Vaikų darželio "Šilagėlė" psichologė Ramunė Narkevičiūtė.
Priešmokyklines grupes lankančių vaikų tėveliai rūpinasi, kad jų vaikas būtų daugiau negu pasirengęs mokyklai - mokėtų skaityti, rašyti ir daugybę kitų „mokyklai reikalingų" dalykų. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mamos ir tėčiai nerimauja, ar jų mažyliui jau ne laikas būtų pradėti lankyti priešmokyklinę grupę. Kiekvienas norime, kad mūsų vaikas būtų pats gabiausias, kūrybingiausias ir kuo geriau atskleistų savo gebėjimų potencialą. O kur dar žiniasklaidoje pateikiamos žinutės apie mokyklos lankymo pradžios (taip pat ir priešmokyklinės grupės) amžiaus mažinimą? Natūralu, kad minėti momentai kelia nerimą būsimųjų mokinių tėveliams ir vaiko brandumo mokyklai klausimas tampa labai aktualus.
Tėveliai, norintys, kad jų vaikas pradėtų lankyti priešmokyklinę grupę arba mokyklą anksčiau negu numatyta Švietimo ir mokslo ministerijos, kreipiasi į Psichologinę pedagoginę tarnybą dėl vaiko brandumo įvertinimo. Remiantis Švietimo ir mokslo ministro patvirtintu Vaiko brandumo mokytis pagal priešmokyklines ir pradinio ugdymo programas įvertinimo tvarkos aprašu, vaikui, kuriam kalendoriniais metais nesueina šešeri metai, atliekamas brandumo priešmokyklinei grupei įvertinimas. Vaikui, kuris kalendoriniais metais neturi septynerių metų, atliekamas brandumo mokyklai vertinimas.
Psichologinėje literatūroje vaiko brandumas apibūdinamas kaip daugialypis reiškinys, apimantis socialinę, emocinę, pažintinę bei fizinę brandą. Lietuvoje Švietimo ir mokslo ministerija yra patvirtinusi tokius vaiko brandumo mokyklai kriterijus: socialinę – emocinę, intelektinę brandą bei pasirengimą ir nuostatą tapti mokiniu.
Tėveliai, norintys, kad jų vaikas pradėtų lankyti priešmokyklinę grupę arba mokyklą anksčiau negu numatyta Švietimo ir mokslo ministerijos, kreipiasi į Psichologinę pedagoginę tarnybą dėl vaiko brandumo įvertinimo.Psichologė Ramunė NARKEVIČIŪTĖ
Žmogaus raida – ilgalaikis, visą gyvenimą trunkantis procesas. Vaikas daro nuolatinę pažangą nuo gimimo iki mirties. Tokie psichologai, kaip S. Froid, J. Piaget, E. Erikson ir kiti vystymąsi suskaido į raidos stadijas, kurių kiekviena pasižymi tam tikrais gebėjimais ir pasiekimais.
Raidos teorijose žmogaus amžiaus tarpsniai skirstomi į intervalus, kurie paprastai apima dvejus, trejus ar daugiau gyvenimo metų. Vieneri metai nesudaro atskiro amžiaus tarpsnio. Pavyzdžiui, penkeri ir šešeri vaiko gyvenimo metai plačiąja prasme dažniausiai priskiriami vaikystės laikotarpiui, tačiau penkeri metai taip pat gali būti priskiriami ankstyvajai arba ikimokyklinei vaikystei, o šešeri – vėlyvajai vaikystei arba jaunesniam mokykliniam amžiui. Penkeri metai taip pat gali būti vadinami priešmokyklinio amžiaus dalimi, o šešeri – vaikyste.
Galbūt dėl nevienodos amžiaus tarpsnių klasifikacijos ar kitų vaiko raidą sąlygojančių veiksnių, kiekvieno amžiaus tarpsnio charakteristikos yra sąlyginės ir tarpusavyje persidengiančios. Taigi sudėtinga kalbėti apie konkretaus amžiaus vaikams būdingus raidos išskirtinumus.
Aptarsiu literatūroje apie žmogaus raidos psichologiją pateikiamus svarbesnius vaikų fizinės, socialinės – emocinės bei pažintinės (intelektinės) raidos ypatumus nuo 2 iki 5 arba 6 metų bei vėlyvosios vaikystės laikotarpiais (nuo 6 arba 7 iki 11 metų). Tačiau aprašyti gebėjimai formuojasi pamažu tam tikruose amžiaus intervaluose, todėl jie gali nepasireikšti tam tikrame amžiuje ir atsirasti vėliau.
Mokykloje vaikas mokosi tinkamai laikyti parkerį, pieštuką ar teptuką, rašyti, tobulina kirpimo, piešimo, fizinio aktyvumo įgūdžius, todėl didelę reikšmę mokymuisi turi jo fiziniai gebėjimai. Pasak psichologės R. Žukauskienės, šiems gebėjimams priskiriama vaiko smegenų raida, kūno proporcijos, juslių - regos, klausos – sistemos, kūno kontrolė (pvz., vaikščiojimas, šliaužiojimas, mėtymas). Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdinga sparti fizinė raida.
2 – 5 metų amžiaus vaikai jau gana gerai išlaiko pusiausvyrą. Savo ūgiu ir svoriu jie toli gražu nėra panašūs į suaugusįjį, tačiau jų smegenų dydis labai artimas suaugusio žmogaus smegenims. Vaiko smegenų raida susijusi su dėmesio atkreipimo ir vaizdinės informacijos apdorojimo gebėjimais, kurie ypač gerėja 4 – 7 metais. Šie gebėjimai svarbūs mokantis - sutelkiant dėmesį į užduotį, skaitant.
Penkerių ir šešerių metų amžiaus vaikai jau gana tvirtai bėgioja, laipioja, stovi ant vienos kojos ir atlieka daugybę kitų dalykų. Tai rodo apie jų gerai išsivysčiusius stambiosios motorikos įgūdžius. Taip pat ikimokykliniame amžiuje tobulėja jų smulkiosios motorikos įgūdžiai – vaikai geba iškirpti geometrines figūras ar sudėtingesnius paveikslėlius, rašyti raides (padarydami klaidų), piešti, nesilaikydami daiktų realių dydžių proporcijų. Taigi, penkerių ir šešerių metų vaikų fiziniai gebėjimai yra pakankamai išlavėję. Tarp vaiko fizinių ir intelektinių gebėjimų egzistuojančios sąsajos yra dar viena svarbi pasirengimo mokyklai prielaida.
Vaiko pažintiniai gebėjimai taip pat atlieka reikšmingą vaidmenį pasirengimo mokyklai procese. Kaip teigia psichologė R. Žukauskienė, jie apima su mąstymu ir pažinimu susijusius procesus: suvokimą, dėmesį, atmintį, vaizduotę, intelektą, kalbą, problemų sprendimą. Pasak psichologų N. G. Guerra, A. A. Williamson, B. Lucas – Molina, 2 – 5 metų amžiuje išauga vaikų darbinės (trumpalaikės) atminties, problemų sprendimo ir organizacijos gebėjimai. Tokio amžiaus vaikai jau gali ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį, turi geresnę atmintį.
6 – 11 metų vaikai pradeda naudoti atmintį gerinančias strategijas (pvz., kartoja tam tikrą medžiagą), kol išmoktus dalykus gali atlikti automatiškai. Automatizacijos principas svarbus mokantis naujų dalykų, tokių kaip skaitymas, rašymas, skaičiavimas. Nors penkerių metų vaikai geba jau geriau atkreipti dėmesį, visgi, mokantis jiems gali kilti su dėmesingumu susijusių sunkumų, kai aplink yra daugiau dirgiklių (pvz., gali būti sunkiau klausyti mokytojos, tuo pat metu girdėti kalbančius kitus vaikus).
Kaip teigia psichologas E. Erikson, šešerių metų vaikas išmoksta rodyti iniciatyvą, siekti savo tikslų ar idėjų, pernelyg nesureikšmindamas galimų trukdžių arba ankstesnio nesėkmingo patyrimo. Galima kelti prielaidą, kad tokiems vaikams turėtų būti lengviau pabaigti pradėtas užduotis. 6 – 11 metų amžiaus tarpsniu pastebimi geresni vaikų orientavimosi laike ir erdvėje gebėjimai, lyginant su jaunesnio amžiaus vaikais. Todėl tokio amžiaus vaikams turėtų lengviau orientuotis naujoje mokyklos aplinkoje ir planuoti veiklą pamokų metu.
Vis dėlto, mokantis penkerių ir šešerių metų vaikams gali kilti sunkumų, planuojant atliekamų veiksmų eiliškumą ir vykdant instrukcijas, nes šie gebėjimai išlavėja 11 metų amžiuje. Psichologo J. Piaget teigimu, penkerių metų vaikai vis dar yra gana egocentriški, tačiau gali įsivaizduoti įvykius ar istorijas.
Penkerių ir šešerių amžiaus vaikai jau ieško loginio paaiškino magiškiems reiškiniams ar būtybėms (pvz., raganoms, fėjoms ir kitoms). Penkerių metų amžiaus vaikams būdingas gana turtingas žodynas, kuriame gali būti apie 2000 žodžių, sudėtingesnės sakinių konstrukcijos, geresni raštingumo bei skaičiavimo gebėjimai. Penkiamečiai jau geba apibūdinti ir integruoti naujus žodžius į savo žodyną. Šešiamečių žodyne gali būti dar daugiau - apie 10000 - žodžių. Jie geba pokalbio eigoje keisti temą, kas atspindi sudėtingesnius socialiniais ir pažintinius gebėjimus.
Nuo šešerių metų pastebima problemų sprendimo ir samprotavimo gebėjimų pažanga – organizuotas, lankstus, kūrybiškas mąstymas, metapažinimas, kai mąstoma apie mąstymą. Kaip teigia psichologė L. Berk, vaiko kalbėjimosi su savimi atsiradimas liudija apie vaiko gebėjimą spręsti problemas – apgalvoti situaciją, suplanuoti veiksmų eigą. Ši kalba gali pasireikšti jau penkerių metų vaikams. Apibendrinant vaiko intelektinę brandą, teoriškai penkerių ir šešerių metų vaikai jau turi pakankamai išlavėjusius mokymuisi reikšmingus pažintinius gebėjimus. Vis dėlto psichologinio pobūdžio literatūroje vyrauja skirtingi požiūriai į vaiko pažintinius gebėjimus ir su jais susijusius sunkumus mokymosi procese, kurie pasireiškia ne tik penkerių, tačiau ir vyresnio amžiaus vaikams. Minėti momentai dar kartą primena, kad į kiekvieno vaiko raidą reiktų žiūrėti individualiai.
Vaikas gali žinoti visas raides, puikiai skaičiuoti, netgi mokėti skaityti, tačiau išgyventi didelį stresą naujose situacijose arba sunkiai atsiskirti nuo tėvelių.Psichologė Ramunė NARKEVIČIŪTĖ
Vaikas gali žinoti visas raides, puikiai skaičiuoti, netgi mokėti skaityti, tačiau išgyventi didelį stresą naujose situacijose arba sunkiai atsiskirti nuo tėvelių.
Ruošiantis mokyklai, ne mažiau svarbūs jo socialiniai – emociniai gebėjimai, kuriems psichologė R. Žukauskienė priskiria: ryšius su kitais žmonėmis, asmenybę, temperamentą, moralę, meilę, savęs vertinimą, pokyčius emocijų srityje. Remiantis psichologais, N. G. Guerra, A. A. Williamson, B. Lucas – Molina, 2 - 5 metų vaikai dažniau yra priešiškiau nusiteikę aplinkinių reikalavimams, vienu metu siekia savarankiškumo ir tėvų paramos. Tuo tarpu šešerių metų ir vyresni vaikai linkę labiau prisiderinti prie socialinių normų ar taisyklių, dažniau įsitraukia į socialines veiklas su bendraamžiais.
6 – 11 metų amžiaus tarpsniu vaikai jau geba atidėti malonumą ir palaukti atlygio - jie ne tik žaidžia, tačiau užsiima ir kitokia veikla, prisitaiko prie bendraamžių grupės socialinių normų. Penkerių ir šešerių metų vaikams rečiau pasireiškia pykčio priepuoliai ir fizinė agresija (pvz., mušimasis, kandžiojimasis ir kitas panašaus pobūdžio elgesys). Tokio amžiaus vaikai dažniau reiškia emocijas socialiai priimtinais būdais, jas įvardindami, galėdami geriau save kontroliuoti. 6 – 11 metų laikotarpiu didėja vaiko empatijos ir užuojautos gebėjimai. Reikšdami savo ir suprasdami kitų emocijas, vaikai dažniau pasitelkia kalbą negu elgesį (pvz., draugui verkiant, klausia, kas nutiko). Dar vienas svarbus pasirengimui mokyklai veiksnys – pirmųjų draugysčių kūrimas. 6 – 11 metų vaikai dažnai žaidžia su tos pačios lyties atstovais, tačiau gali susidomėti ir priešingos lyties atstovais.
