Psichologė: gimus vaikui, ypač pirmam, šeimos laukia didžiuliai išbandymai

„Pasitenkinimo santuoka kreivė gimus pirmam vaikui kuriam laikui krinta", - sako psichologė Aušra Šapranauskienė.

Kūdikio gimimas, ypač pirmo, šeimai yra rimtas išbandymas. Nors, atrodytų, vaiko atėjimas – didžiulis džiaugsmas ir šventė, iš tiesų šeimos gyvenime daug kas keičiasi, sutuoktiniams tenka prisitaikyti prie daugybės naujovių, todėl tėvų susikalbėjimas, gebėjimas suprasti vienas kitą yra vienas svarbiausių dalykų. Pasak statistikos, pasitenkinimo santuoka kreivė gimus pirmam vaikui kuriam laikui krinta ir padaugėja skyrybų. 


Nuolatinių permainų metas 


Laukdami kūdikio būsimi tėvai paprastai pasikalba apie bendriausius dalykus, kaip jie įsivaizduoja auklėsią vaiką. Pavyzdžiui, kaip maitins, dažnai nešios ant rankų ar stengsis per daug „nelepinti“, migdys lovytėje ar visi miegos vienoje lovoje ir pan. Tačiau gimęs vaikas neretai šiuos planus smarkiai pakeičia. Tai susiję ne tik su vaiko ypatumais, bet ir tėvų reakcijos, jausmai gali būti jiems patiems labai netikėti. Iš besilaukiančių mamų dažnai girdžiu, esą aš tikrai nebūsiu „mamų mama“, išliksiu aktyvi, visur eisiu, keliausiu,tačiau gimus vaikui moters vertybės ir mąstymas gali pasikeisti. Pavyzdžiui, paaiškės, kad jai svarbiausia, jog vaikas nesirgtų, todėl nustos lankytis viešose vietose ar atsisakys kelionių ir taps „namisėda“, tuo nustebindama savo vyrą, kuris buvo pratęs matyti labai aktyvią moną. Arba, priešingai, tėvai tikisi būsią tobuli, kantrūs ir mylintys, tačiau gimus vaikui kuris nors vienas ar abu suvokia, kad nebegali pakęsti jo riksmo ir nuolatinio dėmesio reikalavimo, todėl dažnai jaučiasi pavargę, suirzę ir pikti. Taigi, tėvams tenka nuolat taikytis prie permainų – tiek vaiko, tiek vienas kito, o tuo pačiu metu dar suderinti ir požiūrį ar skirtingus auklėjimo būdus. 


Kada nukenčia vaikas 


Tam tikrą patirtį, kaip auklėti vaikus, paprastai žmonės „atsineša“ iš savo šeimų – perima savo šeimos modelį arba kaip tik stengiasi auklėti priešingai, nei juos auklėjo tėvai. Pavyzdžiui, jei vienas sutuoktinių šeimoje buvo lepinamas, o kitas augo labai griežtai auklėjamas, gali būti, kad pirmasis bus linkęs nuolaidžiauti savo vaikui, o antrasis stengsis labiau sudrausminti. Arba priešingai. Tėvai, turintys skirtingas pažiūras į auklėjimą, gali kuo puikiausiai vienas kitą papildyti. Pavyzdžiui, mama yra švelnesnė, o tėtis palaiko drausmę ir ribas. Tada vaikas augdamas žino, kad tėtis pasakys, kas galima ir ko ne, o mama dažniau paguos ir palepins. Bėdų atsiranda tada, kai tėvai, užuot susitarę, pradeda „auklėti“ vienas kitą, kaip reikėtų elgtis su vaiku, arba varžytis, kurio požiūris teisingesnis. Dar blogiau, jei tokie barniai vyksta prie vaiko akių. Pavyzdžiui, mama prašo, kad vaikas eidamas į lauką užsimautų pirštines, o tėtis pareiškia, kad gali ir nesimauti – tegu grūdinasi. Tuomet vaikui paprasčiausiai stinga aiškumo, kaip iš tiesų reikėtų elgtis, kurio tėvų klausyti, atsiranda erdvės manipuliuoti.


Kada payra tėvų santykiai


Jei tėvai auklėdami vaiką pradeda nepaisyti vienas kito, šeimoje galiausiai prasideda barniai arba tvyro didžiulė įtampa. Pavyzdžiui, vyras kaltina žmoną, kad ši netinkamai prižiūri jų pusantrų metukų dukterį ir nesirūpina jos saugumu – ant stalo krašto pastato kokį nors dūžtantį indą, trumpam palieka kambaryje vieną ar neuždaro durų į antrą aukštą. Mama, praleidžianti su dukterimi visą dieną, kol tėtis būna darbe, jaučiasi nepelnytai užsipulta, nes ji gerai pažįsta savo vaiką ir jau šitiek laiko puikiausiai saugojo ją nuo nelaimingų atsitikimų. Jai atrodo, kad kaip tik vyras nuolat vaikščiodamas mažajai iš paskos persistengia ir taip žlugdo jos savarankiškumą. Jei mėgintume aiškintis, kuris šių tėvų teisus, įsiveltume į nesibaigiančias diskusijas ir galiausiai atsidurtume akligatvyje. Sutuoktiniams svarbu pasitikėti vienas kitu ir suvokti, kad auklėjant vaikus nėra vienos tiesos, abiejų požiūris vienodai svarbus ir gerbtinas. Nepasitenkinimas dėl vieno ar kito sutuoktinio poelgio ar sprendimo yra normali santuokinio gyvenimo dalis, bet svarbu, kad tai neperaugtų į tarpusavio karą, kai partneriai stengiasi pakeisti vienas kitą, o ne susitarti. Gyvenime pasitaiko visko ir nieko baisaus neatsitiks, jei tėtis kokį kartą sulaužys taisyklę ir nupirks vaikui saldainį, nors žino, kad mama tam prieštarautų. Bet jei nesutarimai ir barniai dėl vaiko auklėjimo tampa kasdienybe, ko gera, tėvams vertėtų susimąstyti.


Didžiausias pavojus – rėmai


Kartais tėvai per daug iš savęs nori, būna prisiskaitę daug knygų ir auklėdami vaikus spraudžia save į tam tikrus rėmus, kuriuose pasidaro ankšta patiems. Pavyzdžiui, pasiskaito, kad negalima pykti, ir bando suvaldyti visas įmanomas savo pykčio apraiškas, kol galiausiai neišlaiko ir vieną kartą pratrūksta labai smarkiai, paskui siaubingai graužiasi. Ar sveika vaiką auginti pagal kokią nors teoriją? Reikėtų ne tik teorijomis vadovautis, bet stebėti savo vaiką, būti dėmesingiems jo poreikiams, lankstiems. Vienam vaikui koks nors auklėjimo būdas gali tikti, kitam – visiškai ne. Be to, tiesos ir teorijos nuolat keičiasi: buvo laikai, kai buvo manoma, kad kūdikius būtina kuo tvirčiau suvystyti, dabar skatinama elgtis visiškai priešingai; anksčiau rekomenduodavo „nepratinti vaiko prie rankų“, dabar manoma, kad jausti kūno artumą jam svarbu gyvybiškai. Taigi, auklėdami vaiką tėvai turi tikrai daug erdvės suderinti įvairius požiūrius ir įsitikinimus bei ieškoti savo vaikui ir savo šeimai tinkamiausių sprendimų.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis