Buvau ne vieną kartą girdėjusi žmones kalbant apie tai, kiek kainuoja auginti vaiką. Kai susilaukėme Elijos, keli draugai klausė mūsų, kiek papildomų išlaidų atsirado auginant mažylę. Žinoma, galvoje jie turi sauskelnes, drabužėlius, žaislus, vaistus ir visus kitus vaikams reikalingus dalykus. Be abejonės, kūdikiams reikia dalykų. Tikrai išlaidų nemažai ir, manau, gerai daro žmonės, kurie tokius dalykus apmąsto, toms išlaidoms pasiruošia. Tačiau aš matau dar vieną kainą, kurios pareikalauja kūdikio auginimas. Ir ne pinigais ji skaičiuojama. Jai nepasiruošus, jos neapmąsčius, galima nemaloniai nustebti - kodėl taip brangu?
Greičiausiai yra tėvų, kuriems susilaukus kūdikio - vien tik malonumai ir džiaugsmai. Tačiau turiu pasakyti, kad man ta kita vaiko auginimo kaina kartais atrodo labai DIDELĖ. Greičiausiai dėl to, kad iš anksto daug nemąsčiau apie ją. Kokia ji?
Tai nemažas fizinis nuovargis. Per visus metus nemiegojau nei vienos nakties be atsikėlimų. Mažylė keliasi kelis kartus. Keliuosi ir aš. Kartais užtenka pamaitinti, paglostyti ir užmiega toliau, kartais, sakykime, kai dygsta dantys, keliasi kas valandą, o verkšlena net ir per miegus. Na, o 7 valandą ryto, nepaisant to, kad žiemą dar tamsu, jai laikas keltis. Keliamės visi.
Tai daugelio savo poreikių atsisakymas/atidėjimas. Nepriklausomai nuo to, kaip stengiesi, paroje laiko kiekis ribotas, o tam tikri darbai tiesiog užima tiek ar tiek laiko. Kaip atlieki tai, kas būtina, kartais nebeturi jėgų ir noro kažką daryti dėl savęs. Atidedi savo poreikius rytojui. Kitai savaitei. Vasarai.
Tai beprasmiškumo jausmas. Užsiimant buitiniais reikalais, nematomais, nepastebimais, kurie tiesiog užtikrina mūsų šeimos išlikimą, kartais jaučiuosi beprasmiškai leidžianti laiką. Tai tarsi stovėjimas vietoje. Teisingiau, kaip bėgimas ratu: tas pats kasdien, o realaus ir apčiuopiamo rezultato, progreso, atrodo, nėra.
Tai nepilnavertiškumo jausmas. Nes karjeros galimybių šioje srityje nėra, pasiekimų, įvertinimų, paaukštinimų, atlyginimo irgi. Kartais iš aplinkinių pajaučiu, kad būti tik mama - mažoka. Būti namuose, prižiūrėti vaiką - nuobodu. Kartais atrodo, kad visuomenėje nėra pagarbiai žiūrima į tą, kuri „sėdi" namuose su vaiku ir stumdo parkuose vežimėlį. „Tai taip, tu būni su vaiku, bet be to vis tiek kažką dar veiki?" - neseniai paklausė manęs. „Ne, dažniausiai be to nedarau nieko" - atsakau aš.
Tai kaltė. Kartais jaučiuosi kalta, kad daug ko nesuspėju, daug ko nežinau apie vaikų auginimą, kartais nesuprantu savo vaiko poreikių ar nemoku jų patenkinti. Nepajėgiu palaikyti nuolatinio ir kokybiško bendravimo su tėvais, draugais, vyru. Dažnai jaučiuosi kalta, kad man taip ir nepavyksta rasti laiko savo poreikiams.
Tai krizės poros santykiuose. Jos - viena iš didžiausių kainų, kurią man tenka mokėti susilaukus vaiko. Tam tikrai nebuvau pasiruošusi. O greičiausiai pasiruošti ir nelabai įmanoma. Teoriškai iš studijų pamenu žinojau, kad didžiausios krizės poroje kyla gimus vaikui. Na, ir? Kaip tam pasiruošti? Žinoma, atrodė, mes puikiai sutariam, kalbamės, kaip gyvensime trise, kaip viską darysime, kaip padėsime vienas kitam. O realybė... Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, kas dar labiau galėtų pakeisti poros santykius, nei vaiko gimimas. Pakeisti viską. Bendravimą, taisykles, normas, įpročius, pareigas, jausmus. Kartais man atrodo, kad gimus vaikui poros santykius reikia pradėti statyti vos ne nuo pamatų.
Labai niūriai viskas skamba, tiesa? Šį kartą nekalbu apie šviesius motinystės dalykus. Žinoma, jų be galo daug. Dažniausiai tiek daug, kad pakanka atsverti šią kainą. Tačiau jos pamiršti ir ignoruoti, kalbėdama apie motinystę, negaliu. Taigi, kai manęs klausia, kiek maždaug kainuoja auginti mažylį, atsakau, jog labai daug. Tai brangu. Kaina didelė.
Kaip su visu tuo gyventi? Kaip kasdien mokėti šią kainą ir nebankrutuoti? Aš sau turiu tokį atsakymą. Vaikas nėra tam, kad teiktų man vien tik malonumą, džiaugsmą ir pan. Jis šiame pasaulyje ne dėl manęs. Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės laukia vaiko tarsi dėl savęs, savo malonumui. Tuomet su juo elgiasi taip, kaip jiems malonu. Aš žiūriu kitaip. Manau, kad mano darbas, pareiga ir tikslas rūpintis savo vaiku, atsakyti į jo poreikius, mylėti jį. Nepaisant to, ar man visada tai teikia malonumą. Aš pasirenku mylėti, t.y., daryti tai, kas jam reikalinga, atsakyti į poreikius ir norus, net jeigu tai ir brangiai kainuoja. Geri dalykai kainuoja brangiai.
