Kodėl vaikus apsėda tam tikrų žaislų manijos?

Prieš kurį laiką kinų ekranuose pasirodęs filmas „Ledo šalis" tikrąja ta žodžio prasme „apsėdo" milijardus mergaičių (gal ir berniukų) visame pasaulyje.

Filmas gražus ir įkvepiantis, tačiau nerimą kelia tai, kad „apsėdimas" pasireiškia labai konkrečiais pavidalais: suknelėmis, bateliais, kojinaitėmis, dantų šepetukais, rankinukais su herojų atvaizdais ir, žinoma, lėlėmis Ana ir Elza. Vienos lėlės dainuoja, kitos keičia plaukų spalvą, vienų ilga kasa kabo ant šono, kitų – ant nugaros, vienų suknelės rožinės, kitų – melsvos ir mergaitėms jų reikia visų. Visų! Kodėl?


Į klausimus atsako edukologė (pedagoginės psichologijos kryptis) Rasa Lebetkevičiūtė-Kazlauskienė.


Kokio amžiaus vaikams būdingi tokie „apsėdimai", herojų manijos?


Tyrimų apie tai nesu skaičiusi, tačiau iš praktikos galiu pasakyti, kad tai nutinka gana anksti. Dar net dvejų metukų neturintys vaikai turi savo mėgstamą spalvą ir jei tik yra galimybė, renkasi tos spalvos daiktus, ieško jos aplinkoje.

Daiktų, žaislų, kurie asocijuojasi su mėgstamais herojais, poreikis atsiranda apie ketvirtus-penktus gyvenimo metus. Kai vaikas žiūri filmą, jo herojus yra tolimas, nepasiekiamas lyg svajonė, o žaislas, puodelis ar pižama su herojaus atvaizdu – tai labai apčiuopiamas daiktas, kurį vaikas gali turėti rankoje.


Pagal amžių skiriasi ir herojai, pavyzdžiui, keturmetei užtenka rožinės Hello Kitty, o penkiametės nori lėlių: elzų, anų, barbių ir t. t.


Kodėl, pavyzdžiui, Barbės nori visos mergaitės, o kokios nors labai natūraliai atrodančios vokiškos lėlės – tik vos viena kita?


Manau, daugiausia įtakos daro tam tikro daikto rinkodara. Nes jei jau prasideda kokio daikto reklamos kampanija, tai apie tai „rėkiama" visur: ir iš televizoriaus, ir parduotuvėse, be to, herojus įgauna daugybę labai praktiškų pavidalų: jis ir ant pižamų, ir ant gertuvėlių, ir ant kuprinių. Antra, didelę įtaką vaikui daro kolektyvas, aplinka, kurioje jis būna. Jei vienas vaikas į darželį atsinešė Makvyno mašinytę, labai tikėtina, kad tokią pat turėti, atsinešti norės ir kiti.

Svarbu nepamiršti, kad vaiko kaip ir bet kurio žmogaus vienas svarbiausių poreikių yra priklausyti, būti priimtam šeimos, bendruomenės, jam svarbios grupės. Madingas žaislas, drabužis, spalva gali būti priklausymo grupei simbolis, sąlyga. Jei turi lėlę Elzą ar rožinius batelius, tu – mūsų grupėje, jei ne, tai, deja...


Nesakyčiau, kad tokios vaikų manijos yra gerai arba blogai. Svarbiausia yra saikas ir pusiausvyra. Grupėje vaikui blogiausia tada, kai jaučia aiškų išskirtinumą, nesvarbu teigiamą (pavyzdžiui, turi 100 elzų) ar neigiamą (neturi nė vienos), nes tokie vaikai dažniausiai yra kitų nemėgstami.


Jei mergaitė turi devynias tas pačias lėles, tik su skirtingomis suknutėmis, tai klausimas, ar jai tikrai reikia dešimtos. O jei labai reikia, kyla klausimas, kodėl.


Vis dėto keista, kad vaikai nenori plėsti žaislų asortimento, o nori to paties herojaus šimto vieno varianto.


Nes kaip tik tas konkretus daiktas rodo priklausymą grupei. Ir kai jau visi tą daiktą turi, tai statusas grupėje priklauso nuo daiktų kiekio. Kuo daugiau turiu, tuo grupėje svarbesnė. Kolekcijos dažniausiai renkamos siekiant būti pripažintam. Ir čia tėvai turi būti budrūs, nes jei vaikas savo vertę matuoja ir didina tik daiktais, galime manyti, kad jo savivertė nėra pati aukščiausia.


Kodėl vieni vaikai užsikrečia tam tikrų herojų (Žmogaus-Voro, Beno Teno, Elzos ir Anos ir pan.) virusais, o kiti – ne?


Reikėtų atkreipti dėmesį į aplinką, į kurią vaikas patenka ištrūkęs iš namų. Jei darželyje populiarios manijos, t. y. visi vaikai turi tam tikrus daiktus ir demonstruoja juos didindami savo vertę grupėje, natūralu, kad ir jūsų vaikui gali to norėtis. Nebūtinai šeima „kalta", linkusi į vartotojiškumą ir pan. Gali būti, kad tiesiog vaikai labai skirtingi: vienas linkęs į aktyvią veiklą, sportą, laimėjimus, savęs išbandymą ir tai darydamas patiria malonumą, didina savo vertę, o kitas labiau krapštosi su žaisliukais, tad ir savo vertę labiau matuoja kaip tik jais.


Vida Press


Tėvai turėtų stebėti, ar vaikas žaidžia su žaislu, kurio jam labai reikėjo, ar jo reikėjo tik dėl to, kad turėtų. Stebiu, kad penkiametės atsineša madingų lėlių. Mano galva, nuostabių lėlių-undinėlių su uodegomis, kurios sudrėkusios keičia spalvas, jų plaukai gražūs, ilgi, atrodo, galėtų šukuoti ir šukuoti, bet atsineša, viena kitai prieš nosytę pasukioja, apžiūri detales – rankinę, batelius, šukeles, ir viskas: sudeda viską į kuprines ar ant palangės ir pamiršta. Parodžiau, pamatė, nebereikia. Kartais einančioms namo tenka dar ir priminti, kad nepamirštų lėlių.


Jei vaikui svarbu tik įsigyti daiktą ir jį parodyti vadinasi, tas daiktas, žaislas yra tapęs tam tikru jo vertės matu. Tokiu atveju vertėtų susirūpinti, kaip mažylio savivertę stiprinti kitais būdais.


Kokiais?


Stengtis įvardyti vaiko asmenines savybes, laimėjimus, tai, kas jam sekasi, bet ne tada, kai laukia, kad kas nors patvirtintų, jog jam sekasi, o tada, kai jis to nesitiki. Būna vaikų, kurie piešia ir su tuo piešiniu bėga pas mamą kelis kartus klausdami: „Ar graži lapė?", „Ar šita spalva gera?" ir pan. Toks klausinėjimas rodo, kad vaikas savimi nepasitiki. Pastebėti pastangas, patvirtinti, kad jam sekasi ir kad jums gera tai matyti, reikia tada, kai vaikas neprašo dėmesio. Pavyzdžiui, „O, žaisliukus susitvarkei, man net nereikėjo priminti, labai tuo džiaugiuosi." Vaiko savivertę augina padrąsinimai, tėvų siunčiama žinutė: „Tikiu, kad tu gali."


Neretai pagal tai, turi vaikai žaislų manijų ar ne, vienos mamos vertina kitų gebėjimą auklėti savo vaikus. Tarsi mamos tų vaikų, kuriems nereikia populiarių žaislų, savo vaikus auklėja geriau. Iš čia kyla kai kurių mamų užsispyrimas: „Prašyk neprašęs, tų nesąmonių nepirksiu!'


Jei visiškai nepatenkinsite poreikio turėti tą daiktą, vaikas gali jaustis blogai. Kažko neturėdamas gali būti išmestas iš jam svarbios grupės: su tuo susitaikyti nėra lengva net ir suaugusiam žmogui. Pirmiausia siūlyčiau su vaiku pasikalbėti ir išsiaiškinti, kodėl jam to daikto būtinai reikia. Jau ketverių-penkerių metų vaikas gali pasakyti, kodėl jam svarbu tai, ko jis nori. Jei „noriu, nes tokį turi Rugilė, Monika ir dar kažkas", bus aišku, kad vaikui paties daikto nelabai reikia, jam reikia būti pripažintam.


Jei mama bus principingai nusiteikusi nepirkti, gali būti, kad vaikui tai darys priešingą poveikį – jam dar labiau reikės draudžiamo daikto.


Jei vaikui tas žaislas ar daiktas yra labai svarbu, o mes jam sakome: „Niekada tų nesąmonių nepirksiu", tai ne tik jį nuvertiname, bet ir sumenkinsime tai, kas jam svarbu.


Tačiau dažnai vienoks ar kitoks mamos nusiteikimas nieko nekeičia, nes norėdami suteikti vaikui džiaugsmą mėgstamus herojus įvairiais pavidalais į namus tempia močiutės, tetos. Ar kontroliuoti tuos srautus?


Manau, kad mamai reikia atsipalaiduoti. Tegul aplinkiniai perka, tai jų požiūris, jie nori padaryti vaiką laimingą, o mama su vaiku gali susitarti: gauni dovanų, manau, kad jų yra pakankamai, todėl aš tų daiktų nebepirksiu. Matau, kad labai nori naujos Elzos. Atsinešk visas, kurias turi, suskaičiuok ir pagalvok, ar tikrai reikalinga dar viena." Jei vaikas ir toliau reikalauja, kalbėkitės ir aiškinkitės priežastį ir tuo pačiu metu siųskite jam žinią, kad kiekviena lėlė yra didelės išlaidos. Taip vaikas bus mokomas ir santykio su pinigais. Galima net pasiūlyti taupyti atsisakant kažko. Kas tai būtų, reikia susitarti su vaiku. Lai jis pats pasiūlo.


Vis dėlto mama turbūt turi teisę pasakyti, kad jai nepatinka, pavyzdžiui, lėlė Monstrė, Barbė? Tačiau dažnai mes, mamos, ne nuomonę pasakome, o nusprendžiame už vaiką, ką jam rengtis, su ko žaisti. Štai mamai, nustebusiai, kad negali rasti dailios rožinės suknytės mergaitei, drabužių parduotuvės konsultantės atsakė, kad nėra paklausos, mamos nebeperka rožinių dalykų, tik pilkus, juodus arba mėlynus... Tai noras „pritempti" vaikus prie tam tikrų mūsų norų, to, kas „teisinga"?


Mama turi teisę išsakyti savo nuomonę. Labai rekomenduoju kartu su vaikais pažiūrėti populiariuosius filmukus, kad jų mėgstamus herojus galėtumėte vertinti be jokių išankstinių nuostatų. Aš ir pati buvau nusiteikusi prieš Elzą kaip tik dėl to, kad ji tapo tokiu masinio vartojimo personažu. Bet pažiūrėjaufilmą ir supratau, kokia ypatinga, išmintinga, gera ir pasiaukojanti yra Elza. Pakeičiau nuomonę ir dabar jau ir mūsų studijoje vaikai gimtadienius gali švęsti su personaže Elza. Tačiau stengiuosi, kad personažai įgautų ne pigius, kiniškus pavidalus, o būtų atkartoti kūrybiškai. Pavyzdžiui, mūsų gimtadienio svečius pasitinka Ledo šalies troliai. Filmuke troliai suakmenėja vos tik kas juos pamato. Taigi, mes išpiešėme jų veidukus ant akmenukų.


Labiau turime galvoti ne apie tai, kaip kažką uždrausti, o kaip tą pačią idėją pateikti kūrybiškai taip, kad ir mums, suaugusiesiems, ir vaikams tai būtų priimtina.


Jeigu vaiko manijos nedraudžiame, poreikio neignoruojame, bet ir per daug nepabrėžiame, o patenkiname jį saikingai, tai vaikai tiesiog išauga, manija gana greitai praeina.


Prisimenu vieną atvejį, kai mergaitė labai norėjo rožinio gimtadienio, tačiau mama nė už ką nesutiko, surengė gražią, stilingą, bet ne rožinę šventę. Toje šventėje buvo kamuoliukų baseinas. Tarp kamuoliukų buvo vienas rožinis. Mergaitė visą šventę žiūrėjo į rožinį kamuoliuką kamuoliukų baseine. Mama apsisprendė: kitąmet surengs jai labai rožinį gimtadienį – su rožiniu tortu, rožinėmis lėkštėmis ir rožiniais balionais. Pamatysite, rožinis periodas pasibaigs: vaikas patirs pasitenkinimą ir jam to užteks. Išsiaiškinkite, kodėl vaikui kažko labai norisi, ir leiskite patenkinti tą poreikį. Jei mamos daugiau kalbėtųsi su vaikais ir viską išsiaiškintų, gal taip net nesipriešintų, o leistų pasidžiaugti, išbūti ir „paleisti" tą maniją. Tačiau kartais suaugę žmonės yra labiau užsispyrę nei vaikai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis