Vilniečių šeimos patirtis: ilga kelionė kemperiu su daug nuotykių ir atradimų

Pernykštei žiemai pradėjus lipti ant kulnų, spalio pabaigoje, jauni menininkai Dovilė ir Linas Bakučiai į 7 kv. m kemperį sunešė paskutinius būtinus daiktus, automobilinėje kėdutėje prisegė metukų ir mėnesio Gilę, šokti vidun paragino keturkoję numylėtinę Šmėklą, įjungė žibintus ir penktą valandą vakaro, jau pradėjus temti, per pačius Vilniaus kamščius pajudėjo vasaros link. 


Tai nebuvo atostogų planas. Tai nebuvo planas tik išgyventi žiemą Ispanijoje. Tai net nebuvo planas. Pirmoje kelionėje jauna šeima matavosi tokį gyvenimą.


KUR TELPA GYVENIMAS


„Man visada smagūs atrodė kelio iššūkiai, įdomus buvo klajūno gyvenimas, – pasakoja Dovilė. – Tačiau tik baigę studijas abu pajutome, kad esame visiškai laisvi, visi gyvenimo keliai mums atviri, galime rinktis veikti kaip tik tai, ką norime, niekas prie nieko mūsų „neriša“. Mudviem su Linu atrodė, kad klajoklių kemperiu gyvenimas yra pats geriausias gyvenimas kokybės požiūriu. Tai būdas gyventi savo gyvenimą kitokia, laisvės, forma“. „Viskas prasidėjo nuo minimalizmo idėjos, – prisimena Linas. – Kažkaip pradėjome galvoti, kaip mes gyvename, ką valgome, ką turime, ir ar visko, ką turime, mums iš tikrųjų reikia. Atsisakėme mėsos, tapome vegetarais, tada ėmėme atidavinėti daiktus, trumpai tariant, bandėme atsikratyti viso papildomo pečius ir sielą slegiančio svorio. Netrukome pajusti, kad ir didelių namų mums nebereikia“.  


@breast_milk_and_potato nuotr.


JOKIO PLANO


„Norint keliauti, atostogauti, turint norą kažką pamatyti, reikia labai daug planuoti. Mes tiesiog įmetėme save į tai, privertėme save gyventi tuo, kas nutinka šią akimirką“, – sako Linas. Dovilė pritaria vyrui: „Pati didžiausia šitos kelionės prabanga buvo tai, kad mes galėjome neturėti planų arba... juos tiesiog keisti, imti ir persigalvoti. Čia, įprastame gyvenime, persigalvoti labai sunku, nes esi susijęs su daugybe žmonių, tavo persigalvojimai daro jiems įtaką.“ 


Dovilė: „Niekas nesakė, kad darome nesąmonę, neatkalbinėjo, tačiau visi labai smalsavo, kur tiksliai važiuojame, kada grįšime, norėjo suprasti, kokio ilgio bus nuotykis ir kada gi jis baigsis. O mes, tiesą sakant, nieko tikro nė nežinojome, tiesiog kalbėjomės, kad važiuosime, kol rasime gražią vietelę, ten pasistatysime kemperį ir pagyvensime, kol atsibos. O tada vėl važiuosime...“ 


@breast_milk_and_potato nuotr.


DŽIAUGSMAS VAIKAMS IR ŠUNIMS


„Prieš kelionę buvo nerimo ir daug klausimų, baimių, ypač dėl Gilės. Tačiau netrukus supratome, kad kaip tik Gilei lengviau adaptuotis nei mums. Nes ko gi jai reikia? Nieko, tik mūsų: jei mes laimingi, laiminga ir ji. Gyvenimo kemperyje patirtis parodė, kad toks gyvenimo būdas labiausiai tinka vaikams ir šunims, taip gyvendami jie – patys laimingiausi: atidarai kemperio duris ir jie tiesiog eina tyrinėti pasaulio. Kad ir kur esi, tiek šunys, tiek vaikai yra laimingi vieni kitus susitikę. Augti keliaujant yra pasaka. Keliaudama Gilė mokėsi labai greitai: be jokių mūsų ir savo pačios pastangų gėrė į save naujus dalykus, ugdėsi ir tobulėjo. Kelionėse auga vaikas, kuris pasitiki žmonėmis. niekas neverčia tavęs pajudėti. Tai toks patogus gyvenimas, kad asmeniškai mane dėl to apima labai nekomfortabilus jausmas“, – prisipažįsta Dovilė. 


@breast_milk_and_potato nuotr.


