Psichologė Karolina Gurskienė – apie būdą susitarti su vaikais, kurie neklauso ir „negirdi“ tėvų

Psichologė Karolina Gurskienė savo straipsnyje apžvelgia situacijas, kai su vaikais nepavyksta susitarti kantriai ir gražiai kalbantis bei aiškinant. Nuleisti rankas? Tikrai ne! Specialistė siūlo į vaikų auklėjimą žvelgti kūrybiškai ir rinktis kitą kelią.


Psichologė Karolina Gurskienė
Psichologė Karolina Gurskienė

Tvarkytis nemėgstančios mano damutės atsikelia ryte į darželį, „išgaruoja“ iš pižamų ir suspaudusios jas į netvarkingą sniego gniūžtę primenantį kamuolį pakiša po pagalvėm. Abi vienodai, taip tiesiog iš inercijos, nes taip tvarkymasis vyksta dažnai – kamuoliais po pagalvėm.


Grįžusios vakare randa ant lovelių štai tokias pižamas (nuotrauka apačioje). Didžioji žvelgia su ironija šypsodamasi „per ūsą", o mažoji žiūri kupinom gailesčio akim. Paaiškinu: „Geriu tyliai kavą ir girdžiu, kaip kažkas gailiai verkia. Einu per kambarius, ieškau, kol atrandu dvi raudančias pižamytes: tokias suglamžytas, nubrozdintais šonais, pridususias po pagalvėm be oro ir bailiai į mane žiūrinčias – matyt, bijo, galvoja, gal ir aš jas skriausiu. Bet aš paguodžiau, pagydžiau jas ir dabar kambary reikia būti tyliai – ligoniams reikia ramybės".


Didžioji išklausė, pasiėmė pižamą ir ryžtingai nulupo pleistrus: „Tu man maikę sugadinsi, vos su visais paveikslėliais nenusilupo!", o mažoji suvystė savo pižamą į apklotėlį ir supo, migdė, gydė ją visą vakarą. Ir per daug nesileido į garsius konfliktus su sese – suprask, ligoniui duoda ramybę.


Rezultatas: šiandien ryte abi tvarkingai susilankstė pižamas į spintas. Mažoji sulankstytą dar pabučiavo ir nosinaite apklojo. Didžioji išeidama pareiškė: „Susilanksčiau pižamą ir paslėpiau pleistrus".


Kas kaip moka, tas taip šoka.


Ir kaip ta pati situacija skirtingai veda į kiekvieno širdį. Ir vienodai – į rezultatą.




Atrasti kalbą, kurią supranta Jūsų vaikas nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti. Mini testas jums! Atsakykite į šiuos klausimus:


1. Ar mano vaikas dažnai manęs neklauso (vėl ir vėl nesielgia taip, kaip prašomas (pvz.: nesilanksto rūbų))?


2. Ar mano vaikas dažnai priešinasi mano nustatytoms taisyklėms (pvz.: „nelankstysiu rūbų/kodėl turiu tai daryti/ kodėl tu to negali padaryti/ išvis, rūbus lankstytis yra kažkokia nesąmonė“)?


3. Ar galėčiau teigti, kad kitų asmenų (pvz. senelių) tam tikros pastabos arba pamokymai be vargo įsitvirtina vaiko galvelėje, nors aš, atrodo, tą patį kalu ir kalu per dienas namie?


Jei didžiąja dalimi į klausimus atsakėte taip, galite daryti prielaidą, kad kalbate su vaiku jam nepriimtina kalba. Trumpam atsitraukite nuo intensyvaus, tačiau ir pačiai panašu, kad mažai efektyvaus mokymo ir apsidairykite. Kieno pastabos vaikui yra efektyvios? Kieno pamokymai sėkmingai veikia vaiką ne tik tai akimirkai, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje?


„Kai vos 3 metukų Agnė valgydavo savo kėdutėje ir prie jos prieidavo namų šuniukas, ji pradėdavo rėkti bandydama jį nuspirti. Mes su vyru kantriai mokydavom, kad negalima spirti, kad negražu rėkti, jei tau kažkas nepatinka, kad šuniukui skauda ir kad jis tik žiūri, tačiau nesėkmingai. Vieną dieną tai pamatė mano mama. Ji pasiėmė mūsų pirštų lėles ir suvaidino situaciją, kaip drambliukas rėkia ir spardosi pamatęs kačiuką. Kačiukas apsiverkia ir nueina liūdnas, juk jis tik norėjo duonytės kąsnelio ir pastovėti prie tokio didelio dramblio. Agnė žiūrėjo sustingusi ir jau kitą dieną šuniukui metė iš savo lėkštės makaroną, sakydama: „dydelis dlambys doda doną“.“


Močiutė pataikė, atrado tiesų ir mergaitei suprantamą kelią į jos širdį ir suvokimą. Nuolat ir tą patį aiškinti, nors ir pagal raidą jau gebančiam informaciją suprasti vaikui, nebuvo taip efektyvu ir suprantama, kaip tai paaiškinti, pasitelkiant vaizdines priemones. Taigi, ne visada reikia apsišarvuoti kantrybe, kartais labai naudinga trumpam sustoti, apsidairyti ir pabandyti kitu keliu. Jei aš turiu tikslą pasiekti centrinį paštą ir matau, kad mano kelyje spūstis, galiu kantriai sėdėti kamštyje ir laukti – centrinį paštą vis tiek pasieksiu, nors ir negreit. Arba galiu sukti iš to kelio ir važiuoti kitu keliu – ilgesniu, bet greičiau. Paštą pasieksiu abiem atvejais, tik renkuosi - kantriai laukti ar bandyti kitaip.


Galimi būdai vaiką sudominti ir perteikti informaciją jam priimtinesniu, suprantamesniu keliu:


1. Iliustracinės elgesio korteles (pvz.: porinės kortelės, kuriose nurodyta ta pati situacija su skirtingais sprendimo variantais. Situacija: mergaitė nori paimti vazą, kuri stovi aukštai ant spintos. Vienoje kortelėje parodoma, kad mergaitė priima sprendimą pasiimti vazą pati ir susistačiusi kėdes viena ant kitos lipdama griūna, kitoje kortelėje – pasikviečia suaugusįjį, kuris jai nukelia vazą ir paduoda).


2. Piešiniai (pvz.: vaikui stebint piešiama ant lapo kaip nenusiplovus rankų kartu su maistu į pilvuką patenka bakterijos ir kaip jos ten patekusios trypia gražuolius įvairiaspalvius vitaminus).


3. Pirštų lėlės (vaidinimo pagalba atkartojama situacija įvardinant veikėjų jausmus, mintis ir ketinimus).


4. Verbalinis informacijos perdavimas (vaikui papasakojam, paaiškinam, pateikiam pavyzdį iš savo asmeninio gyvenimo ir nevengiam prisipažinti, kad ir mes kažką ne taip darėm, kol nesupratom/neišmokom. „Nieko tokio, kad tau nepavyksta nupiešti žvaigždės, pabandyk dar kartą, tik šįkart pradėk nuo tos pusės. Beje, šiandien man darbe niekaip nepavyko tinkamai parašyti rašto: aš rašiau, tryniau, rašiau, tryniau, tada atsispausdinau ir pamačiau klaidą. Supykusi suglamžiau savo raštą va taip (parodau), atsidusau ir ėmiausi taisyti klaidos. Galiausiai man pavyko – atsispausdinau tinkamą ir be klaidų.


Linkiu neprarasti kantrybės būti išmaniais tėvais – dabar tai ne tik naudinga, bet ir labai madinga!


Psichologė Karolina Gurskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis