„Adaptacinis laikotarpis trumpėja tada, kai vaikui skiriamas ypatingas dėmesys pirmas tris dienas darželyje. Jei vienu metu ateina dešimt naujokų, asmeninio dėmesio kiekvienam skirti sunkiau. Tada auklėtoja turi taip sutvarkyti visos grupės gyvenimą, jog vaikas (vaikai) su tokiu susidomėjimu įsitrauktų į juos užburiančią veiklą, kad neturėtų kada galvoti apie išsiskyrimą su mama ir apie tai, kaip jam liūdna.
Kad įtrauktų vaiką, auklėtoja turi vaidinti, kalbėti, žaisti, rodyti dėmesį ir t. t. Pavyzdžiui, aš, jei matau, kad vaikas nepriima kito suaugusio žmogaus, neprisileidžia manęs – o būna ir taip – imu lėlę–pirštinę, užsidedu ant rankos ir pradedu kurti istoriją, pavyzdžiui, apie smalsią ir draugišką lapę, kuri vis prieina prie vaiko, plonu balseliu jį kalbina, „kibina“, paglosto rankelę, galvelę. Laputę vaikutis iš pradžių taip pat gal atstums, bet ilgainiui jam vis tiek patiks jos žaismingumas, taps smalsu, kas ji tokia ir kodėl tokia landi. Netrukus jai nusišypsos.
Auklėtoja turi stengtis, dirbti, galvoti, ką dar gali padaryti, kad naujokas grupėje pasijustų ir saugus, ir įdomus, ir mylimas. Tik tada, kai vaikutis pasijunta saugus ir supranta, kad viskas čia gerai, adaptacija baigiasi.
Taip nenutiks, jei auklėtoja sėdės susidėjusi rankas ir lauks, kada adaptacija baigsis. Pirmosiomis dienomis ji turi atiduoti visą save, investuoti visą savo energiją, širdį ir kūrybiškumą, bet paskui būna lengviau. Savo naujokėlių tėvams visada sakau: „Duokite man tris dienas.“ Būna, kad ir ketvirtą dieną atsisveikindamas su mama vaikutis paverkia. „Uždarykite duris ir pastovėkite už jų, – tada patariu mamai. – Paklausykite, kiek ilgai vaikas verks“. Verkia kelias minutes. Nes aš žinau, kad tikrai rasiu būdą, kaip vaikutį nuraminti, ką jam pasiūlyti, kuo sudominti. Darau viską, kad būtų įdomu: ir per grupę žygiuoju kilodama kojas, ir po stalu lendu; vyresniam ieškau rimtesnės jam įdomios veiklos –gal jis iš plastilino nori lipdyti, gal tapyti. Auklėtoja turi rasti raktą į kiekvieno vaikučio širdelę. Jei nesistengia to raktelio ieškoti, o atsakomybę permeta tėvams, neva jūsų vaikas, jūs ir tvarkykitės, tai rodo jos neprofesionalumą.
Jei į grupę ateina „sunkesnis“ vaikas, tai auklėtoja, grįžusi namo, turėtų pagalvoti, ką ji rytoj tam vaikeliui pasiūlys veikti, kuo užims, kad būtų įdomu. O juk kai galvoji, tai paprastai ir randi atsakymą.
Tai, kad vaikui tris mėnesius šitaip nelengva darželyje, nekaltas nei „sunkus“ jo charakteris, nei mama. Auklėtoja dirbu jau trisdešimt metų ir man sunku patikėti, kad per tokį ilgą laiką vaikas neapsiprato. Tai rodo tik viena – auklėtoja nepasistengė arba stengėsi nepakankamai, kad vaikas pasijustų saugus. Vaikas nekaltas, jei auklėtoja tingi.
Ką aš daryčiau, jei būčiau tokio vaikučio mama? Įsiprašyčiau pabūti grupėje, pažiūrėti, ką mažieji veikia, žaidžia, kaip juos auklėtojos kalbina, kaip įtraukia į veiklą, kaip guodžia. Mama gali paklausti „sunkiu“ vaiku besiskundžiančios auklėtojos: „Kai mažoji verkė, kaip jūs ją guodėte? Ką sakėte, kokiais žodžiais raminote?“ Nežinau, kaip priversti auklėtoją mylėti vaiką, tačiau mamos klausimai galbūt ją paskatintų permąstyti savo elgesį, veiksmus, pastangas? Mama gali tiesiai šviesiai paklausti: „O ką jūs padarėte, kad vaiko adaptacija būtų lengvesnė?“ Neužtenka pasiimti vaiką ant rankų ir nešiotis, nes jis turi kojeles ir gali eiti pats. Vaikui reikia veiklos. Tokios, kuri jam būtų įdomi.
Ar auklėtoja paklausė mamos, kokia veikla patinka vaikučiui? Ar paklausė, kaip mama jį guodžia? Jei nepaklausė tokių svarbių dalykų – vadinasi, nepažįsta vaiko. Jei nepažįsta, natūralu, kad nežino, kaip su juo elgtis. Tuomet lieka vienintelė išeitis – skambinti tėvams ir prašyti pasiimti vaiką. Tai neteisinga, nes tai reiškia: „Dirbk mano darbą, o aš pasiimsiu atlyginimą.“
