6 vaikų auklėjimo principai pagal danus

Viena mažesnių Europos valstybių, negalinti pasigirti giedrų dienų skaičiumi per metus (čia jis – vienas mažiausių), jau daug metų garsėja kaip giedros nuotaikos „receptą“ atradusi šalis. Įvairiausi tyrimai Daniją dažniausiai mini pirmą tarp valstybių, kuriose gyvena daugiausia laimingais save laikančių piliečių. Tinkamai auginami vaikai tampa laimingais suaugusiaisiais – logiška, ar ne?

Tai, kad danų auklėjimas yra ypatingas, pastebėjo, žinoma, ne jie patys (juk kiekvienai tautai sava kultūra yra savaime suprantamas dalykas, kaip, tarkime, žuvims vanduo). Tokia mintis atėjo amerikietei rašytojai ir psichologei Jessicai Joelle Alexander, ištekėjusiai už dano ir šioje šalyje susilaukusiai vaikų. Jos ir danės psichoterapeutės Iben Dissing Sandahl knyga „Daniškas būdas auklėti vaikus. Ką laimingiausi pasaulio žmonės žino apie tai, kaip užauga gebantys ir pasitikintys vaikai?“ („The Danish Way of Parenting. What the Happiest People in the World Know about Raising Confident, Capable Kids“) pamažu tampa ramios, lėtos ir kantrios daniškos tėvystės ambasadore pasaulyje. 


#1 ŽAIDIMAS


Danija, būdama maža valstybė, yra pirmaujanti ir vidaus, ir lauko žaidimų gamintoja. Lego turbūt žinome visi, o kita didžiulė danų kompanija „Kompan“ pastato daugiausia lauko žaidimo aikštelių pasaulyje. Tai iliustruoja didžiulę laisvo žaidimo galimybę, o ne pirmenybę tėvų vadovaujamoms veikloms, laikui prie ekranų, būreliams ir kitiems „naudingiems“ vaikų užsiėmimams. Laisvas žaidimas laikomas rimtu ir vaikams privalomu „darbu“, o ne laiko gaišimu. Vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina danams savaime suprantamą tiesą, kad žaisdami vaikai lavina socialinius įgūdžius, kūrybiškumą, vaizduotę, o dūkdami lauke – ne tik kūno raumenis, koncentraciją ir judrumą, bet ir gebėjimą tyrinėti, analizuoti savo gyvenamąją aplinką. Taip ir tėvai turi galimybę augindami vaikus atsipalaiduoti. Juk įtempti „lavinimo“ ir „ugdymo“ grafikai neturi daug bendra nei su vaikų, nei su tėvų laimės jausmu.


#2 AUTENTIŠKUMAS


Jei mėgstate kiną, tikriausiai pastebėjote, kad amerikiečių filmai paprastai atitinka pasakos scenarijus. Pagrindiniai veikėjai susiduria su negandomis, bet jas įveikia ir ilgai bei laimingai gyvena. Skandinavų kinas panašesnis į niūrų ir pilką šio regiono orą negu į pasaką. Arba prisiminkite Hanso Kristiano Anderseno kūrinius, daugelis jų baigiasi taip, kaip „Mergaitė su degtukais“... Atrodytų paradoksalu, bet nuolat matomi laime švytintys veidai ekranuose ir žurnalų ar knygų puslapiuose, kaip jaustis laimingam, visiškai neišmoko. O kalbėjimas apie tikras patirtis ir įvairius (taip pat ir sunkius, nemalonius) jausmus ugdo autentiškus žmones, vaikystėje ir vėliau gebančius lengviau įveikti gyvenimo iššūkius. Pasak knygos autorių, danų vaikams diegiamas autentiškas santykis su pasauliu išmoko jį ir save priimti tokius, kokie esame. Autentiškumas tiesiogiai susijęs su psichologiniu atsparumu. Jis taip pat suteikia gebėjimą kurti apčiuopiamus lūkesčius, o ne vaikytis nepasiekiamų tikslų ir bandyti atitikti popkultūros brukamus išvaizdos ir laimėjimų idealus, kurie yra ne laimės, o veikiau nuolatinio nusivylimo ir nepasitenkinimo savimi šaltinis.


#3 KITOKS POŽIŪRIS


Optimistai ignoruoja nemalonius gyvenimo faktus, pesimistai pastebi tik juos, o kur kas produktyvesnis būdas matyti pasaulį – tai realistinis optimizmas. Per jo akinius žiūrėdami į ne pačias maloniausias situacijas (sunkumus šeimoje) danai sugeba įžvelgti privalumus ten, kur jų, atrodo, net negali būti. Šlykštus oras? Danai ne dejuos ir skųsis, o pasidžiaugs, kad tai puiki proga jaukiam šeiminiam vakarėliui namie, prie židinio (taip, netgi vasarą – o kodėl ne?), arba pasakys, kad nėra blogo oro, o tik netinkamai pasirinkta apranga. Danai taip pat nėra linkę zirzti ir bambėti dėl vaikų elgesio ar jų patiriamų nesėkmių, kad taip nejučia nepriklijuotų visą gyvenimą nenusilupančių etikečių. Vaikas užsispyręs? Pikta reakcija jį „užrakinsite“ su šiuo jausmu, elgesiu, nuotaika. Gal vertėtų pakeisti požiūrį? Juk atkaklumas, savo tikslo siekimas – dideli privalumai vėlesniame gyvenime. O gal tai – tik laikinas etapas, kai vaikas nuolat bando jūsų ribas (nes tai tikrai nesitęs amžinai...)? Bet kuriuo atveju vienas veiksmas ar viena savybė nenusako „kas aš esu“, o pozityvus kalbėjimas daro stebuklus, nes kalba – tai įrankis, kuriuo mes (ir vaikai) pažįstame ir kuriame pasaulį. 


Danai visiškai normaliu dalyku laiko nuolatinį vaikų mėginimą išbandyti ribas ir pernelyg nesitiki ramaus, pasyvaus, „niekam neužkliūvančio“ elgesio.
Danai visiškai normaliu dalyku laiko nuolatinį vaikų mėginimą išbandyti ribas ir pernelyg nesitiki ramaus, pasyvaus, „niekam neužkliūvančio“ elgesio.
Shutterstock nuotr.


#4 EMPATIJA


Tai gebėjimas įlįsti į kito kailį, suvokti pasaulį iš kito perspektyvos, atpažinti ir suprasti kitų žmonių jausmus. Empatijos priešingybė, pasak knygos autorių, – tai „pasaulio bambos“ sindromas, arba narcisizmas, pastaraisiais metais nepaprastai paplitęs tarp JAV paauglių. Danų vaikai labai anksti pradedami mokyti atjautos, atvirumo ir emocinio raštingumo – atpažinti savo ir kito emocijas, į jas tinkamai reaguoti, kurti sveikus santykius, be baimės pasirodyti jautriems ir pažeidžiamiems. Visa tai labai prisideda prie sveikos emocinės atmosferos vaikų ir suaugusiųjų kolektyve. Empatijos vaikai geriausiai išmoksta šeimoje, kasdien stebėdami savo tėvus. O tai, kad danai yra empatiški ir išmintingi tėvai, rodo adekvatūs jų lūkesčiai vaikų atžvilgiu. Danai visiškai normaliu dalyku laiko nuolatinį vaikų mėginimą išbandyti ribas ir pernelyg nesitiki ramaus, pasyvaus, „niekam neužkliūvančio“ elgesio.


#5 JOKIŲ ULTIMATIMŲ


Fizinės bausmės Danijoje uždraustos jau dvidešimt metų. Kitos autoritarinio auklėjimo priemonės (reikalavimas paklusti, kontrolė, pakeltas balsas) – visiškai nepopuliaros. Auklėjimo stilius, būdingas danams, gali būti pavadintas autoritetiniu. Tėvai ne tik reikalauja disciplinos, bet ir palaiko jos besimokančius vaikus, atsižvelgia į jų emocinius poreikius, nuolatos aiškina savo sprendimus. Jie iš vaikų siekia supratingo elgesio, o ne kad aklai vykdytų paliepimus, net jei dėl to kartais tenka pralaimėti vieną kitą mūšį (t. y. nusileisti vaikui) tam, kad laimėtum karą. Taip išvengiama nuolatinių ultimatumų („Jei neklausysi – negausi to, nevažiuosi ten...“) ir nesibaigiančių vaikų ir tėvų galios varžybų. Žinoma, tam reikia begalinės kantrybės, ramybės ir pagarbos vaikui, bet atrodo, kad taip auklėti danai viso to turi pakankamai. 


#6 BENDRYSTĖ IR HYGGE (JAUKUMAS)


Kopenhagoje nuo 2013 m. veikia „Laimės tyrimų institutas“. Jo vadovo Meiko Wikingo knyga apie danų jaukumo ir bendrystės kūrimo meną Hygge (tariama „hiuge“) išpopuliarėjo visame pasaulyje ir šį žodį pavertė atpažįstamu daugelyje šalių kaip laimingo gyvenimo būdo sinonimą. Taikūs, paprasti ir jaukūs pasibuvimai su šeima ar draugais vaikus išmoko būti „čia“ ir „dabar“, ramiai dalytis bendryste išjungus ekranus, atsisakius noro vyrauti, skųstis, kurti dramas. Užsidegus keletą žvakių, įsisupus į šiltą apklotą, gurkšnojant arbatą, vaišinantis saldumynais šnekučiuotis ar žaisti stalo žaidimus su pačiais brangiausiais. Štai tokiuose ramiuose, šiltuose ir jaukiuose, Hygge spinduliuojančiuose susibūrimuose auga daniška laimė, kurios esmė – mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais, visada įžvelgti gerąją pusę ir kurti bendrystės atmosferą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis