„Nemalonią situaciją mačiau pliaže Jūrmaloje šių metų liepos 29 dieną. Ant suoliuko sėdėjo moteris ir vyras. Prie vyro kojų ant smėlio sėdėjo maždaug ketverių metų berniukas. Tikėtina, kad tai buvo tėvas ir sūnus. Rodos, jie buvo lietuviai.

Nežinau, kodėl, bet tėvas sušėrė sūnui per užpakaliuką keletą kartų, berniukas jam atsilygindavo už kiekvieną sušėrimą, jų buvo gal 3-4. Visą laiką berniukas verkė. Jis verkė ir po to, kai tėvas nustojo mušti. Tėvas atsistojo ir svirduliuodamas nuėjo, manau, buvo šiek tiek įkaušęs.

Man suskaudo širdį, bet aš nepriėjau ir neapgyniau berniuko. Jo neapgynė ir nepuolė guosti nei moteris, sėdėjusi ant suolelio, nei šalia ant patiesalų gulėjusios moterys.

Aš nežinojau, kaip man elgtis. Instinktyviai pradėjau melstis. Po kurio laiko mačiau, kad vyras su keletu draugų ir tuo pačiu, anksčiau skriaustu berniuku eina paplūdimiu.

Aš gyvenu Norvegijoje jau 15 metų ir man labai gaila, kad mūsų krašte yra žmonių, skriaudžiančių savo vaikus. Žinau, kad tai suaugusiųjų silpnumo ženklas, kai jie fiziškai baudžia savo vaikus.

Kaip jūs pasielgtumėt mano situacijoje? Ar sugėdintumėt tą vyrą?“

PAPILDYMAS

Publikavę laišką, netrukus sulaukėme ir kito. Jame mama rašė suradusi štai tokį būdą, kaip pasielgti panašioje situacijoje:

„Tokių situacijų, deja, pasitaiko tikrai ne viena ir ne dvi. Aš pati ne kartą svarsčiau, kaip elgtis, kol galų gale

supratau paprastą atsakymą: reikia tiesiog paklausti, kuo aš jam galiu padėti.

Vaiko reikia paklausti negirdint tėvams. Mano strategija: „Laba diena, turiu rankinėje sūnaus nereikalingą mašinėlę ir noriu ją padovanoti jūsų sūnui - ar galiu?“ Dauguma tokių tėvų sutiks, nes prieš kitą suaugusįjį nori atrodyti

neblogi tėvai. Tada nepastebimai vaiką pora žingsnių pasivesti, pasilenkti prie rankinės ir pasiklausinėti: ar galiu jam padėti, kokia jo pavardė ir t.t. Tada jau su turima informacija bus galima kreiptis į atitinkamas institucijas“.