Žymaus mokytojo ir filosofo metodas remiasi unikaliu principu – kiekvienas vaikas gali išmokti. Kiekvienas vaikas gali išmokti būdamas puikioje, mylinčioje ir lavinančioje aplinkoje. Juk visi vaikai išmoksta kalbėti be ypatingų pastangų. Šiniči Suzuki šį procesą pavadino motinos kalbos metodu, o visą pedagoginę sistemą – lavinamais talentais.
2–3 m. vaikas visą repertuarą, kurį gros ateityje, iš pradžių išmoksta dainelių pavidalu – gali skambėti įrašai per pamoką ar namuose dainuojame daineles. Vėliau, kai jau sustiprėja mažylio raumenukai, jis geba išlaikyti dėmesį ilgiau, tuomet pradedame groti. Ši metodika yra unikali tuo, kad mes galime pradėti groti bet kuriais instrumentais nuo 3–4 metų. Europoje dažniausiai pradedama nuo ketverių, o Azijos šalyse, ypač Japonijoje, – nuo 2,5–3 m.
MAMOS KALBOS METODAS
Svarbiausia – kad visose pamokose su vaiku dalyvauja mama, tai vadinama mamos kalbos metodu. Pirmiausia mes dirbame su tėvais – nesvarbu – su mama ar su tėčiu (tėčiai tai daro rečiau), t. y. su tuo žmogumi, kuris bus atsakingas už grojimą namuose, tai gali būti iš tiesų bet kas – nors močiutė ar senelis – tas, kuris galės būti namų mokytojas, tas, kuris užtikrins, kad namuose bus muzikuojama kiekvieną dieną. Tai jokiu būdu nereiškia, kad trimetis pastatomas valandai ir kankinamas kokiu nors muzikos instrumentu. Yra pratimukų, kurie leidžia vaikui susikoncentruoti 2–3 minutėms, o tokių pamokėlių per dieną gali būti 4–5. Gerai, jog vaikas pagrotų bent vieną kartą per dieną tam tikru metu, kad tai taptų natūralia jo dienos užsiėmimų dalimi.
3 MINUČIŲ UŽDUOTIS
Tam, kad vaikas pradėtų groti, mes turime paruošti jo kūnelį kaip instrumentą – turi būti pakankamai išlavinta smulkioji motorika, dėmesio koncentracija, laikysena. Pavyzdžiui, mažylis turi atsistoti ir ramiai pastovėti tris minutes, tokiam mažam žmogučiui tai gan sunki užduotis. Arba ramiai stovėdamas atlikti tam tikrus ritminius pratimus. Jei kalbėtume apie smuiką, tai būtų tiesiog palaikyti stryką. Bet tai darome ne tiesiai jį duodami, o tarkime, paberiame dėžutę pieštukų – ir tiek, kiek jų yra, reikia palaikyti taip, kaip laikomas strykas. Mokytojas sudėlioja vaiko rankytę ir pirštukus taisyklingai ir kiekvieną pirštuką priglaudę skaičiuojame iki trijų. Tokie judesiai vaikiuko visiškai nevargina, nes skirtingos spalvos pieštukas jam kelia asociaciją, kad jis atlieka skirtingą veiksmą. Tokių žaidimų Suzuki metodikoje yra labai daug, jie apgalvoti ir praktiški, turintys savo tikslą ir taisykles. Vaikui tikrai neaiškiname, ko mes siekiame, žaidžiame, ir tiek.
KALBĖTI NE TIK ŽODŽIAIS
Labai daug dėmesio skiriame neverbalinei kalbai – vaikui stebėti ir pamatyti. Pagal Suzuki metodą sukurta daug pratimų, kurie leidžia vaikams bendrauti be žodžių. Juk 90 proc. visos informacijos mes gauname neverbaline kalba. Pavyzdžiui, mokytojas daro kokius nors judesius, o vaikai turi žaibiškai jį mėgdžioti. Iš pradžių gali judėti visu kūnu, po truputėlį „smulkindami“ judesius, pavyzdžiui, vos mirktelėdami akį, o vaikas visa tai turi pastebėti ir atkartoti. Tai labai svarbus bendravimo būdas, stovint scenoje, dažniausiai Suzuki metodo mokiniai groja ansambliuose, tai yra šio mokymo filosofijos dalis. Mokymasis groti su grupe atkreipia dėmesį į tai, dabar mes gyvename labai egocentriškoje visuomenėje, žmonėms sunkiai pavyksta vieniems kitus išgirsti ir gerbti, nemokame kantriai palaukti.
DĖMESYS VAIKUI
Tam, kad lankytumėte kartu su vaiku Suzuki metodo centrą, reikia tikro atsidavimo. Mane tiesiog šiurpina kažkur išgirsta reklama – „Jeigu jums nusibodo su savo vaiku daryti namų darbus, tai mūsų mokykla skirta tikrai jums.“ Pagal tokią logiką kam tas vaikas iš viso reikalingas, pagimdai ir atiduodi kitiems auginti, lavinti. Muzikavimas Suzuki požiūriu – ne vien tik mokymas, tai yra bendravimas, savo socialinės aplinkos, savo draugų rato kūrimas. Nustatyta, jeigu mažiukai nuo 3–4 m. turės savo bendraminčių, paauglystės laikotarpis jiems greičiausiai bus lengvas.
Tikrai yra tokių, kurie neatlaiko tokio tempo, pritrūksta kantrybės ir meta užsiėmimus. Suzuki tikslas tikrai nebuvo užauginti muzikos profesionalų, jo tikslas – užauginti žmogų, kuris suprastų, kas yra muzika, kas yra menas ir kokiu sunkiu darbu visa tai pasiekiama. Ir kokias dvasines vertybes suteikia muzika ir menas apskritai.
PRADĖTI NUO NULIO
Mokosi abu – ir mama, ir vaikas, jie groja kartu, mokosi kartu žingsnis po žingsnio. Mokytojas parodo, mama pakartoja, paskui – ir vaikas. Mama lygiai taip pat kaip vaikas gali pradėti nuo nulio. Mamos pagalba vaikui pagal Suzuki metodą yra būtina, ypač kai kalbame apie ankstyvąjį muzikavimą, kuris prasideda nuo 3–4 m. Jeigu viskas paliekama tik savieigai, o vaikas muzika užsiima tik per pamokas, tokia veikla – tuščias reikalas.
Tokius pačius žaidimus tėvai turi nuosekliai pakartoti kiekvieną dieną ir namuose. Per pamokas 3–5 minutes skiriame vaikui, visą kitą laiką – 25 minutes mokome tėvus. Paprastai tėvai mokosi greičiau ir jie tada moko savo vaiką. Kai vaikas jau geba valdyti instrumentą ir išgauti kokybišką garsą, valdo pirštukus, imame groti daineles, mažyliai labai greitai pasiveja mamą, paskui ir pralenkia. Pasak pašnekovės, tėčiai labai aktyviai dalyvauja vaikų gyvenime. Jeigu jau mokosi su vaiku muzikuoti, tai daro nuoširdžiai, emociniu požiūriu tėčiai yra šiek tiek stabilesni, nes turi daugiau kantrybės negu mamos.
Suzuki centre Vilniuje dabar mokoma (si) groti smuiku, pianinu, violončele, pianinu, smuiku ir gitara. Nesvarbu, koks instrumentas, svarbiausia laikysena, dėmesio koncentracija ir sąmoningas suvokimas, ką tu darai.
PIRMA IŠMOK, PASKUI RINKIS KELIĄ
Šiuo metu pas mus mokosi daugiau nei 100 vaikų, 5 didelės smuikininkų grupės, 4 pianistų grupės, gitaristų grupė ir violončelininkai. Vienoje grupėje – 10–12 vaikų. Mokomasi iš dešimties sąsiuvinių, 8 – baroko muzika, daugiausia Bachas, Handelis, Vivaldi. Ši muzika padeda suprasti, kad mes esame tik maža dalelė didelio pasaulio, esame tarsi ląstelė, kuri, kad išgyventų, turi būti darnoje su kitais ir su savimi. Jeigu vaikas mokosi intensyviai, tuomet siūlomas ir papildomas repertuaras. Pirmasis sąsiuvinis – 10 vokiečių liaudies dainelių ir 5 etiudai bei 3 Bacho menuetai. Pagal Suzuki vokiečių liaudies dainos tinkamos vaikui natūraliai judesio artikuliacijai, t. y. jis gali natūraliai judėti ir groti arba dainuoti. Dešimtajame, paskutiniame, sąsiuvinyje yra Mozarto koncertas. Tokia Suzuki metodo esmė – pirma išmok viską, ką gali, paskui jau pasirinksi kelią.
DRAUGAI IR PARTNERIAI – AMŽIAMS
Kiekvienam vaikui labai svarbu matyti gražiai grojančią mamą, jie už jas labai išgyvena. Pamenu, buvo toks atvejis, mama gydytoja turėjo daug budėjimų ir šiek tiek nespėjo pagal sūnaus lygį, tai vaikas man ją „skundė“: „Pasakykite mano mamai, kad labiau pasistengtų...“ Tuomet mes kalbėjome, kaip jis pats gali padėti savo mamai ir taip prisiimti atsakomybę. Taip mes tampame lygiaverčiais partneriais, nė vienas nėra už kitą viršesnis.
PADEDA VIENI KITIEMS
Visas mokymas individualizuotas, repertuaras yra visiems bendras, bet kokiu greičiu jūs jį išmoksite, priklauso tik nuo jūsų pačių. Jeigu vaikas, tarkime, pradeda groti rugsėjį, o per Naujuosius jau moka dešimt dainelių, jis pereina į aukštesnę grupę, joje jo laukia sudėtingesni kūriniai. Labai įdomu, kad būna, jog grupės labai susidraugauja ir nenori palikti savo mažo kolektyvo. Tada visiems atsiranda didelė motyvacija kuo geriau mokytis, vienu tempu, kad visi galėtų kartu keliauti, dalyvauti tuose pačiuose festivaliuose. Pagarbos pamokos Kai mažesnis vaikas ateina į didesniųjų grupę, tas mažas būna labai patenkintas ir greitai mokosi, o jeigu vyresnįjį nusiunti į mažiukų grupę, prasideda skundai, kad iš to jis nieko negauna, nieko neišmoksta, ten nuobodu ir pan. O mes paaiškiname, kad taip tas vyresnis vaikas gauna kitą pamoką – pagarbos ir nuolankumo. Jis – vyresnis, mažiukų grupėje yra tarsi nematomas mokytojas, jis savo pavyzdžiu gali įkvėpti kitus.
Tiems tėvams, kurie lanko Suzuki metodo mokyklą, lengviau bendrauti su savo vaikais, nes nuo mažų dienų užmezgamas labai artimas ryšys ir tėvai su vaikais kalba ne tik apie buities problemas. • Beje, jeigu norime patikrinti vaiko žinias, neegzaminuojame jo, o tiesiog pasikeičiame vaidmenimis – aš groju, o vaikas man aiškina, kaip aš tai darau. Taip natūraliai suprantu, ką vaikas suvokia, o ko – ne.
