Evelinos laiškas:

„Vaiko laukiau, ruošiausi jo atėjimui. Su vyru lankėme nėštumo kursus. Dukrytė gimė dviem savaitėmis anksčiau. Tai kaip ir nėra blogai, tačiau buvo daug įtampos. Vandenys nubėgo labai netikėtai, dar nebuvau tam pasiruošusi nei morališkai, nei iš tiesų. Aišku, krepšį jau buvau pradėjusi krautis, bet nespėjau iki galo susiruošti. Gimdžiau ilgai ir sunkiai, naujagimė svėrė 2950 g, buvo 50 cm ūgio.

Kaip ir viskas buvo gerai, bet prasidėjo naujagimių gelta, todėl vieną dieną jai teko praleisti po specialiomis lempomis. Nukrito svoris. Žinau, kad taip ir turėjo būti. Apie žindymą tikrai buvau daug girdėjusi, bet pasirodė, kad teorija yra teorija, o kai reikia tai padaryti praktiškai, nėra labai lengva... Jei atvirai, nelabai suprasdavau, kada ji nori valgyti, kada ne. Sako, mamos tai pajaučia, bet pirmomis dienomis tikrai neįmanoma. Na, jei kūdikis muistosi, zirzia, ar tai jau rodo, kad alkanas? Ar laukti, kol jis verks visu balsu? Atrodo, ji tik pavalgydavo ir vėl po valandos valgydavo... Grįžus namo irgi nepagerėjo, dukrytė valgė daug, o kai po mėnesio pasvėrėme, paaiškėjo, kad priaugo 600 g. Tuo tarpu pusseserės sūnus (ji irgi gimdė panašiai) per pirmą mėnesį priaugo beveik 1800 g. Bandžiau papildomai maitinti mišinuku – iš pradžių duodu krūtį, tada mišinuko, bet jo suvalgydavo gal 20 g, tikrai nedaug. Kažkaip net nepastebėjau, bet žindymas ir svorio prieaugis tapo ne dukrytės, o mano rūpesčiu. Skelbimų forume nusipirkau padėvėtas kūdikių svarstykles ir sverdavau ją kone kasdien. Priaugdavo tai mažiau, tai daugiau. O labiausiai nervindavo pastabos kieme, kai mamos ar kokia kaimynė imdavo klausinėti: „Kiek jai dabar laiko? Ooo, kokia mažytė...“

Rašau jums, nes jaučiu, kad išprotėsiu. Vyrui išsikalbėti nenoriu – vis tiek nesupras. Po gimdymo, jaučiu, jis nutolo nuo manęs. Dirba nuo ryto iki vakaro, grįžęs irgi laiko mums nedaug turi. Nežinau, ar suprasite mane, bet aš labai išgyvenu dėl savo dukrytės. Bijau dėl daugelio dalykų – kad nuspausiu, kai pasiguldau naktį į lovą maitinti ir neperkeliu atgal jos į lovytę, kad sušals ir susirgs išėjus į lauką (greičiau jau ta vasara ateitų!), kad viską daro vėliau, negu turėtų: šypsosi, juokiasi, pradeda vartytis... Nuo ryto iki vakaro namuose burzgia elektrinis sterilizatorius, į jį dedu ne tik čiulptukus, bet ir barškučius. Sakysite, kad man jau tikrai „stogas važiuoja“? Nežinau... Bet aš dukrytę myliu labiau už viską pasaulyje ir noriu ją apsaugoti nuo visko kaip tik galėdama.“ 

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė mokslų daktarė Lina Kalinauskienė.

Kokie jausmai apima pagimdžiusią mamą? Ar blogai, jei ji nesijaučia laiminga?

Iš karto po gimdymo ar per pirmas dienas pagimdžiusi moteris gali jausti pakylėtą nuotaiką – net euforiją, didžiuotis savimi ir naujagimiu. Vėliau, susidūrus su kasdieniais rūpesčiais, atsiranda baimių, ypač jeigu vaikas pirmas. Mamai reikia išmokti rūpintis vaiku. Taip būna tada, kai viskas vyksta, kaip buvo numatyta. Tačiau jei vaikas gimsta per anksti, gimdymas būna netikėtai sunkus, sekinantis, mažutis ar mama serga, nieko keista, kad ji nesijaučia laiminga. Džiaugsmą užgožia nerimas dėl kūdikio sveikatos. Mama gali nesijausti laiminga ir dėl pogimdinės depresijos, kurią, kaip rodo moksliniai tyrimai, išgyvena daug pagimdžiusių moterų. Tokia depresija praeina negydoma per kelis mėnesius ir didesnės įtakos kūdikio ar mamos sveikatai nepadaro, jei neužsitęsia per ilgai.

