Psichologė Vilma Mažeikienė: kaip padėti supykusiam vaikui

Pykčio, baimės priepuoliai, emigracija, skyrybos, artimo žmogaus netektis, lytinė branda – kaip vaikams ir jų tėvams išspręsti šiuos sunkumus, knygoje „Kai augti sunku“ pataria psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė. 

Klaipėdoje gyvenanti Vilma Mažeikienė 25 metus sėkmingai dirba psichologe-psichoterapeute, konsultuoja vaikus, paauglius bei jų tėvus įvairiais psichologiniais auklėjimo klausimais. Pastaruoju metu daugiausia dėmesio ji skiria elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems paaugliams bei smurtą patyrusiomis moterimis. V. Mažeikienė sako, kad naujoje savo knygoje norėjo parodyti, kokia didelė šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, kaip svarbu laiku išgirsti ir suprasti savo vaiko bėdas.


Siūlome susipažinti su knyga ir paskaityti ištrauką, kaip įveikti vaikams kylančius pykčio priepuolius. Psichologė pateikia ir konkrečių pavyzdžių. 


Piktas vaikas – tai dažniausiai nelaimingas, nesaugumo jausmą išgyvenantis žmogutis. Ankstyvajame ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje tai gali būti reakcija į įvairias traumuojančias situacijas šeimoje ar už jos ribų: antro vaiko šeimoje atsiradimas, tėvų skyrybos, nuolatiniai konfliktai šeimoje, bendraamžių atstūmimas.


Su piktu vaiku ne tik kitiems sunku bendrauti. Ši emocija kenkia ir pačiam vaikui. Dėl netinkamo elgesio jis nuolat išgyvena, jaučiasi netobulas, niekingas, kremtasi dėl kitų priešiškumo, nepriėmimo. Vaiko „aš“ sistema dar nesusiformavusi, labai trapi. Pakenkti, sužeisti ar nuvilti vaiką taip pat nesunku, kaip gėlyne sutrypti vos prasiskleidusius ne vieną mėnesį kasdien puoselėtų augalų pumpurus. Tik tai kur kas rimčiau, nes susiduriama su vaiko siela, Dievo duotu potencialu. 


Tinkamai išreikšti, kitaip tariant, suvaldyti savo pyktį vaikas neišmoksta savaime, natūraliai. Brandžiai reikšti kylantį pyktį vaiką reikia mokyti. Vadinasi, valdyti savo pyktį vaikas turi būti nuolat mokomas tėvų, o vėliau – auklėtojų, mokytojų, būrelių vadovų, trenerių. 


Kaip padėti pykstančiam vaikui  


Auklėjant vaiką reikėtų susitelkti ne į tai, kad jis nejaustų pykčio, o į tai, kad mokėtų šį jausmą tinkamai išreikšti, negriautų savo vidinio pasaulio ir neskaudintų kito žmogaus. Vaikai dažnai nepelnytai kaltina kitus: „Netiesa, tai jis pradėjo“ arba „Jis mane privertė!“ 


Kai įpykęs vaikas ima neteisingai ką nors kaltinti, tėvai turėtų tarti savo žodį. Geriausias tam laikas – kai vaikas nurimsta ir gali suprasti, kas jam sakoma. Tuomet tėvai su vaiku gali aptarti susidariusią padėtį, išsiaiškinti visus niuansus. Svarbu mokyti sūnų ar dukrą suprasti kito žmogaus požiūrį, paaiškinti apie empatiją (gebėjimą įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną), pabandyti pažvelgti į susiklosčiusias aplinkybes jo akimis. Kai vaikas mokosi įvertinti situaciją ir suprasti kito žmogaus jausmus, jis tampa gailestingesnis ir teisingesnis, ugdosi gebėjimas palaikyti ir paguosti kitą.


Tėvai yra pirmieji pagalbininkai, galintys savo atžalas pamokyti valdyti kylantį pyktį. Vienodai svarbūs visi keturi toliau išvardyti pykčio valdymo etapai, kurie auklėjimo procese iš tiesų susipina į viena. 


1. Padėti vaikui įsisąmoninti ir pripažinti pyktį


Svarbu padėti suvokti, kad pykti – nieko antgamtiško ar blogo (pavyzdžiui, padėti vaikui pasakyti: „Taip, aš pykstu ant mamos.“). Šiame etape su vaiku svarbu kalbėti apie pyktį, aptarti, kokiose situacijose jis kyla ir kaip pykčio išgyvenimas susijęs su kūno pojūčiais (įsitempia raumenys, dažniau plaka širdis, išrausta veidas, imama griežti dantimis). Svarbu mokyti vaiką atpažinti savo jausmus. Neigiami jausmai – liūdesys ar baimė – vaikų kartais gali būti įvardyti kaip pyktis.


2. Paaiškinti, kad pyktis – normalus, natūralus jausmas, kurį dažniau ar rečiau visi išgyvena


Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, tačiau jis gali būti reiškiamas netinkamais būdais ir padaryti žalos tiek vaikui, tiek aplinkiniams. Tokia nuostata patiems tėvams padeda ramiau bei konstruktyviau reaguoti į vaikų pykčio pasireiškimą, kuris yra neatskiriama gyvenimo dalis. 


3. Padrąsinti vaiką priimti savo pyktį ir pamatyti jo padarinius 


Sakykite vaikui: „Taip, tu turi teisę supykti, bet ar tikrai reikėjo išpilti sultis ant naujos Gintarės suknelės?“ Kol vaikas mažas, tėvai imasi atsakomybės valdyti jo elgesį, kad vaikas išmoktų susitvardyti ir konstruktyviai reikštų pyktį.


4. Eksperimentuoti su vaikais, mėginti įvairiai išreikšti pyktį


Ieškokite konstruktyvių pykčio išraiškos būdų. Kai vaikas supyksta, nepulkite į paniką, neskubėkite atsakyti pykčiu ar įvairiais grasinimais. Leiskite vaikui suprasti, kad neketinate jo smerkti už prasiveržusį pyktį. Vaikui labai svarbu pajusti, kad tėvai jį priima ir myli net tada, kai jis pyksta, kad jiems svarbu žinoti, kaip jis jaučiasi, kad jie visada kartu ir yra pasirengę padėti jam atrasti geriausius būdus pyktį išreikšti.


Natūralu, kad laikui bėgant vaikui prisikaupia pykčio, kuris tarsi nebetelpa viduje (dažniausiai tai pasireiškia dirglumu, nekantrumu, vaikas nenustygsta vietoje, negali susikaupti, greitai užsiplieskia). Tuomet vertėtų atrasti tokią veiklą, kuri padėtų pyktį išleisti, – išsikrauti fiziškai (pavyzdžiui, pabėgioti, pašokinėti, padaryti atsispaudimų), daryti tai, ką natūraliai nori veikti tada, kai pyksta, bet nukreipti veiksmus saugia kryptimi, pavyzdžiui, plėšyti laikraščius (o ne vadovėlius), apkulti pagalvę (o ne draugą), karpyti, piešti, klausytis muzikos, parašyti laišką žmogui, ant kurio pyksta, ir jame išlieti visą susikaupusią nuoskaudą (jeigu vaikas jau yra mokyklinio amžiaus ir moka rašyti).


Kad pyktis neužvaldytų  


Šie pratimai ir patarimai gali padėti tėvams išmokyti vaikus tinkamai reaguoti apėmus pykčiui (beje, jie tinka ir suaugusiesiems):


Penkis kartus giliai ir lėtai įkvėpti ir iškvėpti prieš ką nors atsakant staigiai, impulsyviai.


Suskaičiuoti iki dešimties – tai padeda iš lėto nurimti, atšalti ir pagalvoti prieš atsakant.


Tinkamai pasakyti, kad pyksti, – čia svarbu vartoti „aš“ teiginius, kuriais ne kaltinamas kitas žmogus, o tik informuojama apie patiriamus jausmus.


Nueiti šalin – svarbu žinoti, kad galima 2–3 min. pasišalinti.


Atlikti atpalaiduojamąjį pratimą – paieškokite sau tinkamų būdų atsipalaiduoti.


Pasirinkti tinkamą elgesio modelį (jei pirmasis pasirinkimas pasirodo esąs netinkamas, reikėtų pamėginti elgtis kitaip – pasiieškoti kitokio elgesio būdo).


Įširdusiems vaikams nusiraminti ir išmokti valdytis padeda raumenų atpalaidavimas. Tačiau to juos reikia išmokyti. Mokykite tada, kai vaikui gera ir abu esate ramūs. Vėliau jis tuo galės pasinaudoti apimtas streso ar praradęs savitvardą. Išmokykite vaiką įtempti, o paskui atpalaiduoti kiekvieną kūno dalį: kairę pėdą, kairę koją, dešinę pėdą, dešinę koją. Dažnai šios technikos išmokti padeda vaizduotė: vaikui tereikia įsivaizduoti mėgstamą filmo herojų, atliekantį pratimą kartu su juo.


Galima pasirinkti kokį nors ženklą ar žodį ir susieti jį su atsipalaidavimu. Pastebėję, kad vaikas ima nervintis, parodykite šį ženklą ar ištarkite žodį kaip raginimą atsipalaiduoti. Dažniausiai tai padeda išvengti audringų reakcijų, o vaikas pamažu mokosi susivaldyti. 


Kitas būdas – izoliavimas. Kai pykstantis vaikas tampa nevaldomas, jis kuriam laikui, kol nusiramins, izoliuojamas. Tam tinka kitas kambarys ar tiesiog kėdė, ant kurios turi pasėdėti, kol atvės. Dažniausiai vaikas izoliuojamas tiek minučių, kiek jam yra metų. Jei ir toliau nepaklūsta, pasakoma, kad ten sėdės tol, kol pradės valdytis. Jei vaikui pavyksta nusiraminti, jį būtina pagirti. Paprastai šį būdą tėvai taiko ikimokyklinio amžiaus vaikams. 


Dar vienas būdas – privilegijų atėmimas. Kiekvienas vaikas turi mėgstamą televizijos laidą arba žaidimą. Jei laikinas izoliavimas nepadeda, dažnai būna veiksminga tiesiog atimti ar apriboti privilegijas. Praktikoje teko susidurti su vaikais, kuriems vien mintis apie tai, kad turės praleisti mėgstamą televizijos laidą, drausmindavo labiau nei kas kita. Tai priversdavo vaiką susimąstyti, kaip nevaldomas pyktis kenkia jam pačiam, nes jis netenka privilegijų dėl savo, o ne dėl tėvų kaltės. Tokia bausmė vaikui padeda suvokti, kad pats yra atsakingas už savo elgesio padarinius. Vyresniems vaikams apribojimus reikia taikyti protingai, neperlenkiant lazdos. 


Veiksmingas metodas, kurį esu taikiusi ir savo konsultavimo praktikoje, – skatinimo sistema. 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis