Namų terapijos pradininkė Lietuvoje: kaip sukurti namus, kuriuose gera gyventi

Kai susilaukiame vaikelio, namai, į kuriuos anksčiau grįždavome tik pamiegoti ir persirengti, tampa svarbiausia vieta pasaulyje.

Svarbiausia ir mamai, nes kaip tik čia dabar bėgs jos dienos, ir kūdikiui, nes pirmųjų namų jausmą jis „nešiosis" visą gyvenimą.


Kaip sukurti namus, kuriuose gera mamai, tėčiui ir jų kūdikiams? Apie tai pagalvoti, svajoti ir priimti sprendimus padeda namų terapijos pradininkė Lietuvoje psichologė Irma Skruibienė.


Turbūt neišvengiamai visoms būsimoms mamoms ateina vadinamasis „lizdo sukimo" metas, kai norisi perstumdyti baldus, išvalyti langus, perdažyti sienas. Kodėl tas poreikis toks stiprus?


Tai suprantamas ir instinktyviai pačios prigimties padiktuotas noras sukurti saugią aplinką mažam žmogučiui ir, žinoma, sau. Noras keisti, perdėlioti fizinę namų erdvę turi ir kitą prasmę.

Kol vaikutis pilvelyje ir nežinome, kaip fiziškai viskas bus, pertvarkydami namų erdvę aiškiau matome būsimus pokyčius.


Ieškant atsvaros išorinės erdvės pertvarkoms, t. y. kad lizdo sukimo metas nevirstų tik remonto darbais, rekomenduočiau būsimoms mamoms stabtelėti ir paklausti savęs: „Kas vyksta, ko tikiuosi, ko noriu, dėl ko man neramu?" Šie klausimai taip pat yra pasiruošimo pokyčiams dalis, todėl svarbūs ne tik mamai, bet ir kitiems šeimos nariams. Mamos padėtis šiuo požiūriu yra palankesnė, nes ji devynis mėnesius jaučia nėštumą, vidinius pokyčius ir tai leidžia jai labiau pasiruošti tam, kas bus, nurimti (ir išoriškai, juk tampa sunku net judėti). Tuo tarpu tėčius pokyčiai nutinka tarsi staiga, labiau netikėtai, jie būna jiems mažiau pasiruošę. Todėl namų keitimas, erdvių perdėliojimas, ieškojimas, kur bus naujo žmogaus vieta, tėčiui gali padėti labiau suvokti būsiantį pokytį.


Kartais žmonės sako: „Mano namai tarsi ne mano, nenoriu juose būti." Kodėl taip nutinka? Ar kūdikis jaučia šitą tėvų jausmą?


Tai, kad savuose namuose jaučiamės nejaukiai, gali būti susiję su daugybe dalykų, pavyzdžiui, su santykiais, kuriuos puoselėjame ar nepuoselėjame namuose. Jei namuose nejauku, tvyro įtampa, tai gali rodyti santykių įtampą. Tai, ką jaučiame būdami namuose, yra mūsų vidinių jausmų atspindys.

Antra vertus, nejaukumo jausmas gali būti susijęs su ankstesnėmis namų patirtimis. Gal vaikystėje namai nebuvo ta vieta, kurioje buvo saugu ir gera būti, todėl laukiantis kūdikio tas jausmas gali grįžti, išgyvenimai – sustiprėti.

Ką daryti? Bandyti suprasti, su kuo susiję skaudūs prisiminimai, nes jei galime atrasti sąsajų, galime ieškoti, ką galėtume keisti, daryti kitaip ir pan.


Trečia, gali būti, kad tiesiog netinka aplinka tokia, kokia yra. Taip būna, jei butas yra nuomojamas, gyvenama kartu su tėvais ir pan., t. y. kai nėra galimybių keisti erdves pagal savo norą. Patarčiau pamėginti jas keisti, „įsavinti" pasitelkiant smulkmenas – pagalvėles, paveiksliukus ir t. t.


Aplinka kūdikiui svarbi tiek, kiek ji yra svarbi tėvams ar globėjams.


Būsima mama, išėjusi nėštumo atostogų, ir po gimdymo daug laiko leidžia namuose. Tenka girdėti sakant, kad namai ima slėgti, keturios sienos „spaudžia" smegenis. Ar įmanoma tą erdvę kaip nors praplėsti, pasidaryti „didesnę"?


Puikus „receptas" – kartkartėmis išeiti iš namų prasiblaškyti, pabendrauti su draugėmis. Grįžus namai gali atrodyti kitokie.


Kas gali padėti geriau jaustis namuose? Ogi galimybė daryti tai, kas miela širdžiai. Ne tik tvarkytis, ruošti kūdikio kambarį, kloti jam patalėlius, bet ir daryti kažką dėl savęs, sau. Savęs pamiršti neleis maloniai veiklai pritaikytos patogios erdvės. Jei norisi tapyti, pastatykite kamputyje molbertą ir stalelį su dažais. Norisi siūti? Raskite vietos siuvimo mašinai. Norisi skaityti? Susikurkite nuolatinę skaitymo vietą. Susikurkite kelis skirtingų veiklų kampelius, kuriuos matysite, ir jie nuolat primins, kiek turite galimybių save realizuoti savo namuose.


Kokių namų reikia naujagimiui? Kokie dalykai padės „įdėti" į vaiko širdį namų jausmą?


Namų jausmas susijęs su tuo, kiek saugus vaikas juose jaučiasi. Naujagimiui, kūdikiui svarbiausias yra mamos, artimųjų glėbys, vėliau, šiek tiek tiek ūgtelėjęs, pradeda matyti išorinę aplinką ir kurti savo santykį su ja. Kalbant apie namų jausmą mintyse visada iškyla paralelė su nešiojamais kūdikiais. Kai vaikelis saugus nešynėje prie mamos, ji visada yra priešais vaiką, jis ją mato, jaučia, drąsiai ir atviromis akimis gali stebėti pasaulį. Jam saugu. O kai visko yra daug, bet šalia nėra mamos, saugaus santykio, pasaulis atrodo didelis ir... nelabai saugus.


Vis dar manoma, kad nešiojamas kūdikis išleps, tačiau tyrimai patvirtina, kad kuo dažniau vaiką glaudžiame, tuo emociškai geriau patenkiname jo poreikius, tuo saugesnis šitame pasaulyje jis jaučiasi. Pagrindinis saugumo jausmas susiformuoja kūdikystėje, o vėliau yra perkeliamas į platesnį pasaulį.


Naujagimiui, kūdikiui jo kambarys nėra svarbus, svarbiausia, kad jam – artimųjų glėbys.


Gimus kūdikiui pokyčius patiria visi šeimos nariai, naujagimio broliai ir seserystaip pat. Psichologai pabrėžia, kaip svarbu yra neatimti dėmesio iš vyresnėlių, rasti laiko tik jiems. Gal tai turėtų atspindėti ir namų aplinka?


Gimęs mažėlis „paima" labai daug ne tik tėvų dėmesio, bet ir bendros namų erdvės (kūdikio daiktų būna pilni namai), todėl labai svarbu, kad vyresni vaikai turėtų savo vietą, savo kambarį ar kampelį namuose, kur būtų sudėtos jų knygelės, žaislai ir kiti svarbūs daikčiukai. Priklausymo šeimai ir namams jausmą stiprina ir susėdimas visiems prie bendro pietų ar vakarienės stalo, žiūrėjimas kartu filmukų ir pan.


Kai mažėlis paauga ir jau pasiekia vyresniųjų daiktus, reikia sudaryti galimybę vyresnėliams tuos daiktus saugoti – užkelti ten, kur nepasieks mažiukas, paslėpti dėžutėse ir pan. Mat jei vaikas neturės patirties, kad gali turėti savo erdvę, savo kampą, savo lentyną, t. y. bus išmokytas viskuo tik dalytis ir negalvoti apie save, suaugusiam gali būti nelengva rasti būdų, kaip turėti, susikurti savo erdvę, ir dėl to gali jaustis nelaimingas savo namuose.