Tai gal visiškai nieko keista po gimdymo jausti įvairių baimių dėl vaiko?

Taip, nieko keista. Tokį nerimą galime laikyti prigimtiniu, nes jis skatina mamą būti budrią, atidžiai stebėti kūdikį, juo gerai rūpintis. Naujagimis turi labai mažai būdų, kaip pasakyti, kad kas nors negerai, jis gali tik verkti. Mamai tenka užduotis suprasti, ko reikia kūdikiui: ar jam per šilta, ar per šalta, ar jau išalko, ar jam suskaudo. Mamos nerimą laikytume per dideliu ir liguistu tada, kai rūpinimasis kūdikiu pradeda trukdyti mamai. Kad ir ką darytų, jaučia, kad padarė nepakankamai gerai, jaučiasi išsekusi perdėm rūpindamasi kūdikiu, nerimą patiria nuolat.

Kokios moterys linkusios labiau nerimauti ir baimintis?

Daugiau nerimo patiria mamos, kurios gimdo pirmą kartą arba buvo gimdymo ar kūdikis turėjo sveikatos bėdų. Mamos amžius nerimo lygiui įtakos nedaro, o temperamentas yra įgimtas, nusako emocionalumą. Todėl vienos mamos iš prigimties gali būti linkusios labiau nerimauti patyrusios kokią nors įtampą, kitos – mažiau.

Kokios baimės dėl vaiko yra dažniausios?

Šalia šių dažniausių (Kūdikis nustos kvėpuoti; Nuspausiu miegodama vienoje lovoje; Sušals lauke; Atsilieka vaiko raida; Neprivalgo ir priauga mažiau svorio; Gimus vaikui atitolo vyras; Aplink daug bakterijų, vaikas susirgs) paminėčiau gana dažną antrą kartą gimdančių moterų baimę, kad pirmas vaikas patirs skriaudą gimus antram, neteks daug mamos dėmesio, nerimaujama, kaip jis tai išgyvens. Taip pat gana dažnai nerimauja dėl to, ar sugebės būti gera mama, ar sugebės žindyti kūdikį, ar šis nepakeis santykių su vyru.

Ar nepadarome žalos vaikui pernelyg nuo visko jį saugodami ir bijodami?

Pernelyg stiprus nerimas dėl kūdikio gali būti požymis, kad mama nevisiškai supranta savo jausmus kūdikiui. Baimių, kad kas nors negera jam gali atsitikti (nors priežasties nėra), kilmė siejama su nuslopintu, sąmoningai nesuvoktu priešiškumu, pykčiu kūdikiui. Nieko bloga jausti pyktį naujagimiui, kuris kas valandą pabunda, nors yra pamaitintas, ir vėl verkia nežinia kodėl, jo svoris neauga, nors mama deda tikrai daug pastangų. Tuo tarpu kiti vaikai priauga daugiau ir nereikia tokių milžiniškų pastangų ir pan. Kūdikio saugojimo ir per didelio nerimo dėl jo negalėtume vadinti „kenkimu“. Tačiau jam tikrai maloniau, kai mama atsipalaidavusi, rami, pasitiki kūdikiu ir pati tiki esanti gera mama. Mažylis jaučia mamos nerimą, todėl gali būti neramus tada, kai ji nerimauja. Jis ne taip gerai miegos, dažniau verks ir pan.

Ką patartumėte tokioms baimę jaučiančioms mamoms?

Daugiau kalbėtis ir bendrauti su kitomis panašaus amžiaus kūdikius auginančiomis mamomis, dalytis patirtimi. Kalbėtis apie savo nerimą dėl kūdikio. Taip pat paprašyti artimųjų pagalbos, kad retkarčiais mama galėtų pailsėti, pamiršti rūpesčius dėl kūdikio. Pagalvoti sau, už ką galėtumėte pykti ant jo, kas jus labiausiai erzina.

Kalbėti šia tema mus paskatino Evelinos laiškas, gal turite konkrečių patarimų kaip tik jai? 

Patarčiau daugiau kalbėtis su vyru, dalytis rūpesčiais su juo. Galbūt pykstate ir ant jo, kad skiria mažai laiko. Vyras lankė su jumis kursus iki gimdymo, atrodytų, kad domėjosi būsimu kūdikiu ir nebuvo nutolęs nuo jūsų. Atrodo, kad jus kankina abejonės, nerimas, ar esate gera mama, nes kaip rašote, nepajausdavote, ar kūdikis alkanas, jo svoris augo, kaip jums atrodė, per lėtai. Svarbu, kad pabandytumėte leisti sau pajausti ne tik kaip stipriai mylite kūdikį, bet ir tai, kas jus erzina, dėl ko galėtumėte ant jo pykti.