Kodėl labai svarbu mokėti pagirti vaiką net tada, kai jam nepasiseka

Ką daryti, kad vaikas norėtų sportuoti ir įveiktų savo baimes? Ką daryti, kad tėvai neužblokuotų savo vaikų, o pastarieji nuo žaidimo jaustų kuo didesnį malonumą?

Apie tai kalbėjomės su sostinėje mokykloje psichologu dirbančiu Edvardu Šidlauskiu. Jo nuomone, pagrindinis besivystančio vaiko dėmuo – sėkmė jauname amžiuje. Nepriklausomai nuo jo veiklos. „Jei mes kalbame apie 5-7 metų vaikus, tai reikia suprasti, kad jų intelektas dar nėra visiškai išsivystęs ir tuo metu vykstantys dalykai vaiką formuoja kaip asmenybę. Aš dažnai tėvų klausiu, ar vaikas lanko būrelį arba net būrelius? Vaikas turi patirti sėkmę. Jei tai nutinka, jam geriau sekasi ir mokykloje, ir su tėvais, ir gyvenime. Teigiama savivertė veikia tarsi savotiškas dopingas, todėl susitikus vienodų sugebėjimų futbolininkams, daugiau pasieks tas, kuris labiau tiki tuo, ką daro.


Kitas dalykas – nereikia bijoti, jei vaikas iš pradžių bijo ar nenori įsileisti naujo dalyko. Tiesa, tada labai svarbus trenerio vaidmuo ir jo ryšys su vaiku. Vaikas turi nebijoti daryti klaidų, turi jaustis saugus, turi jaustis draugas“, – pasakojo psichika.eu portalo įkūrėjas E.Šidlauskis.


Futbolo mokykloje „Ateitis” su jauniausiais futbolininkais dirba jauni, veiklūs ir iniciatyvūs treneriai. Vienas jų Šarūnas Beivydas sako, kad dirbant su pačiais mažiausiais reikalinga didžiulė kantrybė.


„Be abejo, kad pradžia yra sudėtinga ir reikia daug kantrybės. Vieni labai nedrąsūs, kiti – pernelyg aktyvūs, treti dar nesugeba girdėti ir reaguoti į trenerio pastabas. Tačiau tas procesas yra pats įdomiausias. Matai, kaip būdami bendraamžių aplinkoje jie įgauna drąsos, pasitikėjimo ir tampa asmenybėmis.


Be abejo, kad labai didelę įtaką turi nuoširdus bendravimas su vaikais ir jų auklėjimas. Labai svarbu mokėti pagirti vaiką net tada, kai jam nepasiseka. Jis išmoksta nebijoti klysti, o tai verčia jį įvairiose situacijose elgtis drąsiau ir atsakingiau. Drąsa, laisvė atlikti tam tikrus veiksmus suvokiant pasekmes augina pasitikėjimą. O tai yra pirmieji žingsniai į dideles pergales“, – pasakojo Š.Beivydas, dirbantis ir su darželių grupėmis.


Jaunųjų futbolininkų gyvenime ne mažesnę įtaką nei treneriai daro ir tėvai.


„Ypač svarbi yra pradžia. Tarkime, jei vaikas yra matęs žaidžiantį savo tėtį ar tėtis vesdavosi vaiką į stadioną – yra vienaip, jei tam vaikui futbolas visiškai naujas dalykas – yra kitaip“, – sakė E.Šidlauskis.


„Ateities“ auklėtinis Rojus Česnauskis – garsaus futbolininko Deivido Česnauskio sūnus. Aštuonmetis Rojus – vienas iš tų, kuris savo žaidžiantį tėtį matė nuo mažens. Kartu rungtynėse, kartu treniruotėse, kartu rūbinėje. Nieko keisto, kad jo pasirinkimas – futbolas.


Rojaus mama Vaida Česnauskienė pasakoja: „Laimingi vaikai – laimingi tėvai! Mūsų, tėvų, užduotis – bendraujant su vaikais ir įsiklausant į juos pamatyti jų užsidegimą ar sportui, ar kitai veiklai! Kai dega vaikų akys, kyla daug smalsių klausimų, tada jie neskaičiuoja nei laiko, nei jėgų. Bet mes turime visada būti kartu, dalyvauti, domėtis, kaip sekasi, stebėti vaiko nuotaikas. Riba tarp sėkmės, pakilimo ir nesėkmės, kuomet pasitikėjimas savimi krenta ir tiesiog vaikai gali spjaut į viską, yra plonytė. Turime palaikyti tą pulsą nuolat!


Sportas yra tai, kas šiandien atitraukia vaikus nuo pasyvaus betikslio merdėjimo prie IT reikalų ar socialinių tinklų! Pati pastebiu savuosius, kai tik yra laiko prie TV ar kompiuterinių žaidimų, jie tampa pikti, irzlūs, apatiški, nepatenkinti, namie – pykčiai. Vyras Deividas vieną tą pykčių židinį – playstation – pašalino visam laikui (šypsosi).


Deividas Česnauskis su žmona Vaida Grikšaite-Česnauskiene.
Deividas Česnauskis su žmona Vaida Grikšaite-Česnauskiene.
ELTA / Martynas Ambrazas


Telefonų mūsų vaikai dar neturi. Mums buvo labai paprasta atrasti sporto šaką – futbolą, nes mūsų šeima tuo gyvena. Berniukai tik išmokę vaikščioti bėgo iškart prie kamuolio ir augo stadionuose. Iki dabar intensyvūs treniruočių, turnyrų grafikai, o kur dar A lygos rungtynės. Sūnūs mokslą ir sportą derina aktyviai ir produktyviai. Brolių pavyzdžiu seka ir sesutė Ema. Jai tik dveji metai, bet darželio auklėtoja stebėjosi, kad pagal metus ji jauniausia, pagal ūgį mažiausia, o pagal fizinius pajėgumus – stipriausia. Aktyvi veikla, kokia bebūtų, manau, vaikui yra privaloma. Aktyvus ir sportuojantis vaikas yra labai kitoks. Labai. Skirtumus matau lygindama sūnų bendramokslius. Tėvai turi labai prisidėti vaikui atrandant tą sporto šaką, kurioje jis jaustų malonumą, o ne prievolę, kad „tėvai to nori“. Tebūnie kas metus keisis vaiko norai ir vietoj futbolo bus krepšinis ar baseinas. Tegul. Svarbu, kad vaikai ieško. Jie auga kartu su savo poreikiais.


Mes turime būti vaikams pavyzdys, turime patys sportuoti, negalime iš jų reikalauti, patys to nedarydami. Tebūnie paprastas greitas ėjimas parke, grynas oras ir buvimas kartu. Sportas vienija, kuria bendrystę, moko komandinio pulso palaikymo“.


„Ateities“ futbolo mokykla yra vienintelė Vilniaus mieste, kuri glaudžiai bendradarbiauja su darželiais. Vaikai iš darželių vežami į treniruotes ir iš treniruočių atgal – į darželius. Praėjusį sezoną “Ateities” veikloje dalyvavo net 200 ikimokyklinio ir 500 mokyklinio amžiaus vaikų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis