Kai vaikas maištauja ir neklauso, tėvai turėtų džiaugtis dėl vienos svarbios priežasties

Tėvai neretai skundžiasi, kad jų vaikas neklauso, maištauja, atsikalbinėja. Tačiau pasak psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės, svarbu atskirti du dalykus – vaiko maištavimą nuo savo nuomonės turėjimo, nes tai skirtingi dalykai. Be to, maištininko prigimtis naudinga, kad vaikas gyvenime nepalūžtų, kad išmoktų pasitikėti savimi.

Mama klausia:


„Mano keturmetis nuolat mums priešgyniauja. „Nenoriu“, „neisiu“ – tai dažniausi jo žodžiai. Kad ir ką siūlytume mes ar darželio auklėtoja, viskas netinka, negerai. Viską turi daryti savaip, tarkim, jeigu grupės draugai piešia flomasteriais, jam būtinai reikia piešti pieštukais arba nepiešti apskritai. Kartais kyla mintis, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę apibarame. O gal tai ne maištas, gal sūnus nuo mažens turi tvirtą savo nuomonę? Kodėl jis taip elgiasi?“


Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.


Manau, pirmiausia reikėtų atskirti vaiko maištavimą nuo savo nuomonės turėjimo, nes tai skirtingi dalykai. Kiekvienas vaikas iš prigimties maištininkas, tai formuoja vidinį „aš“, jo asmenybę. Maištininko prigimtis naudinga, kad vaikas gyvenime nepalūžtų, kad išmoktų pasitikėti savimi. Maištininko prigimtis „išlenda“ antraisiais gyvenimo metais, kai mažylis bando ir formuoja savo asmenybės ribas – siekia suvokti, kas yra jo, kas –ne jo, ką galima, o ko – ne. Tas ribas jis bando ne kaip nors kitaip, o prieštaraudamas ir „tikrindamas“, kur tie prieštaravimai nuves. Tada jis sako: „Nesirengsiu, neisiu, nevalgysiu.“ Ir tai įprasta vaiko raida. Antrąkart vaikas smarkiai maištauja kitu kritiniu raidos etapu – paauglystėje.


Gali maištauti aktyviai arba pasyviai. Aktyvų maištavimą mes ir vadiname ožiais, arba priešgyniavimu. Jį lengva atskirti, nes jei paprašysime mažylio ką nors padaryti, atsakys: „Nedarysiu“, burbės „O kodėl man?“, „O kodėl aš?“ ir t. t.


Pasyviai maištaujantis elgiasi kitaip – sutinka išnešti šiukšles, bet jų neišneša, sako: „Gerai gerai, mamyte, tuoj padarysiu“, bet nepadaro. Vaikas nesipriešina, neprieštarauja mamai ir tėčiui, bet patyliukais viską daro priešingai.

Maištavimas atlieka ir neigiamą, ir teigiamą funkciją vystantis vaiko psichikai. Neigiama būna tada, kai atsiranda kraštutinumų ir mažylis maištauja dėl visko. Teigiamas maišto bruožas yra tas, kad vaikas besipriešindamas mokosi pasitikėti savimi. Kai tai išmoksta, mes ir sakome, kad jis turi savo nuomonę. Bet praktiškai nelabai būdinga vaikams iki paauglystės turėti tvirtą savo nuomonę, nes tai suaugusio žmogaus bruožas. Jeigu maištauja aktyviai, sako, kad nenori, nesutinka su primesta nuomone, bet nori derėtis, tai jau nėra užsispyrimas, o pozityvus bruožas, kai galima kalbėtis. Svarbu ir suaugusio žmogaus požiūris: jei jis gerbia savo vaiką ir su juo tariasi, bando derėtis, tai ugdo mažylio asmenybę. Juk tuomet vaikas nebijo sakyti, ką galvoja, ir ginti savo nuomonę. Didžiulė klaida yra vaiką bausti už aktyvų maištą, jam neleisti išsakyti savo nuomonės, nes gali imti manyti, kad jam tai draudžiama, ir nuomonę slėps. Tuomet vaikas auga užsispyrėlis, jis vis tiek elgiasi priešingai, bet tyliai, nedemonstruodamas savo maišto. Svarbu, kad sugebėtų pasakyti tai, ką galvoja, nors šalia ir yra autoritetų – suaugusiųjų. Jei mažylis tai sugeba, vadinai, jaučia savo vertę.


Viena didžiausių klaidų yra bendravimas su vaiku nurodančiu tonu: „Išsiplauk lėkštę“, „Pasiklok lovą“, „Apsirenk“, „Susitvarkyk.“ Nuolatos tokius liepimus girdintis atžala jaučiasi menkesnis, nes kažkas nuolat duoda įsakymus „iš viršaus“. Maža to, jei mažylis nuolatos bus neigiamai vertinamas, pavyzdžiui: „Tu murzinas it pečkurys, tau viskas iš rankų krinta, nieko nesugebi padaryti“ ir t. t., tikės tuo, ką tėvai sako, ir jausis menkas, nieko nesugebantis. O juk visi norime pagarbos, būti pagirti ir pripažinti. Sumenkintas, neturintis aukštos savivertės vaikas, tikėtina, ims maištauti.


Ką daryti?


Mokykite vaiką pasitikėti savimi. Dažnai girkite už gerus darbus. Vaikas turi jausti, kad yra tiek pat vertas, kiek ir suaugusieji. Galima juk pasakyti: „Aš paklosiu lovą, o tu susirink žaisliukus.“ Abu dirbsite ir mažylis nesijaus nuskriaustas. Deja, bet ir apie pedagogus galima pasakyti ne vien tik gerus žodžius. Jie mėgsta „iš aukšto“ žiūrėti į mokinius, būna, kad tyčiojasi, juokiasi, žemina klasės akivaizdoje. Mokinys negali atsikirsti tuo pačiu. Taip žeminamam vaikui norisi maištauti, o kuo daugiau spaudimo jaučia, tuo greičiau pradeda maištauti pasyviai. Aktyvus maištas yra geriau, nes pasikalbėjus su vaiku galima pradėti tartis. Su vaikais reikia kalbėti pagarbiai. Mūsų atžalos juk ne mažiau už suaugusius nori būti orūs. Tad svarbiausia – jauskite pagarbą savo vaikui, kalbėkitės su juo. Jeigu jis matys, kad jį palaikote, gerbiate, nemaištaus.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis