Vaikas švepluoja: logopedės patarimai ir siūlomi žaidimai bei pratimai

Ne visiems vaikams pavyksta sklandžiai išmokti tarti sunkius lietuvių kalbos garsus: „š“, „ž“, „č“, „dž“. Kaip padėti vaikui, kuris švepluoja? Interviu su logopede Renata Žaliaduoniene.

Kokio amžiaus vaikai jau turi mokėti tarti „š“?


Kai vaikui sueina ketveri metai, baigiasi fiziologinio šveplavimo laikas. Tokio amžiaus vaikai turėtų kalbėti taisyklingai. Garsai „š“, „ž“, „č“, „dž“ sunkūs, tad gali tekti padėti su jais susidraugauti. Garsas „š“ svarbiausias, tai yra išmokius vaikus jo gana lengva išmokti „ž“, „č“ ir „dž“.


Gal tėvai gali patys vaikus to išmokyti?


Gali, bet ne visada tėvai žino, ar garsą vaikas gerai artikuliuoja. Iškyla pavojus, kad vaikas tars tik panašų garsą, įpras ir tada bus labai sunku atpratinti. Pavyzdžiui, jei įpranta tarti „š“ su iškištu tarp dantukų liežuviu, išmokyti taisyklingos tarties bus sunkiau, negu to mokant iš pradžių. Arba pratęs vietoj „šuo“ sakyti „fuo“ vaikas gali automatiškai taip kalbėti, nors paprašytas garsą „š“ ištaria. Geriausiai pasikonsultuoti su logopedu, gauti patarimų, o tada su juo dirbti namuose.


Ar gali vaikas išmokti tarti „š“ po vienų pratybų su logopedu?


Kiek reikės dirbti, priklauso nuo vaiko. Gali būti, kad užteks ir vienų pratybų, bet dažniausiai reikia daugiau. Tam, kad vaikas išmoktų tarti sunkius garsus, tarp jų – ir „š“, reikia trijų svarbiausių sąlygų:


• išlavėjusio artikuliacinio aparato (paprastai kalbant, liežuvis turi būti „gerai išmankštintas“, paslankus);


• išlavėjusios foneminės klausos (kai vaikas skiria panašiai skambančius garsus, pvz., „s“ ir „š“);


• vaiko motyvacijos ir noro tarti taisyklingai.


Tik po logopedo apžiūros galima pasakyti, ties kuriuo punktų reikėtų padirbėti. Kartais tėvai tikisi, kad vaikas išaugs, tačiau tai nuspręsti gali tik specialistas, negalima palikti visko likimo valiai.


Mokslas per žaidimą


Ikimokyklinukai nėra pasiruošę akademiniam mokymui, tad pratybos su jais turi būti lyg smagus žaidimas, linksmos ir įdomios. Kūrybiškai pateikta medžiaga padės daug geriau, negu daug kartų negyvai ištarti žodžiai. Mokydama skirti „s“ ir „š“ garsus logopedė Renata pasitelkia šiuos žaidimus:


Linksmas ar piktas?


Paaiškinkite vaikui, kad garsas „s“ linksmas, nes jį tariant mūsų lūpos tarsi šypsosi, liežuvis guli žemai. Tuo tarpu „š“ – piktas, nes jį tariant lūpos atkišamos į priekį, o liežuvis lyg gyvatė pakeltas burnytėje. Garsas „š“ ir tariamas lyg gyvatės šnypštimas. Iliustruokite savo žodžius: ant popieriaus lapo nupieškite linksmas lūpas ir parašykite „s“, o ant kito lapo – piktas lūpas ir raidę „š“.


Pučiame balioną


Įsivaizduokime, kad pučiame balioną. Pūsdami sakome „š“, „šš“, „ššššš“. Kai balionas didelis, jame atsiranda maža skylutė ir oras pamažu iš jo išeina. Girdėti garsas „sss“. Po šių dviejų žaidimų patikrinkite, kiek vaikas suprato. Aiškiai tarkite jam garsus „s“ ir „š“ ir prašykite, kad parodytų atitinkamą raidę (ar pasakytų), kuris tai garsas – linksmasis „s“ ar piktasis „š“. Kitas žingsnis – užsidengti burną, kad vaikas nematytų jūsų lūpų, ir tada tarti garsus. Dabar jis turės atskirti garsus remdamasis tik klausa.