Nuo šešerių metų gali atsiranda vaiko moraliniai įsitikinimai. Susidraugaudami su kitais vaikais, jie remiasi įvairiomis taisyklėmis, vertina pasitikėjimą, nuoširdumą, paramą, abipusį malonumą, bendrus pomėgius. 6 – 11 metų vaikai linkę labiau priimti kito požiūrį, apmąstydami jo mintis, emocijas ir empatiškai reaguodami. Pasak psichologo J.Piaget, jau penkerių metų vaikai pradeda priimti kito žmogaus požiūrį, o psichologo E. Erikson teigimu, jie tą pradeda daryti nuo šešerių metų. Psichiatrės S. Lesinskienė ir V. Karalienė nurodo vieną socialinio brandumo požymį – suvokimą, kad kiti žmonės turi savo požiūrį, įsitikinimus, norus ir troškimus. Tokio amžiaus vaikai mokosi reguliuoti ir tvarkytis su savo emocijomis. Pykčio priepuolių sumažėjimą priešmokyklinio amžiaus pabaigoje sąlygoja geresni vaikų kalbiniai gebėjimai ir žinojimas apie socialiai nepriimtinus emocijų raiškos būdus. Penkerių ir šešerių metų vaikai supranta, kad lytis yra nekintanti, o berniukai ir mergaitės gali elgtis skirtingai.
Nuo šešerių metų vystosi vaiko savęs ir kitų supratimas, kuris apima savigarbą, emocijų reguliavimą, kitų žmonių požiūrio priėmimą, moralę bei santykius su bendraamžiais. Vaikai lygina save kitais, subjektyviai vertina savo gebėjimus, bendraamžius ir tapatinasi su savo tėvais, mokytojais ar kitais žmonėmis. Sąveikų su aplinka metu gaunamas grįžtamasis ryšys reikšmingas vaiko savigarbai. Taigi penkerių ir šešerių metų vaikai turi supratimą apie skirtingų lyčių atstovams būdingus elgesio skirtumus. Visgi, penkiamečiams gali kilti daugiau sunkumų, priimant socialines normas ar kitus keliamus reikalavimus. Nuo šešerių metų vaikams būdingas didesnis socialinis supratingumas kitų žmonių atžvilgiu, socialiai tinkami emocijų raiškos būdai bei laikymasis nustatytų taisyklių, pradeda formuotis jų moraliniai įsitikinimai.
Vaiko rengimasis mokyklai neprasideda jam būnant penkerių arba šešerių metų – vaikas kaip asmenybė pradeda formuotis dar prieš gimimą, būdamas mamos pilvelyje. Amžius yra labai svarbus, tačiau kartu sąlyginis faktorius vaiko brandumo mokyklai įvertinimui. Vieno šešiamečio gebėjimai gali būti kaip trimečio vaiko, o kitas penkiametis savo branda gali būti prilyginamas septynmečiui.
Psichologinėje literatūroje jau beveik lozungu tapusi frazė – 50 procentų vaiko elgesio lemia genai, likusią dalį - aplinka. Aplinka gali padėti atsiskleisti vaiko genetikai arba ją apsunkinti. Kiekvienas vaikas turi specifinius asmenybinius dalykus (pvz., temperamentą, biologinę lytį), tačiau jis taip pat auga, veikiamas šeimoje rodomo pavyzdžio, draugų, kultūrinės aplinkos, visuomenėje propaguojamų socialinių normų. Be to, rengiant vaiką mokyklai derėtų nepamiršti dar vieno labai svarbaus dalyko – ar pats vaikas jau yra pasirengęs tapti mokiniu (kiek jis domisi knygelėmis, skaitymu ir rašymu). Vienam šešiamečiui ankstesnė mokyklos lankymo pradžia gali būti puiki galimybė savo gebėjimų atskleidimus ir mokymosi motyvacijos didinimui, tačiau kitam tai gali tapti liūdna pirmąja mokymosi patirtimi, kuri formuos neigiamą nuostatą į mokyklą ir mokymosi procesą.
