Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologė Sigita Valevičienė: tobula mama ir jos palydovai – kaltė ir gėda

Sigita Valevičienė – keturių vaikų mama, jungiškosios krypties psichologė, kuri gilinasi į nėštumo, motinystės temą. Jūsų dėmesiui – ištrauka iš naujosios psichologės knygos „Motinystės kelias“ (leidykla „Alma Littera“), kurioje ji rašo apie svarbiausias moters gyvenimo transformacijas nuo paauglystės iki brandos.

Moteriškumas yra labai susijęs su kūnu. Mėnesinės, gimdymas, menopauzė – tai kūniški ir dvasiniai virsmai. Vaikystėje per savo motinas prisiliečiame prie motinos archetipo, motiniško patyrimo branduolio. Ryšys su šia asmenybės dalimi lieka svarbus visą gyvenimą. Tačiau mūsų žemiškos mamos negali tapti Motinomis Deivėmis, kad ir kaip visuomenė spaudžia jomis pavirsti. Pasibalnojusios tobulybės žirgą mes šuoliuojame link geriausios mamos titulo. Tačiau tikrovė kitokia – moteris negali būti šimtu procentų pasiaukojanti, atsidavusi, atiduodanti. Todėl jaučiasi bejėgė, nevykėlė. Tada ima suktis kaltės ir pykčio ratas, o moteris deda didžiules pastangas bandydama iš jo ištrūkti.

 

Reikia pripažinti – dažnai esame įsitikinę, kad visa, kas vyksta su vaiku, yra motinos atsakomybė. Ir negalima sakyti, kad tai nėra tiesa. Ankstesniame skyriuje kaip tik apie tai rašiau: per santykį su mama kuriasi esminės vaiko patirtys – jo suvokimas, kas jis toks, kas yra pasaulis, ryšys su kitu žmogumi, kas yra meilė, intymumas. Nuo šio pirminio ryšio priklauso, ar pasaulis vaikui atrodys draugiškas, ar pavojingas. Ar jis mokės mėgautis intymumu, ar tik jaus grėsmę, sakančią, kad „skaudės".


Mums kyla noras rasti kokį nors gerą receptą, kaip idealiai užauginti vaiką, kaip tapti tobula mama, garantuojančią puikią vaiko ateitį. Kaip tik iš tokių receptų gerai uždirba visokie socialiniai tinklai. Įsivaizduojame, esą, jei mūsų motinos būtų buvusios tokios, kokių mums reikėjo, mes tiek nekentėtume dabartiniame gyvenime. Todėl mes pasistengsime būti kitokios! Būsime tokios motinos, kurių visada ilgėjomės! Nes mes žinome, kaip gali skaudėti. Viską žinome iki tos akimirkos, kai antrą valandą nakties sūpuodamos rėkiantį vaiką pajuntame pykčio bangą ir į mūsų miegamąjį atkeliauja ponios Kaltė ir Gėda, kurios su tikru pasitenkinimu pareiškia: „Tau nepavyko. Tu tokia pati kaip ji. Tu nevykėlė." „Ne... ne, – bandome atsilaikyti. – Rytoj būsiu kitokia, nebepyksiu, rytoj būsiu rami, mylinti mama. Pamatysit!"


Stiprus vidinis motiniškumas ypač reikalingas tada, kai prisiliečiame prie vaikystėje patirtų žaizdų. Tai, kaip moteris priima savo nėštumą, atskleidžia, kaip ji reaguoja į savo vidinį vaiką ir kokį vidinės motinos vaizdinį puoselėja. Tiek motiniškumas, tiek platesne prasme moteriškumas reiškiasi per kūną. Menstruacijos, nėštumas, gimdymas, žindymas – tai patirtys, kurios įžemina išmintį. Ją paveldime iš artimų moterų – mamų, tetų, močiučių ir prosenelių. Ji mūsų giminės moterų pastangomis įrašyta į mūsų kūnišką patirtį. Todėl tapdamos mamomis mes iš gelmių iškeliame savo vidinį vaiką ir kartu savo santykį su mama, per kurį atsiveria vaiko žaizdos.


„Pirminis moterų santykis yra motinos ir dukters ryšys. Šis santykis suformuoja dukros ego, tapatybę, jos saugumo pojūtį, požiūrį į save, savo kūną ir kitas moteris. Iš motinos mergaitė gauna pirmą įspūdį, ką reiškia būti moterimi ir kas yra moteriškumas." Nuo šio pirminio santykio priklauso, kaip dukra priims savo pojūčius, kaip suvoks gamtiškus ritmus ir procesus. Mes prisimename, kaip motina žiūrėjo į savo kūną, kaip ugdė mūsų moteriškąją dalį, kaip padėjo jai skleistis ir augti. Motinos elgesys lemia mūsų savijautą ir tai, kokios mamos būsime pačios, kokį ryšį atrasime su motinos archetipu.

 

Gimdami atsinešame tam tikrą pajautą apie esminį motiniškumą. Tai yra tas motinos vaizdinys, kuris sutelkia besąlygišką meilę, atsidavimą, rūpinimąsi, auginimą, švelnumą, jautrumą, girdėjimą, atspindėjimą. Motinos vaizdinys (visada palaikanti, maitinanti, nesavanaudiška, nuolatos sugebanti duoti) susiformavo per tūkstantmečius. Jis glūdi mūsų pasąmonės kloduose. Jautrus moters santykis su kūdikiu leidžia vaiko sąmonėje įsitvirtinti tokiam archetipui. Iš pradžių kūdikis mamą mato kaip visą pasaulį, per šį pirminį patyrimą formuojasi jo žmogiškasis pagrindas, pasitikėjimas aplinka.


Vaikeliui augant į jo rojų po truputį atkeliauja ir žemiška patirtis – sukrėtimai, įtampos. Tada motina atsiskleidžia kaip neideali, bet, D. W. Winnicotto žodžiais, „pakankamai gera", nes leidžia patirti sveiką, ugdantį nepasitenkinimą. Ji suteikia saugumo, jos dėka mes patikime, kad galime atsiskirti, įveikti sunkumus, priimti ir ištverti liūdesį, nerimą, kaltę.

 

Atsiskiriant nuo savo motinos, svarbu išlaikyti ryšį su pačia motiniškumo esme.


Žmonės per amžius turėjo tokį ryšį su moteriškomis dievybėmis, su Motina Žeme. Lietuvaitės eidavo skųstis liepelei (moteriškumo, deivės Laimos simboliui), kai jau nebegalėdavo pasiguosti savo mamai. Tačiau dabar, kaip teigia Kathie Carlson, viena iš mūsų kultūros bėdų yra ta, kad beveik nebeturime simbolių, ritualų ar patirčių, kurios padėtų atrasti Motiną Deivę. Kai mūsų tikroji mama negali suteikti pilnatvės pojūčio, mes nebeturime iš kur jo pasisemti. Šiuolaikinė kultūra tokį vaidmenį linkusi primesti pačioms motinoms.


Literatūra, masinės informacijos priemonės nuolat skatina, kad mamos visada būtų atsidavusios, duodančios, nepavargstančios. Visuomenė kuria iliuziją, neva žemiška moteris gali būti Motina Deivė ir neklysdama auginti vaikus. Mama, bandydama išpildyti tuos lūkesčius, patiria daug kaltės ir pykčio, nepasitenkinimo savimi, netobulais vaikais ir pasauliu.


Idealizavimas dažnai būna bandymas susidoroti su trauma. Kai vaikystėje mus įskaudino, paliko, pamiršo, nekreipė dėmesio, mums labai skaudėjo. Šį skausmą jaučiame giliai savo sielose. Ir nenorime, kad tą patį išgyventų mūsų vaikai. Trokštame jiems duoti tai, ko neturėjome pačios. Bandome juos apsaugoti ir pačios išsigydyti. Dėl to pagunda būti tobula motina yra labai stipri.

 

Kultūrinė trauma.


Žvelgiant istoriškai, mūsų kultūra taip pat išgyveno baisią traumą. Prisiminkime, kokį nesaugumą ir baimę teko patirti mūsų močiutėms: siautė naikinantys karai, pokariu prasidėjo tremtys į Sibirą. Šių sužeistų ir išsigandusių moterų dukros gyveno sovietmečiu, kai kiekvieną žodį, veiksmą teko derinti su partijos politika, primesta ideologija. Tais laikais nebuvo galima pasitikėti kaimynais ar pažįstamais žmonėmis, jie galėjo tave stebėti ir įduoti saugumo institucijoms.


Žmonės dieną naktį jautė pavojų, nes negalėjo pasitikėti aplinka. Jie gyveno patirdami nuolatinę grėsmę. Moters vaidmuo irgi buvo aiškiai apibrėžtas – ji turėjo būti stipri, darbinga, pagimdžiusi šokti prie traktoriaus vairo ir su šypsena dirbti visuomenės labui. Gal kiek ir persūdau, bet iš esmės žmonėms buvo nesaugu, baisu, gėda, reikėjo slapstytis, įtarinėti, kontroliuoti, riboti savo elgesį ir jokiu būdu nebūti savimi. Iš tų varžtų išsilaisvinusiai visuomenei kilo daug klausimų.


Mes esame ta karta, kuriai iškilo vidinis motiniškumo poreikis, savotiško rojaus ilgesys. Norisi pabėgti nuo šešėlio, nes jis per daug primena skausmą, nes mes nežinome, kaip su juo išbūti, kaip jį priimti. Mūsų mamoms buvo baisu, mums irgi baisu, tačiau mes jau galime savyje pajusti bundantį prarastų ryšių ilgesį. Profesorė Danutė Gailienė Vilniaus universitete atlieka tyrimus, nagrinėjančius mūsų kultūrines traumas. Pasirodo, stipresni yra tie žmonės, kurie žino savo istoriją, net jei ji buvo skaudi. Labiausiai mus žlugdo nežinia ir tamsa. Tačiau daugybė mūsų šeimų istorijų vis dar slepiamos. Mes esame ta karta, kuri pagaliau gali klausti, pažinti, prisiminti ir gyti.

 

Žinia apie nėštumą atneša daug svajonių apie tobulą motinystę. Tai kyla iš gražių paskatų – iš meilės savo kūdikiui, iš noro suteikti jam tai, kas atrodo geriausia, iš baimės nepadaryti mūsų motinų klaidų. Emocinis, dvasinis nepriteklius skatina tapti geriausia mama, per santykį su savo vaikais patirti tai, ko stokojome visą gyvenimą.


Tačiau užgriuvusi tikrovė, bylojanti apie žmogišką silpnumą, ribotumą, jauną mamą sukrečia iš pagrindų. Ji jaučia, kad vaikelio auginimas yra bene svarbiausias ir reikšmingiausias jos gyvenimo darbas. Motinystė paliečia ne tik ją, bet ir tą žmogutį, kuris bus pats svarbiausias jos gyvenime. Dėl to žlugusios svajonės apie tobulą mamą skaudžiai sužeidžia ne vieną moterį. Tai smogia mūsų tapatybei, supratimui, kas mes esame, ir pakerta viltį, kad išsvajotas išsipildymas kada nors ateis. Mes panyrame į gėdą svarstydamos, esą „kažkas su mumis iš esmės blogai". Patenkame į užburtą ratą – nuovargis, nuolatinės pastangos viską padaryti geriau.

 

Mano pyktis man buvo didelis smūgis. Nesitikėjau, kad aš jo tiek turiu. Juolab kad jis skirtas pačiam brangiausiam žmogui pasaulyje – mano dukrai. Kaip galiu jausti tokį pyktį ir kartu mylėti? Kodėl noriu, kad ji paliktų mane ramybėje? Maniau, kad esu visiškai nevykusi mama. Baisiausia, kad rėkdama ant vaiko girdėjau savo mamos balsą. O buvau sau prižadėjusi, kad mano vaikai to nepatirs.

Laura, 36 m.

 

N. R. Lowinsky rašo, kad įsivaizdavimai, neva egzistuoja tikra ideali vaikystė, motinas nužmogina. Mes tiesiog ginamės nuo savo ribotumo, skausmo, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Mūsų patriarchalinė visuomenė gyvenimo tragiškąją pusę palieka motinoms. Todėl atrodo, esą gyvenimo sunkumus sukelia motinos, o ne pasaulio prigimtis, esą jos kaltos dėl mūsų patiriamo skausmo. Visuomenėje vyrauja mitas, kad stresas, nuovargis, liūdesys ir kiti emociniai sutrikimai auginant vaikelį rodo, neva su motina kažkas ne taip.


Viena vertus, motinos laikomos viską galinčiomis, kai rūpinasi vaikais, kita vertus, tos galios iš jų atimamos. Motinos asmeninės patirtys, jos vidinis pasaulis, požiūris į motinystę, nėštumą dažnai laikomi dėmesio nevertais dalykais. Gimdymas vyksta pagal gydytojų nurodymus, vaiko sveikata rūpinasi autoritetai, o motina jaučiasi kalta, nes negali užtikrinti idealios vaikystės savo vaikams. Motina, kurios vaikas jaučiasi piktas ar nesuprastas, pati jaučiasi kaip nevykėlė. Ji teisiama patriarchaliniame teisme: jei tik būtų gerai atlikusi motinos pareigas, jos vaikas užaugtų laimingas, puikiai prisitaikęs ir ja didžiuotųsi.


Tačiau N. R. Lowinsky primena, kad tėvų klaidos yra dalis mūsų istorijos, jos neatsiejamos nuo gyvenimo kaip ir mirtis. Motinystė yra būsena, o ne užduotis ar tikslas. Ji nematuojama rezultatais, kurie įvertintų, kiek vaikas pasiekė, prisitaikė. Mūsų vidinis motiniškumas yra individualus, lygiai kaip ir mūsų gyvenimo aplinkybės ar vaikelio asmenybė. Kiekvieno iš mūsų pasaulis yra nepakartojamas, jo negalima įvertinti kokiais nors bendrais visiems tinkamais matais. Jis yra vienas siūlelis tame dideliame audinyje, kuriame suausti ankstesnių ir būsimų kartų siūlai, kuriantys piešinį. Vienas siūlas negali pakeisti viso audinio.

 

Visai neseniai ėjau rudenėjančia Kauno gatve. Įsisiautę į drabužius mane lenkia žmonės – jų akių nepagausi, jie yra kažkur kitur. Mąstau apie savo vaikus. Kodėl man taip sunku ištverti, kai jie pykstasi? Gal nepasitikiu savo vaikais? Atsidūstu. Ne, vaikais aš pasitikiu... Vis dėlto taip noriu laimėti tas kovas, kurių negalėjau pati kovoti savo vaikystėje, kai atsitraukdavau, kad likčiau „gera mergaitė". Tai motiniška kelionė, kai nuolat atrandi save, kai vis bandai atpažinti savo skausmus, iššūkius ir atskirti juos nuo tų, kuriuos turės patirti mano vaikai. Leisti vaikams gyventi savo gyvenimą nėra paprasta. Tai neįvyksta vieną kartą visiems laikams, tai neįvyksta net tada, kai susitaikai su šia mintimi. Laukia nuolatinė pažinimo kelionė – tiek savęs pačios, tiek vaikų. Tai nuolatinis santykio kūrimas savyje ir su savimi. Jokios išmintingos knygos, jokie psichologijos diplomai neišgelbsti nuo dovanos vis iš naujo atrasti...

 

Jausmų dvilypumas.


Kai tampame motinomis, ne visa mūsų asmenybė sukrinta į šitą statusą. Kai kurios jos dalys pradeda maištauti. Jos ilgisi laiko sau, pyksta, kad nė akimirkos negali atsitraukti, verčia svajoti, kaip pabėgsime iš namų, kaip būtų, jei neturėtume šeimos. Tai motiniškas dvilypumas, kurį išgyvename viduje. Psichologė Rozsika Parker apie motinišką dvilypumą rašo kaip apie vieną iš esminių motinystės bruožų. Dvilypumas yra svarbus ir reikalingas. Šis vidinis prieštaravimas padeda mums išlaikyti meilės ir atsiskyrimo pusiausvyrą. Motina Deivė, ta išsvajota auginanti, puoselėjanti ir sauganti būtybė, gali ir pražudyti, praryti, suvalgyti. Toks jos šešėlis. Jei mūsų vidinis ilgesys sugundo mus tapti tobulomis motinomis, jei visuomenė dar pakursto tokį siekį, netruks pasirodyti ir šešėlis: „Tik nedrįsk manęs palikti!"


Tačiau, ačiū Dievui, mes esame žemiškos ir netobulos, todėl mūsų viduje kartu su begaline meile iškyla ir kitos asmenybės dalys, kurios pyksta, reikalauja dėmesio ir šaukte šaukia: „O kurgi aš???" Gal jos ne tokios gražios ir patrauklios, nedera su idealios mamos vaizdiniu, bet jos yra tos žirklės, kurios atėjus laikui padės nukirpti bambagyslę. Mūsų užduotis – priimti šį savo žemišką dvilypumą. Tada galime pykti, galime atsiskirti, iškelti savo poreikius ir pasirūpinti savimi.


Pasakysiu vieną dalyką – vaikams tai tik į naudą. Šitaip mes juos išlaisviname. Kai mes, žemiškos motinos, galime savyje sutalpinti ir meilę, ir pyktį, tada galime ir mylėti, ir atsiskirti. Motinystė nėra koks nors baigtinis tapsmas, tai gebėjimas apimti. Palaikyti savo žmogiškumą, ribotumą. Tada mes galime su liūdesiu pasakyti: „Norėčiau tau atiduoti viską, bet galiu duoti tiek, kiek galiu." Tada nekyla nevaldomas pyktis, noras sugriauti, sužeisti, pabėgti, apkaltinti ir sunaikinti iš nevilties, kad negalime duoti tiek, kiek norėjome, kiek svajojome. Tada nebereikia kaltinti savo artimųjų, reikalauti jų dėmesio, užuojautos, nuolatinių įrodymų, kad esame svarbios, reikšmingos ir nusipelniusios pagarbos.



Motinystės kelias
Motinystės kelias
Alma Littera nuotr.


 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?