Kortelės su paveikslėliais


Parinkite kortelių su paveiksliukais ir užrašytais jų pavadinimais (puikiai tinka stalo žaidimas „Alias junior“). Dabar atrinkite paveikslėlius, kurių pavadinimų pradžioje yra mokomi garsai (saldainis, šuo, saulė ir kt.), ir drauge su vaiku žiūrėdami į raides dėliokite jas į skirtingas „š“ ir „s“ krūveles. Surūšiavę pabrėžkite, kad tuos paveikslėlius, kurie padėti prie linksmos „s“ raidės, mes ir tariame linksmai, o kurie padėti prie „piktosios“ „š“, ir tariame „piktai“. Geriausiai, kad vienoje kortelėje būtų tik vienos rūšies mūsų mokomi garsai, t. y. paveikslėliai tik su „s“ garsu („skarelė“, „saga“, “sausainis“), su garseliu „š“ („šaka“, „šokėja“, „šeima“). Vėliau, kai vaikas įsimena svarbiausius garsų požymius, į trečią krūvelę galite rūšiuoti ir korteles su abiem garsais, pvz., „kaštonas“, „vyšnios“ ir kt.


Liežuvio pasakos


Vaikui, kuris gerai skiria „s“ ir „š“ garsus, tačiau vis tiek švepluoja, galbūt reikia pamankštinti liežuvėlį. Logopedė Renata Žaliaduonienė siūlo drauge su atžala pasekti liežuvio pasakų.


1 pasaka


Gyveno liežuvis (pajudiname liežuvį burnoje), kartą jis atidarė namų langelį (išsižiojame), išlindo pasižiūrėti (iškišame liežuvį) ir kažko išsigando (greitai įtraukiame liežuvį į burną). Tada jis atsisėdo į mašiną (burzgiame lūpomis), po kiek laiko persėdo į motociklą (burzgiame liežuviu tarp lūpų). Atvažiavo į zoologijos sodą ir pamatė čia begemotą, varlytę, dramblį, gyvatę, arkliuką (liežuviu caksime). Tada sumanė pasisupti sūpynėmis („supam“ liežuvį į šonus burnoje), aukštyn ir žemyn (iškišame liežuvį kuo ilgiau).


2 pasaka


Gyveno kartą darbštus dažytojas (parodome liežuvį), kuris sumanė perdažyti visą savo kambarį (liežuviu makaluojame burnoje). Pirmiausia išdažė lubas (liežuvis viršuje, braukiame per gomurį nuo dantų iki gerklės), sienas (šonuose), grindis (apačioje).


3 pasaka


Smaližius valgo uogienę, tai skanumėlis (aplaižome lūpas kiek pasiekiame). Dabar gersime arbatos iš puodelio (iškišame liežuvį ir išgaubiame jį lyg puoduką), įpilame arbatos (sakom „ššš“) ir išgeriame (caktelime liežuviu).

Galite paprašyti vaiko, kad jis pats sukurtų liežuvio pasaką ir jos pamokytų... jus.


Burnos mankšta


Kartais ištarti garsą „š“ mažyliui trukdo ne tik nemiklus liežuvis. Gali tekti „pamankštinti“ lūpas, skruostus ar apatinį žandikaulį. Šiam lavinti tinka „beždžionių žaidimas“. Paprašykite parodyti vaiko, kaip vaiposi beždžionės (užkiškite liežuvį tarp apatinių dantų ir lūpos, paskui tarp viršutinių dantų ir lūpos, apatinį žandikaulį nuleiskite, sukite į vieną ir kitą pusę). Lūpoms ir skruostams skirti šie pratimai:


• Šypsokitės ir susiraukite, atkiškite lūpas dūdele.


• Pakelkite viršutinę lūpą ir parodykite dantis („šuo pyksta“).


• Išpūskite skruostus- balionus ir juos „sprogdinkite“ (įtraukite).


• Laikykite lūpomis pieštuką ar flomasterį ir popieriaus lape nupieškite juo, pvz., skritulį.


Jokio muštro!


Vienas svarbiausių sėkmės garantų – vaikas turi norėti išmokti taisyklingai tarti garsus ir dalyvauti pratybose. Jas pradėkite paprastais, lengvais, anksčiau išmoktais judesiais, kad vaikas pajaustų malonumą ir pasitikėtų savimi. Kelias minutes galite skirti kūno motorikos ar pirštų žaidimams („košei virti“ ir kt.). Jeigu vaikas netaria ne tik „š“, bet ir kitų garsų, per vienas pratybas reikia dirbti su vienu garsu, tarkim, arba „š“, arba „r“.




Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis