„Mano manymu, keliauti su vaiku yra būtina, nes taip stiprinamas šeimos ryšys, ugdomas vaiko savarankiškumas, pažinimo troškimas, empatija supančiai aplinkai, meilė savo šaliai“, – sako Lina. Kviečiame paskaityti interviu su Lina ir sužinoti, kokias vietas ji įvardija kaip įdomiausias vaikams.
Susipažinkime iš arčiau – pristatykite savo šeimą ir mažąsias keliautojas dukrytes.
Esu Lina, ketverių Medos ir vienerių Rūtos, mama. Dar puikaus vyro Vido žmona. Šiuo metu atostogauju augindama antrąją dukrytę, o iki šių atostogų dirbau valstybės tarnautoja. Kelionės po Lietuvą mane lydi visą gyvenimą – mokykloje su turistų būreliu, studijų metais – su naujais draugais aplankant jų gimtuosius miestus, po studijų – pristatydama moksleiviams visoje Lietuvoje „Misija Sibiras“ projektą. Būtent orientacinėse kelionėse po Lietuvą susižavėjau tuo metu dar tik būsimu vyru. O tas troškimas keliauti, atrasti nematytas vietas ar grįžti į senas niekur nedingo ir susilaukus dukryčių – tik dar labiau išaugo, sustiprėjo, nes visu tuo labai noriu užkrėsti ir jas! Galbūt pasikeitė tik kelionių atstumai – norėdami likti aktyviais keliautojais ilgesnius žygius pakeitėme trumpesniais –tiek, kiek nueina (ir dar truputį) Meda, nes jos nešynę teko perleisti sesei. Su vaikais nuo pat jų gimimo aktyviai keliaujame tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Kaip gimė idėja rašyti tinklaraštį apie keliones po Lietuvą?
Lietuva atrodo tokia maža ir apkeliauta. Yra daugybė tinklaraščių apie lankytinas vietas, tačiau pradėjus keliauti su vaikais pritrūko informacijos būtent apie tas vietas, kuriose jiems būtų įdomu, smagu, apie tai, kurios populiarios vietos tam tinkamos, pavyzdžiui, ar pažintiniai takai pravažiuojami vežimėliu. Tad praleisdavau nemažai laiko ieškodama būtent tokios informacijos. Tuomet ir kilo mintis, atrastomis vietomis pasidalinti su kitais. Visuomet rašau tik apie tas vietas, kuriose apsilankėme, išbandėme patys, nes noriu, kad tai būtų patirčių dienoraštis, o ne tiesiog internete pamatytų ir į vieną vietą sukeltų lankytinų objektų saugykla.
Taip mano tinklaraštis „Nėra blogo oro“ tapo socialiniu projektu, kuriuo šeimos skatinamos keliauti, leisti laiką drauge ir atrasti Lietuvą su vaikais. Tai šeimų erdvė, kurioje kiekvieną savaitę instagrame (ČIA) bei feisbuke (ČIA) pristatoma nauja idėja laisvalaikiui. Savaitiniais įrašais noriu paskatinti tėvus įdomiai leisti laiką su vaikais, su jais keliauti, atrasti, patirti, nes juk tikrai per darbus, stresą, skubėjimą, kartais nebesinori galvoti, ką veikti daugiau nei įprastai, o prieš akis atsiradus įdomiam pasiūlymui galbūt užsikurs vidinė ugnelė, užkabins ir įkvėps išvykti iš namų, atrasti, pažinti Lietuvą, pasileisti į savo šeimos nuotykius bei atradimus.
Lina, ar jūs tikrai manote, kad nėra blogo oro?
Tikrai! Už tai dėkoju savo nuostabioms geografijos mokytojoms Vilhelminai Tuskenienei ir Jūratei Lučiūnienei, buvusioms turistų būrelio vadovėms, įskiepijusioms visiems turistams žinomą frazę: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“. Tuo ir vadovaujuosi gyvenime. O dukrytėms lietus, purvas, sniegas, vėjas – didžiausias džiaugsmas. Jos vis atranda ką nors nauja – išėjusios į lauką vasaromis gali basomis lakstyti po balas lyjant lietui, žaidimų aikštelėje kasti kanalus sujungdamos vieną balą su kita, plukdyti laivelius lietaus takeliais, virti purvo košes, su skėčiu vaikščioti pažintiniais takais, išskėsti rankas ir tikėti, kad vėjas gali jas pakelti ir nunešti į pasakų šalis, voliotis sniege, dūkti rudeninių lapų krūvose. Apskritai, gyvendami Lietuvoje mes turime išskirtinę privilegiją patirti, išgyventi visus keturis metų laikus, tad išnaudokime ją ir vertinkime, imkime pavyzdį iš savo vaikų, kiekviename virsme matančių stebuklą ir galimybes naujiems žaidimams ir potyriams.
Esate dalyvavusi „Misija Sibiras“ projekte, iš Jūsų įrašų akivaizdu, kad esate šalies patriotė ir to savo pavyzdžiu mokote dukras. Kodėl jums tai svarbu?
Aš labai vertinu ir branginu mūsų laisvę, ir tai, ką turime šiandien, taip pat žmonių pastangas ir pasiaukojimą vardan Tos laisvos Lietuvos. Noriu, kad jos būtų prasmingos. O man didžiausias jų pastangų įprasminimas – siekis, kad mūsų vaikai žinotų, kodėl esame laisvi, ir tuo didžiuotųsi. Man didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas, kurio net žodžiais nesugebu apibūdinti yra tai, kad mūsų keturmetė užlipusi ant piliakalnių visuomet gieda Lietuvos himną. Kad dažniausiai girdima iš jos lūpų daina yra „Bunda jau Baltija“. Kad gražiausias aksesuaras jai – Lietuvos trispalvė. Kad būdama ketverių ji žino Lietuvos istoriją, didžiuojasi būdama lietuvė ir nori, kad Lietuva visuomet būtų laisva.
Kokia Lietuvos vieta jūsų šeimą nustebino labiausiai, kur, galbūt, nesitikėjote, o buvote labai maloniai nustebinti?
Iš tiesų labai sunku išskirti kažką vieną, bet mane labai džiugina tendencija, kad šeimos gyvūnų ūkiai atveria duris lankytojams. Kad įsileidžia į svečius, kur vaikai betarpiškai gali bendrauti su gyvūnais, juos glostyti, maitinti, surinkti dar šiltus vištų kiaušinius. Man kaip mamai, neturinčiai galimybės vaikams leisti vasaroti kaime pas močiutę, tai yra labai svarbu. Tai yra yra puiki galimybė vaikams pažinti gyvūnus ne iš knygų.
Priešingas klausimas aukščiau esančiam – o kur labiausiai nusivylėte ir manote, kad ta vieta yra pervertinta?
Aš negalėčiau teigti, kad ta vieta yra pervertinta, nes jų siūloma paslauga – pamatyti pelėdas iš arti, su jomis nusifotografuoti, palaikyti, yra tikrai unikali, o ir pačios pelėdos įspūdingo grožio paukščiai. Bet kaina už pusvalandžio trukmės ekskursiją, kai tu turi traukti informaciją norėdamas kažką sužinoti ir palyginus su kitais mini zoologijos sodais, yra tikrai pervertinta – 10 eurų žmogui yra tikrai ne ta suma, kurią mokėtume antrą sykį.
Aplankėte ne vieną basų kojų taką Lietuvoje, kuris yra jūsų favoritas ir kodėl?
Dabar norisi sakyti, kad turiu favoritą, ir tai yra Basakojų takas Jonavos raj. Survilų sodyboje, bet teisybės dėlei, nesame ėję Biržų basų kojų taku. Tai negaliu taip drąsiai teigti. Tačiau lyginant Anykščių bei Survilų basų kojų takus, vienareikšmiai laimi pastarasis, nes ten daugiau gamtos, daugiau potyrio, jis ilgesnis, įvairesnis bei natūralesnis.
Jeigu jums reiktų sudaryti TOP 5 vietų Lietuvoje, kurias smagu aplankyti su mažais vaikais, kas tai būtų?
1. Basakojų takas Jonavos raj. O kada jūs paskutinį kartą vaikščiojote basomis?
2. Kukurūzų kaimas Trakų raj. – geriausia rudens pramoga tiek mažiems, tiek dideliems.
3. „Glamping Club“ Bučeliškėje – už idėją, jaukią aplinką, malonų bendravimą, pirmąją prabangaus tipo stovyklavietę (palapinės įrengtos kaip viešbučio kambariai) Lietuvoje.
4. Šventos mitologinis gamtos takas – už tai, kad jis miške, už tai, kad tvarkingas ir įdomus vaikams.
5. „Gyvas kalnas“ Kaišiadorių raj. – už meilę gyvūnams ir galimybę miesto vaikams betarpiškai pabendrauti su jais.
Daug kas piktinasi, kad Lietuvoje keliauti gana brangu - nakvynės kaina šeimai gana didelė ir be to, mažesniuose miesteliuose tų vietų pasirinkimas labai skurdus. Kokia būtų jūsų patirtis?
