Auginu kodėlčių, kuris per dieną užduoda šimtus klausimų

Kodėl karvė juoda, o pienas baltas? Kodėl saulė šviečia dieną, o mėnulis naktį? Tai klausimai, kuriuos mums gali užduoti 2,5–5 m. vaikai. Šie vaikų klausimai kartais gali tėvus varyti į neviltį. Kaip elgtis – kantriai atsakinėti ar apsimesti, kad neišgirdome dar vieno „Kodėl?“ Konsultuoja vaikų psichiatrė ir psichoterapeutė Aurima Dilienė.


Pradėjęs kalbėti mažylis, kurio žodynas dar skurdus, užduoda paprastus klausimus: „Kas čia?“ ir „Kodėl?“ Trejų–ketverių metų vaikai įkyriai klausia to paties klausimo arba dažniausiai neatstoja, jeigu neišgirstame, kad esame klausiami arba neatsakome gana suprantamai. 


Būna, vaikas jūsų klausia: „Kur tėtis?“ Jūs atsakote: „Darbe.“ Po minutės ir vėl: „Kur tėtis?“ – „Darbe.“ Trečią ar ketvirtą kartą išgirdus tą patį klausimą išties mamai gali trūkti kantrybė. 


„Tačiau pasistenkime susilaikyti ir neatsakyti „todėl“ arba „atstok“... Labai svarbu palaikyti ir padrąsinti mažąjį smalsuolį, kad nenustotų domėtis pasauliu ir pasitikėtų savimi“, – įspėja psichologė. 


Keturmečiai jau pradeda suprasti, kad daugelis dalykų nėra tokie paprasti, kaip tai atrodė iš pradžių, ir ima domėtis, kokie gali būti kiti būdai ką nors nuveikti, atlikti, ar tikrai reikia klausyti, ką sako tėvai, ar galima turėti ir savo nuomonę. Taip atsiranda jau sudėtingesnių klausimų: „Kodėl reikia rengtis, valgyti, miegoti?“; „Kodėl būna diena ir naktis?“ ir pan. 


Ar galima atsakyti: „Aš nežinau“? „Atsakyti į klausimą „nežinau“ galima, jeigu tai iš tikrųjų nuoširdus jūsų atsakymas. Pavyzdžiui, jeigu vaikas klausia: „Kiek danguje žvaigždžių?“, mama ar tėtis tikrai gali nežinoti, kiek jų ten yra... Šiuo atveju atsakymas gali būti „daug.“ Aišku, yra tikimybė išgirsti: „O kiek „daug“?“ arba „ O kas yra „daug“?“ Aš rinkčiausi tokį atsakymą: „Nežinau, bet galėčiau pasidomėti, kiek apytiksliai mokslininkai yra jų suskaičiavę“, – sako pašnekovė. 


Egzistenciniai klausimai


„Kodėl močiutė gyvena danguje?“ – galite išgirsti iš savo darželinuko. Egzistencinių klausimų minint įvairias sukaktis, metines, religines, kalendorines šventes užduoda vyresni vaikai. Per Vėlines besilankantiems kapinėse vaikams natūraliai kyla klausimų apie mirtį, išėjusius artimuosius, pomirtinį gyvenimą. Galima labai nesunkiai ir vaikui suprantamai paaiškinti gyvenimo ciklų eigą ją susiejant su gamtos ir natūraliu metų laikų ritmu. Pavasaris – augimas, vaikystė, jaunystė... Vasara – suaugęs žmogus... Ruduo – branda, vaisiai, palikuonių susilaukimo metas... ir žiema – senatvė, žili plaukai, visa ko pabaiga, mirtis. Paskui vėl atgimimas – su pavasariniais žiedais.


Klausia, nes pasitiki


„Vaikai klausinėja, nes yra smalsūs. Niekada neatstumkime mažojo „kodėlčiaus“. Klausinėdami vaikai rodo, kad pasitiki mumis, kaip tėvais, – sako pašnekovė. – Vaikai iki dvylikos metų mūsų nuomonę, elgesį, emocijas ir viską, ką mes darome, priima nekritikuodami, besąlygiškai mumis pasitikėdami. Tik paauglystėje atsiveria akys ir „staiga“ pamato, kad tėvai toli gražu nėra tobuli ir ne visi jų teiginiai gali būti teisingi. Todėl ir sunkus metas ta paauglystė – tenka pervertinti daugelį dalykų, kurie tiesiog buvo perimti iš tėvų. Labai svarbu nepamiršti savo „svarbumo ir galios“ darant įtaką savo atžaloms ir nežiūrėti atsainiai į mums užduodamus klausimus, nes tai formuoja vaiko suvokimą apie pasaulį. Kuo mažiau tas suvokimas skirsis nuo tikrovės, tuo lengviau paaugliui susitaikyti su nesutapimais, netobulu pasauliu“.


Atminkite: atstumdami mažąjį „kodėlčių“ rizikuojate – kai jis paaugs, bus paauglys, ir jūs, norėdami sužinoti daugiau apie jį, klausite ko nors, galite sulaukti skurdaus sakinuko su minimalia informacija.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis