Pirmoji istorija
Gerda visada norėjo lankyti šokių būrelį. Nuo tada, kai pradėjo vaikščioti, galima sakyti, ėmė ir šokti. Trejų mergaitę mama nuvedė į šokių būrelį. Visus metus Gerda buvo labai laiminga, tėvams rodė šokių žingsnelius, niekada netingėjo važiuoti į būrelį. Kelis kartus dalyvavo koncertuose ir būdavo labai laiminga, atrodė, net scenos baimės nejuto. Tačiau tėvams teko persikelti į kitą miestą, o Gerda pradėjo lankyti kitą šokių būrelį. Po dviejų mėnesių mergaitė pradėjo kalbėti, kad jai nepatinka šokti, ir prašyti mamos, kad nevežtų į būrelį. Mamai buvo labai keista, tad vieną rytą ilgai kalbėjosi su dukterimi, kol išsiaiškino priežastį. Pasirodo, būrelio vadovas po repeticijos prašydavo mergaičių atsistoti už tos mergaitės, kuri, jų nuomone, geriausiai šoka. Beveik visos sustodavo už vienos – lyderės. Šią mergaitę mokytojas apdovanodavo kokia nors smulkia dovanėle už pastangas, o visos kitos likdavo tarsi nepastebėtos. Gerda ir dar kelios mažos šokėjos po kelių tokių repeticijų apskritai prarado norą šokti. Maža to, joms ėmė atrodyti, kad nieko nesugeba.
Antroji istorija
Pirmokų klasėje visus metus kabojo lentelė su vaikų pavardėmis, mokytoja kasdien padėdavo tašką prie neklusnuolių pavardžių. Vieni vaikai vos ne kasdien užsidirbdavo po tašką, tačiau keli iš klasės negavo nė vieno taško per visus metus. Tie laimingieji, kurie taškų negaudavo visą mėnesį, būdavo apdovanojami pieštukais, užrašų knygelėmis, trintukais ar kitomis smulkmenomis. Šie laimingieji labai stengdavosi nenusižengti, o jei kuriam kas nors nepavykdavo, išgyvendavo dėl vieno vienintelio taško. Tačiau kitiems vaikams tie taškai nedarė jokio poveikio, jie geriau nesielgė tada, kai taškų daugėjo. Priešingai, jiems buvo tas pats. Sielvartavo tėvai, matydami, kad prie jų vaiko pavardės negailestingai kaupiasi taškai, nes lentelę galėjo apžiūrėti kas panorėjęs.
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Šie du pavyzdžiai rodo, kad kartais pedagogų pasirinktas auklėjimo būdas neduoda gero rezultato. Priešingai, galima sakyti, žalingas vaikams. Kodėl vaikai skirstomi, „rūšiuojami“?
Šie pavyzdžiai rodo, kad pedagogai pasirinko netinkamas auklėjimo ar skatinimo priemones. Negerai yra skatinti tik vieną mergaitę arba kelias, o kitų nepastebėti. Galbūt tos šokėjėlės, kurias šokių mokytojas apdovanoja, iš tiesų yra labai gabios, tačiau kitos irgi turi kokių nors gerų savybių, kurių treneris nemato arba nenori matyti. Galbūt kuri nors mergaitė yra labai lanksti, kita – ritmiška, trečia lengvai padaro špagatą – reikėtų pastebėti visas ir visoms parodyti dėmesio, nes visos jos kuo nors išskirtinės. Jokiu būdu negalima išskirti tik vienos kurios šokėjos, nes kitos, kaip nutiko Gerdai, praras norą šokti ir net gali apskritai nustoti pasitikėti savimi.
Mes dažnai pamirštame, kad labai svarbu pastebėti kiekvieno vaiko gerąsias savybes. Be jokios abejonės, kiekvienas jų turi. Tačiau jos skirtingos. Ir negalima matuoti vaikų pagal vieną liniuotę, kas vis dar pasitaiko, nes nėra statistinio žmogaus vidurkio. Nėra standarto, pagal kurį galėtume „matuoti“ vaikus. Labai dažnai mokyklos pedagogai orientuojasi į kiekybę – ne kokybę: vaikas turi skaityti, rašyti, žinoti. Jeigu kuris nors nukrypsta nuo mūsų pačių sugalvotos normos, jau tampa tarsi nekokybiškas. Kartais susidaro įspūdis, kad į vaiką įvairių sričių pedagogai žiūri ne kaip į gyvą žmogutį, o kaip į standartinį vidurkį. Daugelis vaikų to tariamo standarto neatitinka, jie nėra skatinami už pastangas, todėl jaučiasi sumenkinti ir nuvertinti. Taip praranda motyvaciją mokytis, šokti ar užsiimti kokia nors veikla.
Pati dažnai girdžiu, kaip vaikai sako, kad neverta nė stengtis, nes vis tiek už kontrolinį darbą gaus tik ketvertuką ar penketą, nesvarbu, mokosi jie ar ne – vis tiek yra mokyklos „blogiukai“. Dažnai patys mokytojai sukuria nuostatą, kad tas vaikas, kuris, jų nuomone, yra negabus, negali puikiai atlikti kokio nors darbo, o jeigu atlieka, būna apkaltinas, kad nusirašė. Tai galutinai atima vaiko motyvaciją stengtis, siekti, tobulėti.
Kai kurie suaugusieji pradeda geriau dirbti, kai juos kritikuoja. Galbūt ne visiems vaikams tai žalinga, kai jie tiesiogiai nėra skatinami?
Suaugęs žmogus jau turi susiformavusią savimonę. Kad ir kiek kritikuotų, žemintų, jis žino, kad nėra kvailas, ir gali norėti nepasiduoti bei dar geriau dirbti. Tačiau apie vaikus to pasakyti negalima. Jų psichika, savo vertės pajautimas, savimonė dar tik formuojasi. Tad vaikus būtina skatinti, kad ir kokia veikla užsiimtų. Skatinimo priemonių turėtų būti daugiau nei kritikos. Ir darželinukas, ir jau mokinukas dar tik pradeda pažinti save. Jeigu nuolatos girdės, kad yra blogas, taip apie save pradės ir manyti. Maža to, gali pradėti ir taip elgtis, kad elgesys atitiktų apie save susikurtą vaizdą.
Minėjau, kad negerai lyginti vaikus, tačiau jie patys tarpusavyje tai daro. Ir norės šokti, mokytis, dainuoti tada, kai žinos, kad štai šiandien geru žodžiu ar dovanėle buvo apdovanota klasės draugė, o kitą dieną ir jie galės pelnyti teigiamo trenerio ar mokytojo dėmesio. Svarbu, kad keistųsi apdovanotieji, kad vieną dieną būtų pagirti vieni, o kitą – jau kiti. Net ir tas vaikas, kuris kasdien giriamas už ką nors, nejaučia jokio džiaugsmo, nes jam tai tampa kasdienybe ir nebereikia siekti atlygio už nuopelnus. Jis žino, kad bet kuriuo atveju bus paskatintas, pagirtas. Manau, mokytojo pareiga – rasti už ką paskatinti kiekvieną vaiką. Tai vienintelis būdas, kad jie susidarytų gerą nuomonę apie save ir jaustųsi laimingi. Blogai galvojantis apie save vaikas nebus laimingas.
Nelaimingas vaikas – tai rezultatas, kad yra nuvertinamas, niekada nepagiriamas?
Taip. Dar noriu pabrėžti, kad nuvertinamas ir tas, kuris kaskart apdovanojamas, nes vieną dieną likęs be pagyrų gali pradėti kentėti vidinį skausmą. Tai lyg skirti nepelnytą bausmę. Skirstydami yra „geručius“ ir „blogiukus“ vaikus mes supykdome, sukiršiname, paskui stebimės: kodėl jie tokie nedraugiški... Kiekvienas turi patirti, kad apdovanojama už pastangas, ir išmokti suprasti, kad ne visada lydi sėkmė. Manau, galima sudaryti lenteles klasėje, bet jose turėtų būti pliusai už laimėjimus – ne taškai už blogą elgesį. Bet galbūt viešai, kad visi galėtų ją nagrinėti ir aptarinėti, tokios pagyrimų lentelės nereikėtų kabinti. Taip pat svarbu išlaikyti pusiausvyrą: jeigu prie kurio nors vaiko pavardės nėra pliuso, reikėtų rasti, už ką jį padėti. Kad suprastų, jog įmanoma tokį pliusą gauti. Nes jeigu sąmonėje įsitvirtina žodis „neįmanoma“, vaikas nesistengs, nedarys visiškai nieko, kad tokį pliusą gautų.
Blogiausia yra tai, kad mokytojai kabina tokias lenteles tam, kad jas pamatytų tėvai ir nubaustų vaiką už surinktus taškus. Juk ne dėl vaiko juos deda – dėl tėvų. Vadinasi, vaikas gyvena nuolatos baudžiamas ir auga nelaimingas žmogutis: be savigarbos, be ambicijų, be motyvacijos ir piktas. Tai labai rimta ir tikrai verta žinoti. Tokie, atrodytų, nekalti taškai, neskatinimas, nuolatinis žeminimas ir atėmimas iš vaiko galimybę pajausti, kad gali ką nors puikiai padaryti – viena priežasčių, kodėl Lietuvoje daugėja paauglių savižudybių, kodėl lietuviai tokie nelaimingi. Būtina pagirti kiekvieną. Galbūt Petriukas padavė ranką klasės draugei ir reikia už tai jį pagirti. Juk gebėjimas padėti labai svarbus.
Kaip – žodžiu ar daiktais reikėtų skatinti?
Bet kuo. Vis dėlto vaikams daiktai nėra tokie svarbūs, nuoširdus pagyrimas, įvertinimas – svarbiau. Kiekvienas nuostabiai jausis, jeigu išgirs, kad puikiai padirbėjo, kad yra labai geras. Daiktai neformuoja vaiko savimonės – tai tik prekė, apčiuopiamas daiktas, kuris atsiranda, kai vaikui kažkas pasiseka. Daiktai nėra blogai, tačiau svarbiau nuoširdus pagyrimas ir apkabinimas. Nepamirškite ir namuose skatinti vaiko. Kai pasielgia gražiai, apkabinkite, paglostykite, pažadėkite, kad, pavyzdžiui, vakare kartu žiūrėsite filmą – tai bus išties nuostabi dovana kiekvienam vaikui.
Ką daryti, jeigu matome, kad vaiko noras mokytis, lankyti būrelį pamažu slopsta vien dėl netinkamo pedagogo elgesio?
Reikia kovoti už savo vaiką. Pasikalbėti su pedagogais, paaiškinti, kaip vaikas jaučiasi namuose, kai nuolatos klasėje jam rodoma, kad yra nieko vertas. Paprašyti, kad bent kartais būtų įvertintas teigiamai. Namuose tokį vaiką reikia skatinti kur kas daugiau, nei bausti. Visada rasite už ką. Na, o jeigu negerai jaučiasi būrelyje, galima pasikalbėti su pedagogu arba tiesiog paieškoti jam kito būrelio. Tai daug geriau, negu auginti nepasitikintį savimi žmogų.