Lietuvoje mes retai keliaujame su nakvyne. Dažniausiai tai būna vienos dienos kelionės ir maršrutai, o jei miegame, tai dažnai pas draugus ar palapinėse gamtoje, mašinos bagažinėje. Šiuo klausimu mes, matyt, esame netipiniai keliautojai su vaikais, nes mums nakvynės vieta visuomet ir tėra nakvynės vieta – tenorime švarios vietos praleisti naktį, tad nesame išrankūs, o turistavimas tik priduoda papildomo žavesio. Štai ir dabar ruošiamės kelionei su vaikais savaitei į Latvijos pajūrį, kur savaitę praleisime statinėje ant jūros kranto be elektros ir kitų patogumų, maistą gaminsime ant laužo, prausimės po vasaros dušu. Ir tai jau bus mūsų trečia tokia vasara, vadinasi, pernai taip gyvenome su trijų mėnesių Rūta. Bet grįžtant prie nakvynės kainų Lietuvoje, mano manymu, dabar alternatyvių nakvynės vietų, kaip namelis medyje, prabangios palapinės, valtys ar skaidrus kupolas, rinka išgyvena pakilimą. Kainos yra tikrai didelės, bet turint laiko ir noro, galima rasti, kad, pvz., viename namelyje medyje siūloma nakvynė už 120 eurų nakčiai, o kitame – už 60 eurų. Mano nuomone, vidinė turizmo rinka testuojama ir brėžiamos kainų ribos, kiek gi turistas pasirengęs mokėti, tad nebijokite paieškoti alternatyvų, nes jų tikrai yra.
Be kokių daiktų, skirtų dukrytėms, jūs neišvažiuojate iš namų į kelionę?
Iš tiesų, į kelionę galiu išvažiuoti taip, kaip stoviu, dar pasiėmusi šeimos narių pasus, mobilųjį telefoną (atstojantį fotoaparatą) ir kreditinę kortelę, Po tiek kelionių išmokau neapsikrauti daiktais. Keliaudama su Meda ir Rūta visada pasiimu vaistinėlę, kurioje yra antialerginių vaistų, nuo temperatūros, pirmosios pagalbos rinkinys. Papildomai visuomet pagalvoju apie maistą (užkandžius) ir vandens, palengvinti kelionę pasiimu balansinį dviratuką ir nešynę. Jau turėjome vaikų, Rūtai tada tebuvo šeši mėnesiai. Ryte atsikėlėme, netikėtai nusprendėme ir jau po valandos buvome kelyje į Gdanską. Kai paskutinį kartą keliavome į užsienį aktyvių atostogų Ispanijoje, keturiese 10 dienų išvažiavome su 13 kilogramų bagažu. Mūsų patirtimi, kelionėse vaikams tereikia tėvų ir jų dėmesio, bendros veiklos. Žinoma, kelią tikrai palengvina papildomos priemonės, kaip piešimo lentos, magnetinės dėlionės, nauji žaislai, bet lygiai taip pat jų neturint galima dainuoti dainas, žaisti žodžių žaidimus, kalbėtis ir kt. Mums keliaujant svarbiausia žmonės ir laikas kartu.
Koks pažintinis takas Lietuvoje jums labiausiai patiko? Ko gero, ne visi jie pritaikyti keliauti su vežimėliais?
Pažintiniai takai, matyt, mano duoklė savo vidiniam žygių troškimui, kuris yra šiek tiek pastumtas į šalį gimus dukrytėms. O juk pasivaikščiojimo pažintiniu taku esmė ir yra kelias ir gamta, ne tiek svarbu, kad vietoj 50 kilometrų nueinama vos keli. O kai tuos kelis kilometrus įveikia mažos kojytės, džiaugsmu man tai prilygsta pačios įveiktiems dideliems atstumams. Aš asmeniškai labai mėgstu pelkių pažintinius takus, man tai tokia mistiška, jauki ir graži vieta, net nežinau kodėl, bet traukte traukia. Tad Varnikai, Čepkeliai, Mūšos tyrelio, Dumbravos ir kiti pažintiniai takai. O jei su vaikais, tai be abejonės, Šventos mitologinis takas, nes tai ne tik puikus pasirinkimas aktyviai gamtoje praleisti laiką su vaikais, bet ir įdomus bei prasmingas edukacinis užsiėmimas, būdas tiek vaikus supažindinti, tiek sau priminti lietuvių mitologiją, nes take sutiksite 17 lietuvių mitologijos dievų ir deivių, o prie kiekvieno iš jų yra informaciniai stendai su trumpais aprašymais.
Koks būtų Jūsų palinkėjimas šeimoms su mažais vaikais, kurios gimus vaikeliui nori keliauti ir pažinti, bet, galbūt, sustabdo baimė ir abejonė – ar nebus per sunku, ar verta?..
Svarbiausia – išdrįsti išeiti iš namų ir pasileisti į savo pirmąją kelionę, o tuomet jau pamatysite, kad viskas daug lengviau nei tikėjotės. Mano manymu, keliauti su vaiku yra būtina, nes taip stiprinamas šeimos ryšys, ugdomas vaiko savarankiškumas, pažinimo troškimas, empatija supančiai aplinkai, meilė savo šaliai.