DRUSKA IR PIPIRAI 


„Nėra lengva priprasti prie automobilinio namuko gyvenimo, nes viskas labai pasikeičia, jautiesi pažeidžiamas, nesaugus, – prisimena Linas. – Pirmosiomis savaitėmis jautėmės lyg nuolatiniame pavojuje, lyg nuolat darytume kažką negero. Esame užauginti požiūrio, kad viskas visur yra pavojinga, visko ir visų reikia bijoti ir saugotis. Kol „išsivalėme“ nuo tokių stereotipų, praėjo daug laiko. Sunki buvo ir baimė dėl vaiko: o jeigu kas nors atsitiks? Tai natūrali baimė – tokia pat kaip ir pirmo skrydžio lėktuvu. Bet paskui „prasilauži“, užsigrūdini ir pamatai, kad viskas yra kitaip, nei kažkas kažkada tau pasakojo“. 


Dovilė: „Sunku buvo ir tai, kad neturėjome laiko sau ir vienas kitam. Visą laiką buvome tik dviese su Linu, šalia nebuvo kito žmogaus, kuriam galėtume palikti Gilę bent kelioms minutėms. Keliaudami tokioje mažoje erdvėje su vaiku ir dar su šunimi, turėjome dažnai stoti, tačiau negalėjome bet kur, visada turėjome ieškoti tinkamos vietos, kad galėtume „paleisti“ ir Gilę, ir Šmėklą. Rasti tokią supervietelę, pasirodo, nėra lengva. Todėl radę kažką geresnio likdavome ilgėliau – dvi, tris, keturias savaites. Kartą iš tokios geros vietelės išvarė tik susišaudymas. Naktį pabudome dėl triukšmo, ryte išsiaiškinome, kad buvo tikrų tikriausias susišaudymas. Jis grąžino į tikrovę.“


@breast_milk_and_potato nuotr.


BAIMĖ YRA STABDIS


„O jeigu susirgs, o jeigu nesusikalbėsime, nes ispanai nekalba angliškai, o jeigu... Baimės labai stabdo žmogų. Planuoti gal nėra blogai, gal ir reikėtų labiau viską apgalvoti, bet mes to nedarome ir mums sekasi. Sekasi gal dėl to, kad mums tiesiog sekasi. Tūkstančius kilometrų nuvažiavome neturėdami atsarginės padangos. Kvaila, neatsakingas sprendimas, turiu tai pripažinti, – nusišypso Linas. – Bet mus lydėjo sėkmė. Jeigu būtume planavę viską iki smulkmenų, turbūt nebūtume išvažiavę – tiesiog būtų užklupusi žiema. Iš Lietuvos pajudėjome spalio dvidešimt penktą, naktimis – minusas. Turėjome labai greitai nuvažiuoti iki pietų, kad nesušaltume, nes nebuvome spėję tinkamai įsirengti kemperio, jis nebuvo atsparus šalčiams, tad būtume turėję bėdų. Kai atvykome į Ispaniją, jau buvo šilta ir problemos tiesiog nebeliko. Tai, ko nespėjome padaryti ir kas atrodė baisu, staiga tapo taip nesvarbu!“ 


Dovilė: „Gyvenimo kemperyje rutinai vadovavo Gilė. Mus žadino Gilė, visur vedė Gilė, miegoti dažniausiai taip pat eidavome su Gile. Paprasta šeiminė rutina, kurios šimtąkart lengviau laikytis kemperyje, nei čia, namuose Lietuvoje. Kemperyje privaloma laikytis rutinos, antraip viskas būtų sugriuvę, nebūtume galėję pasirūpinti paprasčiausiais dalykais – vandeniu arba maistu, nes reikėjo derintis prie ispanų siestos.“


@breast_milk_and_potato nuotr.


LOVA ANT RATŲ


„Paprastai kemperiuose lovos būna palubėje. Mes negalėjome miegoti viršuje, nes Gilė nebūtų ten tilpusi: naktį ji atsikelia ir atsisėda. Turėjome lovą kelti į apačią, tad išėjo taip, kad ji ir užėmė visą kemperio vietą. Galima sakyti, turėjome lovą ant ratų – visas mūsų gyvenimas vyko lovoje. Vakare lovą išlankstome, einame miegoti, ryte pusryčius valgome lovoje (kiek kartų virtas kiaušinis buvo įtrintas į patalus, sunku suskaičiuoti, juokiasi Linas) ir viską darome lovoje, kol lauke sušyla, tada atidarome duris ir mūsų erdvė tampa visas pasaulis.“


@breast_milk_and_potato nuotr.


KAS ŠIANDIEN DIRBS?


„Mes dėl to pykomės nuolat, – sako Dovilė. – Abu esame kūrybininkai, nerealizuojant savęs pradeda „važiuoti stogas“. O mums nuolat trūko laiko darbui, nes kažkuris turėjo nuolat būti su Gile. Galų gale aš nuleidau rankas, nedirbau visai, nes supratau, kad negaliu, man darbui reikia kur kas didesnės erdvės. Visą kelionės laiką Linas dirbo vienas, nes jo darbui užtenka tiek vietos, kiek jos reikia kompiuteriui pasidėti“. 


@breast_milk_and_potato nuotr.


BŪTI KATINU


„Mudu niekada nebuvome atskirai, niekada negyvenome namuose, kuriuose žmonės susitinka tik prie pietų stalo, mes visada viską darome kartu nuo pat pirmos pažinties dienos. Bet maža erdvė išties labai atveria aštrius kampus, antra vertus, tai skatina tobulėti visais santykių aspektais, nes nėra iš ko rinktis: arba turi sugyventi, arba nuolat pjautis. Antra vertus, aš nelabai ir pajutau, kad ta mūsų erdvė tokia jau mažutė. Į kemperį grįždavau tik pagaminti valgyti ir miegoti, visą kitą laiką vaikščiodavau su Gile lauke. O ten visas pasaulis buvo mūsų. Dabar gyvename dideliame dviejų aukštų name ir aš jaučiuosi taip, lyg šitame dideliame name vietos yra mažiau nei mūsų kemperyje. Koks paradoksas, tiesa?“


Linas: „Manau, kad tiesiog reikia išmokti nugyventi kaip tik taip tokią dieną, kokia ji tau duota. Jeigu šito nemoki, nesugebi būti atviras viskam, kas nutinka, visada jausi stoką. Jeigu esi atsipalaidavęs, gyveni šia akimirka, tai tavo visa erdvė yra visas pasaulis, nesvarbu, esi gamtoje ar mieste, kurio nepažįsti. Vienas dalykų, kurio turi išmokti gyvendamas kaip tik taip, tai būti katinu. Mūsų Gilė kaip tik tokia!“ 


Dovilė: „Gilė – labai natūrali, tiesiog gimusi keliauti. Kai išvykome, jai buvo metai ir vienas mėnuo. Prieš pat kelionę išmoko eiti. Ji atsistojo eiti ir mes išvažiavome.“ 


@breast_milk_and_potato nuotr.


40 EURŲ


„Išvažiavome su 40 eurų kišenėje. Tėvai į rankas dar spėjo įbrukti vokelį. Tiesą pasakius, tik dėl to pasiekėme Kroatiją. Buvo dienų, kai neturėjome nė tiek eurų, tada tiesiog stovėdavome aikštelėje. Juk koks skirtumas, kur stovėti – aikštėje šalia Vilniaus ar Barselonos? Nežinome, kiek kainavo kelionė, nes neturėjome kelionės biudžeto, nevažiavome nei ilsėtis, nei turėdami tikslą pamatyti. Važiavome tiesiog gyventi. Taigi, jeigu tiesiog stovime aikštelėje, mūsų kelionė mums kainuoja lygiai tiek, kiek kainuoja maistas. Jeigu važiuojame, kainuoja dar ir kuras, muziejai ar kitos lankytinos vietos, kurias aplankydavome.“ 


Dovilė: „Kur link dabar? Tai priklausys nuo pinigų. Ne ta pačia kryptimi, bet tikrai į bet kurią kitą pusę. Gal Graikija? Gal Šilko keliu? Sukasi mintis sukti Rytų keliu, Turkiją, Balkanus, Azerbaidžaną. Svajojame kemperiu apkeliauti Ameriką. Svarstome ir apie studijas užsienyje. Kurioje šalyje studijas rastume, toje ir apsistotume su kemperiu. Tiesą pasakius, mums nėra kitų stabdžių, išskyrus finansus. Bet mums vis kažkaip iš dangaus nukrinta geri dalykai...“ 


TARPINĖ STOTELĖ


„Atrodo, grįžome namo. Toks jausmas, kad neverta čia nieko daryti, neverta įsirenginėti namų, nes jie – tik tarpinė stotelė, mes ir vėl tuoj važiuosime“, – sako Linas. Įprasti šeimos namai – vos 15 km už Vilniaus. „Nors daugelis žmonių gyvena tokiu atstumu nuo darbų ir jo visai nesureikšmina, tačiau mums, įpratusiems išlipti per žingsnį nuo vietos, kurioje turime būti, tai didelis atstumas, nes reikia planuoti važiuoti, kad būtum. O mes norime gyventi ir būti. Kad nereikėtų važinėti, gvildename mintį tiesiog pasistatyti kemperį kurioje nors sostinės aikštelėje ir gyventi. Juk kol kaip tikras kemperių mėgėjas neišsineši kėdžių ir nepradedi kepti šašlykų, net ir miesto aikštelėje gali stovėt kiek panorėjęs.“ 


KUO KVEPIA KEMPERIS


Dovilė: „Gyvenimas kemperyje man asocijuojasi su kuminu, nes valgydavome labai daug kario. Ir su tokiomis ispaniškomis paplūdimo gėlėmis, kurių Lietuvoje nėra. Dar su drėgme, pelėsiu ir šuns kvapu, ypač lietingomis dienomis: nuo to nepabėgsi. Su ispanišku skalbikliu, nes drabužius skalbdavome skalbyklose, o jose visose visi skalbikliai – vieno kvapo.“ 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis