Mano laimė ir baimė
Staiga nebegalėjau nekikendama žiūrėti į rimtus vyrus – ūsuotus, treninguotus ar tuos vietinius Havajų stambuolius su daugybe tatuiruočių ant veido ir kūno, mąsliomis išraiškomis, agresyviais žvilgsniais, raumeningomis rankomis. Pilvoti, arogantiški intelektualai ir turtuoliai! O viešpatėliau – Putinas, Kim Džongunas, Trumpas, cha cha, ir visažinė filosofijos profesorė, sukirtusi mane per magistrinio darbo gynimą! Žmonės. Visi. Senyvo amžiaus ir neįgalių žmonių priežiūra kadaise man atskleidė, kad gyvenimo saulėlydyje bet kurį iš mūsų gali ištikti bejėgiška priklausomybė nuo slaugės nuotaikos, o pagimdžiusi vaiką kiekviena savo per visus galus varvančio kūno ląstele suvokiau: net pasaulio galingiausieji kadaise šiko į kelnes ir knerkė įsikniaubę motinos krūtin. Mažyčiai, baikštūs, ištroškę pieno ir glamonių...
Kai man ant krūtinės padėjo ką tik gimusią dukrytę, labai nustebau, kad ji buvo šilta. Iki tol gimdymo vaizdo įrašuose matytus pamėlusius gleivėtus naujagimius kažkodėl įsivaizdavau šaltus lyg iš kūdros ištrauktus varliukus. O čia prie manęs glaudėsi rožinė švelni mergytė nenusakomos spalvos akimis ir čepsinčia bedante burnele, į kurią žiūrint apėmė nenumaldomas instinktyvus troškimas ją tučtuojau pamaitinti. Iš laimės neverkiau, nevirpėjau, netgi ramia galva leidau vyrui ir seselei maudyti mažylę, kol gydytoja siuvo mano įplyšimus, bet būtent žiūrėdama į tą miniatiūrinę burnelę pajutau keistą krustelėjimą širdyje – tartum ji būtų paaugusi ar sprogusi lyg pumpuras, prasiskleidęs pačiu gražiausiu meilės žiedu. Tada pakilau iš lovos, palindau po dušu, juodu pieštuku pasidažiau akis ir iš vonios kambario išėjau jau aiškiai suvokdama, kad esu mama.
Sutrikę medicinos seserų žvilgsniai, kai basa atsėlinusi su man iš paskos riedančiu lašelinės stovu paklausiau: „Atsiprašau, gal žinote kur mano kūdikis?“ Išėjusi iš dušo permatomo plastiko lovytę radau tuščią, dar šiltą, bet mano širdis, matyt, nuo daugybės suleistų vaistų, buvo mieguistai rami. O gal dar nebuvau išmokusi mylėti? „Visiems čia gimstantiems naujagimiams ant bambos prisegame daviklį, kuriam priartėjus prie pastato liftų ar išėjimų visu garsu įsijungtų signalizacija“, – staigiai nurijusi savo užkandį aiškino ligoninės darbuotoja. Man net į galvą nešovė, kad kūdikis galėtų būti pagrobtas. Mažylę suradome apžiūros kabinete, kur buvo tikrinama kūdikių klausa. „Girdi puikiai!“ – išdidžiai pareiškė Giminės Moteris, tartum tai ji būtų pagimdžiusi. Pajutau aštrų pavydo dilgtelėjimą, bet susitvardžiau nečiupusi dukrytės jai iš rankų.
...
Kadaise Londone autobuse mačiau labai negražią moterį su man tada irgi negražiu atrodžiusiu kūdikiu – abu buvo panašūs, o tuomet aš dar nežinojau, kad visi vaikai gražūs. Moteris pasirodė dargi išprotėjusi – per visą autobusą garsiai ir džiaugsmingai žvygavo:
– Durys užsidaro! Durys atsidaro! Durys užsidarė! Durys atsidarė! Matai, mažyli?
Mažylis sėdėjo jai ant kelių ir nesidomėjo nei durimis, nei motinos žodžiais. Plikas, mažiukas – tik tiek tada tegalėjau pasakyti apie kūdikių amžių.
„Durnė“, – galvojau apie tą moterį, ir susiraukusi broviausi į kitą autobuso galą.
Nežinau, ką galvojo Giminės Moteris, kai po keleto metų aš pati vaizdingai darinėjau virtuvės spinteles ir trijų savaičių naujagimei rimtu veidu aiškinau:
– Dukryte, žiūrėk! Spintelė užsidaro! Spintelė atsidaro! Šaldytuvas atsidaro! Šaldytuvas užsidaro! – o tada rimtu veidu Giminės Moteriai: – Žinokite, ji viską supranta...
Mano dukters šlapi, po vonios sulipę plaukučiai ir dabar dar kvepia angelėlių ašaromis, vaivorykščių prakaitu, zefyrų rasa, fėjų sparnų dulkėmis, pievų laumių pienu su medumi... Svaigstu – ir ją uosdama, ir tiesiog iš meilės. Ir jau su atlaidžia šypsena stebiu į jogos pamoką trijų mėnesių kūdikį atsinešusią gražią mamą (visos mamos gražios!), kuri nuoširdžiai mažyliui aiškina, kad dabar eina į tualetą, bet tuoj grįš.
– Jis viską supranta, – motina pagaliau pakelia akis į mane.
Žinoma, dėl „viską supranta“ dar galima abejoti, tačiau Bostono moterų ligoninėje atlikus tyrimus radosi mokslinė hipotezė, jog net labai ankstyvas motinos kalbėjimas su vaiku iš tiesų padeda vystytis mažylio smegenims. Stebint penkiolika inkubatoriuose gulinčių neišnešiotų naujagimių, buvo nustatyti žymūs žievinio klausos centro (cortex auditivus primus) pokyčiai tiems vaikams, kurie kasdien bent porą valandų per specialų mikrofoną girdėdavo savo motinų balsą ir širdies plakimą.
Maždaug keturias valandas. Tiek užtrukau nuo mūsų Zyliukės gimimo iki visiško meilės alpulio bežiūrint į jos kojų pirštukus. Sakiau vyrui: „Žinai, aš myliu būtent ją. Ir jeigu dabar atėjusi seselė praneštų, kad naujagimiai per klaidą buvo sukeisti ir šitas yra ne mano – niekam jos neatiduočiau. Nekeisčiau net į savo kraujo vaiką. Ji – tobula.“ Tada ėmiau įtarti, jog pasakos, kurių herojai įkvepia stebuklingų dulkių ir po to beprotiškai įsimyli pirmą kelyje sutiktą žmogų ar rupūžę, turi rimtą mokslinį pagrindą. Tik tie „stebuklingi milteliai“ iš tiesų yra smegenis užplūstantis oksitocinas, kurio poveikį patiria visi žinduoliai. Pavyzdžiui, naujos vados susilaukusioms žiurkių patelėms davus oksitocino poveikį slopinančių hormonų, jos liovėsi prižiūrėti savo jauniklius. O jaunai, dar nesiėriavusiai avelei į stuburą sušvirkštus oksitocino, ji išreiškė aiškų norą motiniškai rūpintis kitų avių jaunikliais. Motinų gebėjimas pirmiau už visus kitus aplinkinius išgirsti savo pravirkusį kūdikį taip pat yra oksitocino nuopelnas: dėl šio hormono moters smegenyse įvyksta pokyčiai garsinių signalų priėmimo srityse, pirmenybę teikiant jos atžalos šauksmams. Tai sužinojusi ėmiau atlaidžiau žiūrėti į erzinamai žvalų vyro klausimą „Ar gerai miegojai, brangioji?“, kuris kaskart išduodavo jį nė nenutuokiant apie mūsų miegamajame verdantį riksmų, lopšinių, sauskelnių čežėjimo ir zirzimo garsų kupiną naktinį gyvenimą.
Intriguojančios istorijos apie ligoninėje netyčia sukeistus kūdikius, kuriais motinos vėliau nebenori atsikeisti, tartum patvirtina, kokie stiprūs yra tie meilės „burtai“. Dažniausiai auginantys ne savo biologinius vaikus tėvai sužino poroje kilus klausimui dėl atžalos tėvystės ar vyrui atsisakius mokėti alimentus vaikui išlaikyti. Taip nutiko ir prancūzei Sophie Serrano: atlikusi DNR tyrimą ji sužinojo, kad jos ir dešimtmetės dukters nesieja jokie giminystės ryšiai. Ilgą laiką jos vyrui ir net kaimynams kilo įtarimų dėl tėvystės, mat mergaitė buvo tamsesnio gymio nei jos „tėvai“. Moteris teigė anuomet ligoninėje ir pati suabejojusi, ar tai tikrai jos vaikas, tačiau medicinos seserys patikinusios, kad naujagimiai keičiasi labai greitai ir, matyt, mergaitė per naktį bus patamsėjusi. Ponia Serrano užtruko dar keletą metų, kol surado šeimą ir joje augančią savo biologinę dukterį, tačiau vos po keleto savaitgalinių susitikimų nusprendė nutraukti bendravimą su mergaite ir ją užauginusia šeima. Nepajutusi jokio emocinio ryšio su savo kraujo vaiku ji pareiškė supratusi: „Šeima tai nėra kraujo ryšys, bet tai, ką tu su vaiku veiki, ko jį mokai.“
Pastaruoju atveju apie atsikeitimą vaikais greičiausiai nebuvo nė kalbos – abi mergaitės jau paauglės, pripratusios prie savo įtėvių, susikūrusios socialinį gyvenimą. Kuo anksčiau sužinoma apie klaidą, tuo labiau tėvai linkę keistis vaikais ir atvirkščiai – ilgainiui vaiko ir jo netikrų tėvų santykiai tampa vis artimesni, kompleksiškesni ir juos staiga nutraukti tampa nepakeliamai skausminga. Ši tema jautriai atspindėta japonų kino dramoje „Koks tėvas, toks ir sūnus“55, kurioje pasakojama apie dvi labai skirtingas šeimas, dėl ligoninėje įvykusio nesusipratimo auginančias viena kitos sūnus. Išaiškėjus tiesai filmo herojai reaguoja skirtingai. Turtingas ir nuolat savo vienturčio „sūnaus“ pasiekimais nepatenkintas tėvas jaučiasi tartum gavęs atsakymą, kodėl jo vaikas netikęs – nes ne jo kraujo, ne jo būdo! Vyras žinią sutinka kone entuziastingai, nori keistis berniukais ir tikisi, kad biologinė jo atžala pateisins visas viltis. O kita, neturtinga daugiavaikė šeima jaučia širdgėlą – jie nenori atiduoti auginamo įsūnio ir, nors sunkiai verčiasi finansiškai, siūlosi užauginti abu berniukus. Galiausiai po daugybės emocinių sukrėtimų abi šeimos nusprendžia pasilikti savo nuo pradžių augintus, o ne biologinius vaikus.
Beveik analogiška situacija nutiko realybėje – 2014 metais PAR, Boksburgo mieste, viena iš motinų atsisakė atiduoti savo ketverių metų mergaitę jos biologinei motinai. Naujagimės per klaidą buvo sukeistos Tambo ligoninėje. Tiesa paaiškėjo gerokai vėliau, vienos iš moterų sutuoktiniui išsižadėjus tėvystės ir atlikus DNR testus. Šeimų laukė ilgas teismų procesas, ir lieka tik įsivaizduoti ką jaučia vaikas, kurio nebenori jį auginę tėvai? Dargi šiame kontekste man svarbesnis klausimas, kodėl viena iš motinų taip ir nepajuto besąlygiškos meilės – tiesiog pritrūko hormoninio oksitocino antpilo smegenims ar priežastys vis dėlto slypi giliau?
Žinojimas, kad vaikas yra biologinis, negarantuoja meilės ir atvirkščiai – antraip pasaulyje nebūtų nei vaikų namų, nei besąlygiškai įvaikintus vaikus mylinčių įtėvių. Tai patvirtina ir vienas iš daugelio atsitiktinių vaikų sukeitimo ligoninėje pavyzdžių, kai 2009 metais Rusijoje, Mcensko mieste, dviem motinoms teismo nutarimu buvo liepta apsikeisti mylimais dvejų metų mažyliais. Rusė atgavo savo šviesiaplaukį biologinį sūnų, jį išmainiusi į nuo kūdikystės čiūčiuotą čečėnų kilmės berniuką. Čečėnė motina, gavusi auginti savo rudakį juodbruvą kraujo vaiką Nikitą, jo vardą pakeitė į Ali, tačiau tai moteriai nepadėjo pajusti nei kultūrinio, nei emocinio artumo. Abi motinos ir vaikai teigė jaučiantys didžiulį širdies skausmą ir ilgesį.
Panašių istorijų yra daugybė – jos gausiai aprašytos pasaulio spaudoje, tapusios jau įgrisusiu muilo operų scenarijų leitmotyvu, dažnai įkvepiančiu krizes išgyvenančius paauglius nepagrįstai įtarinėti neturint jokio kraujo ryšio su savo tėvais. Įsivaizdavimai esant įvaikintam gali palengvinti šeimos baltų varnų dalią, – tą patyriau ir savo kailiu: iš visos giminės vienintelė „prie meno“, vienintelė vegetarė, vienintelė sveikuolė – jei ne identiškos mano ir tėčio nosys, dar keturiolikos būčiau reikalavusi DNR tyrimų. Tačiau tėvų meilės ar jos trūkumo priežasčių nepaaiškina nei kraujo ryšiai, nei „stebuklingas“ meilės euforiją sukeliantis hormonų poveikis.
Didžiulis oksitocino antplūdis patiriamas iškart po gimdymo kaip evoliucinė organizmo reakcija siekiant padėti motinai rūpintis naujagimiu. Tačiau pamilti kūdikį galima ir nepatyrus gimdymo – gamtos taip sutvarkyta, kad pliki, klykiantys, dėl galvos dydžio ilgą laiką visiškai nepaslankūs ir nuo kitų globos priklausomi naujagimiai vien į juos pažiūrėjus sukelia oksiticino pagausėjimą mūsų smegenyse. Tiesa, šis hormonas taip pat išsiskiria mylintis, glostant šunis, šlapinantis po ilgo laiko, bendraujant su draugais, vartojant kokainą ar amfetaminus, miegant, valgant saldumynus, pamačius naujas raudonai žybsinčias žinutes savo feisbuko paskyroje ir t. t. Tad motinystės kelyje, akivaizdu, oksitocinas svarbus tik meilės iniciacijai, o ne tolesniam jausmo palaikymui.
Klausinėjau Giminės Moterų ir draugių: ar metams bėgant vaikus mylite mažiau? Ar vis dar jaučiate tą begalinį švelnumą žiūrėdamos į savo išstypusius spuoguotus paauglius? O į storas bobas ir barzdotus diedus, kuriuos – pačios turbūt jau netikite – kadaise pagimdėte? Kada kūdikiai nustoja taip svaigiai kvepėję? Jaučiau nenumaldomai besikeičiančią savo esybę ir, negalėdama aprėpti nei priimti šio pokyčio, ieškojau sąmoningo paaiškinimo: kiek truks šis meilės kvaitulys. Laukiau, kol vėl būsiu savimi ir liausiuosi kas tris minutes tikrinusi, ar mano Zyliukė kvėpuoja.
„Tu man iki šiol labai skaniai kvepi“, – atsakė mano mama.
...
Vos pagimdžiusi žinojau: turiu gimdyti vėl. Ir kuo skubiau. Būtinai turėti bent du mažylius. Vieną mylimą ir vieną – atsarginį. Nes tuo metu, žinoma, net negalėjau įsivaizduoti, kad dar ką nors kitą, net ir savo vaiką, įmanoma mylėti taip stipriai kaip pirmagimę. Ir vis tiek, jei jos netekčiau, reikia turėti planą B.
Vengiu kriminalinių žinių, smurtinių scenų filmuose ir fotoreportažų iš karo zonų. Bet internetiniame forume perskaičiusi nepažįstamos moters komentarą apie neseniai mirusį kelių mėnesių sūnelį lyg apsėsta ėmiau tyrinėti jos atvaizdą. Veidą, akis, drabužius, nuotaikas, rankas – žiūrėjau spėliodama, kurios nuotraukos darytos prieš, o kurios – jau po TO. Tartum moters kūnas būtų galėjęs papasakoti, kodėl taip atsitiko, kodėl jai? Kad gaučiau kokį nors patvirtinimą jos laikysenoje, o gal žvilgsnyje, kad šiai motinai nuo pat pradžių buvo lemtas toks gyvenimo scenarijus. Ir kad man niekada taip nenutiks.
Tačiau netikėtai susitikus gyvai nebenorėjau į ją žiūrėti. Nežinojau, ką pasakyti. Kaip ji gali būti gyva? Ką ji veikė tą dieną, tą naktį? Kaip ji miega? „Kalbėjimas apie netektį gydo“, – sakė ta moteris.
Nežinau ir viliuosi, jog neteks sužinoti, ką iš tiesų jaučia vaiko netekusi mama. Tačiau gimdymas man suteikė drąsos prieštarauti dievybėms. Buda buvo neteisus! Kai nušvitęs jis sėdėjo po pipalos medžiu amžinoje belaikėje palaimoje, pas jį atėjusi Kisa Gautami – gedinti motina – meldė atgaivinti jos mirusį kūdikį. Išklausęs prašymo ir raudų Buda pažadėjo prikelti vaiką, jei moteris atnešianti saujelę garstyčių sėklų, surinktų iš šeimų, kurių nepalietė mirtis. Ši pasakojimo vieta yra vadinamoji „aha“ akimirka, kai klausytojas neva pats turėtų suprasti, kad nėra pasaulyje šeimos, kuri nebūtų patyrusi netekties skausmo. Taip pasakojama ir legendoje: apėjusi kaimą moteris suvokė pasaulio kančią ir tapo budiste. Bet tegul trenkia į mane Perkūnas, jei meluoju – dauguma motinų nemirktelėjusios išsižadėtų visų mylėtų žmonių, kad tik išgelbėtų tą vienintelį, mažytį... Mielas Buda, tu klydai. Nes netektys lyg akmenėliai širdyje –
yra skirtingo svorio. Ir palaidoję senelius, tėvus ar draugus jaučiasi kitaip, nei netekę savo vaiko.
Prie nieko neprisirišusi, nieko nebijojusi, nė vieno pasaulio kampelio nelaikiusi namais, ilgą laiką savo kilnojamąjį turtą galėjusi sutalpinti į du vidutinio dydžio lagaminus, kuriuos lengva širdimi būčiau išmainiusi į skrydžius aplink pasaulį, atvirukuose dažnai rašiusi „nepykite – dar nepasiilgau“, nieko nemylėjusi labiau nei save, meditacijų metu praktikavusi visišką paleidimą – savęs, kūno, atvaizdo, gyvenimo, vilčių ir klausimų, – staiga suvokiau atsidūrusi meilės ir baimės kalėjime. Orientalistinės neprisirišimo idėjos neteko prasmės. Atsisakiau tikėti reliatyvumo teorija ir būties laikinumu, nes visa širdimi troškau, kad mano dukra būtų tikra ir nemirtinga. Amžina.
Jaučiausi, lyg staiga man būtų atskleistas esminis evoliucijos slėpinys. Tai dėl motinų budrumo dabar esame čia, dėl jų nemiegotų naktų skaičiuojant kūdikio kvėptelėjimus, šventai tikint, kad jų akyse vaikeliui nieko negali nutikti. Dėl šio iracionalaus įsitikinimo aš mažiausiai bijojau staigios kūdikių mirties sindromo. Atrodė, pakanka man tiesiog nemiegoti, stebėti savo mergaitę – ir ji kvėpuos, ji gyvens.
Ir vis tiek lankė kraupios vizijos. Giminės Moteris laiko mažylę rankose stovėdama pievelėje, aš jas stebiu iš terasos. „Tik neženk ant asfalto, tik neženk ant asfalto, tik neženk ant asfalto...“ – kartoju mintyse įtempusi visus kūno raumenis. Ji žengia ant asfalto ir matau, kaip Giminės Moteriai netikėtai nikstelėjus koją mano dukrytės galva teškiasi į negailestingą pilką grindinį. Tik įsivaizduoju. Noriu bėgti ir išplėšti mažylę iš Giminės Moters rankų. Bet stoviu terasoje ir sugniaužusi kumščius... šypsausi.
Su vyru atvažiuojame į prekybos centrą. M. iškelia iš mašinos miegančią Zyliukę ir su visa automobiline kėdute įdeda ją į pirkinių karutį. Kaitina vidurdienio saulė, automobilių stovėjimo aikštelė pustuštė. Aš bėgu uždususi lyg višta paskui katės nučiuptą viščiuką, stripinėdama čia iš vienos, čia iš kitos karučio pusės, bandydama nuspėti, iš kur, labiau tikėtina, Zyliukę galėtų partrenkti greitį viršijantis automobilis. „Tu išprotėjai“, – sako vyras, bet aš žinau geriau, nes mintyse jau mačiau per penkias minutes įvykusias penkias avarijas, kurių metu mano vaikas partrenkiamas, nutempiamas, traiškomas. Zyliukė miega kietai, neatbunda net nuo ledinio prekybos centro kondicionierių oro. Apkloju kūdikį skara, prieš tai gerai apžiūrėjusi, ar ant jos nėra vorų ar skruzdėlių.
Kiek galėdama ramesniu balsu, kad išties neatrodyčiau kaip beprotė, prašau Giminės Moters ir vyro daugiau niekada nepalikti Zyliukės lopšelio po masyviu svetainės šviestuvu. „Nes žemės drebėjimo atveju gali ją užmušti“, – paaiškinu. Jiedu reikšmingai susižvalgo. Havajuose per parą įvyksta apie du šimtus nedidelių žemės drebėjimų, kurių paprastai mes net nepajuntame – bet juk nepakenks apsidrausti.
Nuolat persekiojo gąsdinantys vaizdiniai – stichinių nelaimių ir nelaimingų atsitikimų namuose. Kūdikį pagrobti besikėsinančių nusikaltėlių ir atogrąžų parazitų – tarakonų ir tų pačių mielų driežiukų, kurie tik ir taikosi naktį įlįsti mano vaikelio burnon. Bijojau su kuo nors dalytis šiais nevalingais įsivaizdavimais žinodama, kad dar nuo Freudo laikų psichologai tai aiškino nesąmoningu motinos noru pakenkti savo kūdikiui[1], atkeršyti jam už nuovargį ir nuolatinį verkimą. „Visi psichoanalitikai sutinka su tuo, kad moterys, persekiojamos įkyrios minties pakenkti savo kūdikiui, įsivaizduojančios šiurpius nelaimingus atsitikimus, jaučia jam priešiškumą, kurį stengiasi nuslopinti58.“ Dar labiau bijojau būti palaikyta beprote, negalinčia pasirūpinti vaiku. Ir tik po keleto mėnesių, vizijoms jau ėmus savaime rimti ir kalbėdamasi telefonu su Jovita pajutau didžiulį palengvėjimą išgirdusi, kad draugė kadaise patyrė tą patį. „Žinai, po kiekvieno vaiko gimimo pradžioje vis regėdavau nelaimes – kaip mano naujagimis krinta, skęsta, dūsta pamirštas po pagalvėmis. Kaip gerai gamta viską sutvarkiusi! Manau, tai vienas iš evoliucinių išlikimo mechanizmų. Juk jei ne kraupios vizijos, pervargusi motina greičiausiai prarastų budrumą ir tada gal tikrai kas nors tam vaikeliui atsitiktų...“ – tarškėjo Jovita, o aš tuo metu supratau ir dar vieną svarbią tiesą: kaip svarbu naujoms motinoms dalytis savo patirtimis.
Jovita pasakojo man apie baisiausią gyvenimo naktį, kai ji, eilinį kartą atsikėlusi pažiūrėti, ar vaikas kvėpuoja, tamsoje apčiuopė šaltą sustingusį kūnelį. Purtė vaikiuką lyg paklaikusi, kol šis atsibudo. Buvo kietai įmigęs, ir tiek. „Žinai, kas keisčiausia? Kad tą nevilties akimirką sušukau „MAMA!““ – stebėjosi Jovita. Su motina ji nesutarė, skambindavo jai retai ir iš esmės nepasitikėjo. Tai iš kur tas „MAMA!“?
Vieną naktį šis košmaras, daug kartų įsivaizduotas, bet dėl to ne mažiau baisus, įsliūkino ir į mūsų miegamąjį. Vargšai kūdikėliai, kiek mamų juos krato pačios negalėdamos nė įkvėpti ir su palengvėjimu išbučiuoja pagaliau išgirdusios verksmą? O tą siaubo akimirką aš save nustebinau pašaukusi „Jėzau!“. Dievas, kurio be žodžių buvau išsižadėjusi „dėl naivaus antropomorfizmo“, po visų sanskrito giesmių, traukos dėsnio teorijų, laiškų visatai, meditacijų besitikint levitacijos ir sentimentų lietuviškajai pagonybei... Jėzau... Bet vietoj jo atsiliepė pažadintas mano vyras, o ir mažylė pagaliau suknerkė.
– Ji gyva! Gyva! – džiaugiausi. Tąsyk tamsoje besiklausydama savo mylimų žmonių kvėpavimo meldžiausi, kad tik mažylė išgyventų dar porą mėnesių. Tokia mažutė, gležnutė... atrodė, dar truputį ūgtelės, sutvirtės ir man jau bus ramu.
Kaip klydau.
Ištrauka iš Vaivos Rykštaitės knygos „Pirmąkart mama. Faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija“. – Vilnius: Tyto alba, 2018.