Daug jaunų porų šeiminį gyvenimą pradeda bendrabučiuose, nuomojamose butuose, be to, tampa madinga gyventi keičiant nuomojamus būstus: kol vaikai maži, gyvenama miesto pakraščiuose, kai paauga, išsinuomojamas būstas šalia darželio ar mokyklos. Patogu, bet ar įmanoma toje laikinoje erdvėje susikurti savo namus, patirti namų jausmą?


Kai kurie žmonės geba labai greit „prisijaukinti" erdvę. Svetimą paversti savu padeda net ir smulkmenos – įvairūs iš vienų namų į kitus keliaujantys mieli daikčiukai: nuotraukos, paveiksliukai, knygos, gal atkeliavusios dar net iš vaikystės namų. Kaskart kraustantis verta pagalvoti apie tai, kas – daiktai, kvapai, spalvos labiausiai sukuria savos erdvės įspūdį, „sušildo" svetimą vietą.


Nutinka ir taip, kad pirmuosius mėnesius mamai su kūdikiui tenka praleisti ligoninėje – tai erdvei irgi norisi jaukumo. Ligoninėje net ir savas chalatas, savos šlepetės, piešinukas ant sienos, servetėlė ar apklotas iš namų gali būti „tavo namai", t. y. sukurti šiek tiek namų jausmo.


Savų namų jausmo reikia ieškoti ne išoriniame, o vidiniame pasaulyje. Ši graži mintis yra iš jūsų puslapio apie namų terapiją. Ar tai reiškia, kad ne interjero kataloguose, o vaikystės prisiminimuose reikėtų ieškoti namų?


Kuriant namus, pirmiausia reikėtų leisti sau pasigilinti į visus buvusius namus, paklausinėti mamų, močiučių apie tai, kokie jie buvo, kokių daiktų pilni, gal išgirsite įdomių tų namų istorijų. Kilnoti praeitį gali būti nelengva, nes šalia gražių gali iškilti ir skaudžių prisiminimų. Gal tėvų namuose nebuvo to namų jausmo? Bet gal tą jausmą dovanojo bet kuri kita vieta, pavyzdžiui, žydinti pieva vasarą, namelis medyje ar tiesiog pušies šaka, ant kurios sėdėdami stebėjote kiemo gyvenimą, svajojote?


Tas vieteles galima persikelti į savo namus tam tikrais audinių raštais, paviršių faktūromis, erdvių išdėliojimu ir t. t. Nebūtina kabinti miško ar kaimo paveikslo ant sienos, kad primintų vaikystę pas močiutę, galite užuolaidoms rinktis audinį, atkartojantį, pavyzdžiui, paparčio lapelių struktūrą ir t. t.


Gali norėtis į savo namus persikelti ir labai konkretų objektą, pavyzdžiui, mamos siuvimo mašiną, kurią ji įsigijo gavusi pirmą algą, močiutės komodą, kurioje ji slėpė karolius, tėvo knygas ir pan.


Ką daryti, jei moteris namų jaukumą supranta vienaip, jos vyras – kitaip?


Labai svarbu yra susitarti. Gal vienam patinka apdėti namus suvenyrais, o kitam norisi tuščių sienų ir palangių, taigi, gal dalį suvenyrų galite sudėti į dėžutes, o pačius brangiausius palikti apžiūrinėti?


Gimęs mažylis tarsi prilipęs prie mamos, jiedu yra lyg vienis, todėl labai natūraliai ir tarsi savaime didžioji namų erdvė tampa mamos ir kūdikio, dviejų „mano" ir abu joje jaučiasi gerai. Deja, tėčiui toji „vienio" erdvė nėra jo, jam reikia savos. Tėtį gali ištikti jausmas, kad jis neteko savo erdvės, savo vietos. Surasti vietos tėčiui namuose gali būti iššūkis, nes mamai, kuri gerai jaučiasi, gali būti sunku suprasti vyrą, todėl apie tai geriausiai pagalvoti dar prieš gimstant kūdikiui.


Tai, kad savuose namuose jaučiamės nejaukiai, gali būti susiję su daugybe dalykų, pavyzdžiui, su santykiais, kuriuos puoselėjame ar nepuoselėjame namuose. Jei namuose nejauku, tvyro įtampa, tai gali rodyti santykių įtampą. Tai, ką jaučiame būdami namuose, yra mūsų vidinių jausmų atspindys.
Tai, kad savuose namuose jaučiamės nejaukiai, gali būti susiję su daugybe dalykų, pavyzdžiui, su santykiais, kuriuos puoselėjame ar nepuoselėjame namuose. Jei namuose nejauku, tvyro įtampa, tai gali rodyti santykių įtampą. Tai, ką jaučiame būdami namuose, yra mūsų vidinių jausmų atspindys.
Fotolia nuotr.


Kai būsima mama išsiruošia į ligoninę gimdyti, į jos namus įsisuka daug padėjėjų – mama ir anyta. Norėdamos gero jos išplauna, išsiurbia visus namų kampus, užtiesia naujas staltieses, perstumdo gėles ir kartais net baldus kaip gražiau ir patogiau, priverda valgyti... O kokius namus tikisi rasti su kūdikiu ant rankų grįžusi moteris?


Viena galbūt apsidžiaugs, kad jos namus sutvarkyti, šaldytuvas pilnas maisto. Kitai gal svarbu grįžti į tokius namus, kokius juos paliko, kokiuose ruošėsi sutikti naują žmogų.


Antra vertus, šis klausimas yra ir apie buvimą su kitais žmonėmis po gimdymo. Suprantu, kad močiutėms ir seneliams norisi kuo greičiau būti šalia savo vaiko ir vaikaičio, padėti, sutvarkyti, išvalyti, pagaminti valgyti ir tai yra labai šiltas ir gražus noras. Bet tėveliams su vaikučiu tuo metu labiausiai norisi pabūti vieniems, tik su vaikeliu, savuose namuose. Svarbu, kad to nepamirštų aplinkiniai, bet ir patys tėvai nebijotų to pasakyti. Gali būti, mamos ar anytos įsižeis, supyks, juk jos taip stengiasi! Ištverti nemalonų jausmą gali padėti mintis, kad taip ne tik save saugote, bet ir savo kūdikį, kuris ką tik atėjo į pasaulį, todėl išorės dirgiklių jam kol kas nereikia. Ši mintis gali padėti leisti sau pasakyti: „Netvarkykite, negaminkite, atvažiuokite po savaitės." Tai irgi savos erdvės saugojimas, namų ribų nubrėžimas.


Kiekvieni namai turi savo kvapą. Vieni kvepia agurkais, kiti – alyvomis, treti medžiu. Vienų kvapas mums malonus, kitų – nelabai.


Kvapas yra labiausiai su atmintimi susijęs pojūtis, jis lieka giliausiuose atminties sluoksniuose. Paradoksalu yra tai, kad tam, jog jį prisimintume, turime pajausti, užuosti. Jo neišgirsi, nepamatysi, neapsakysi, neparsineši iš vienų namų į kitus, tačiau užuodi ir akimirksniu aplanko prisiminimai. Jį persikelti iš vienų namų į kitus galime nebent aiškiai žinodami, koks tai kvapas. Pavyzdžiui, po vaikystės namų langais augo alyva arba jazminas ir jų žiedų kvapas rytais „ateidavo" į kambarį. Taigi, galime ieškoti alyvos kvapo žvakių, namų kvapų ir pan., kad atsineštume į naujus namus tą namų, kuriuose buvo gera, jausmą.


Svarbu atminti, kad naujagimių ir kūdikių pojūčių sistema labai jautri. Ryškūs, aitrūs, sodrūs kvapai gali juos dirginti, tapti košmaru. Kūdikystėje išerzinta uoslė ateityje gali nebeatskirti kvapų. Todėl, kai namuose kūdikis, jūsų mėgstamo kvapo turėtų būti tik niuansas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis