Jei mama pernelyg stipriai jaudinasi dėl savo vaikų: psichologės komentaras

Kaip sako šeimos psichologė Lina Gudaitė - Berckaitienė, visos pasaulio mamos bijo ir jaudinasi dėl savo vaikų, tai yra normalu. Nenormalu yra tada, kai baimė pradeda trukdyti gyventi. Tiek mamai, tiek jos vaikui. 

Iš skaitytojos laiško:


„Auginu guvią, sveiką, smalsią pusantrų metukų dukrytę. Ją pagimdžiau būdama jau virš trisdešimties. Tai pirmasis mano vaikas. Lyg ir viskas gerai, bet mane nuolat persekioja įvairiausios baimės. Tai vyksta nuo pat tos akimirkos, kai pastojau. Iš pradžių bijojau, jog neišnešiosiu kūdikėlio, kad kas nors bus negerai, kaip ir tą patį pirmąjį kartą, kai pasijutau nėščia ir dešimtą nėštumo savaitę sužinojau, jog mano angelėlio širdelė nebeplaka, kad nėštumas yra nesivystantis (tada laukdamasi lygiai taip pat nerimavau, ar man viskas bus gerai). Kai išlaukiau lemtingąsias dvylika savaičių, pradėjau baimintis kitų dalykų – ar vaisius mano įsčiose sveikas, ar jam pakanka erdvės, maisto medžiagų. Vėliau baiminausi pagimdyti per anksti, o nėštumui artėjant prie pabaigos didžiausia baime tapo pats gimdymas, jo skausmai. Taip pat pats faktas – ar sugebėsiu būti gera mama, ar žinosiu, kaip tinkamai rūpintis kūdikiu. Gimus dukteriai, pirmomis dienomis beveik nemiegojau, nes buvo baisu, kad ji gali nustoti kvėpuoti. Ilgainiui baimės dėl vaiko truputį prislopo, tačiau atsinaujino vėl, kai dukrytė pradėjo žengti pirmuosius žingsnius – vien mintis, kad ji kur nors eis, lips, nukris, susitrenks galvą ar kurią kitą vietą, mane nupurtydavo. Taip ir lakstydavau vaikui iš paskos, padėdavau užlipti, nulipti, pakeldavau vos suklupusią. Vyras man vis priekaištaudavo, kad dukrai neleidžiu pačiai pažinti pasaulio, viską darau už ją. 


Dabar labai nelaukiu to meto, kai baigsis motinystės atostogos ir man teks eiti į darbą, o dukteriai – į darželį. Ką darysiu jei kas nors ją nuskriaus, jei susižeis (vaikų grupėje juk daug, o auklėtoja – viena, ar spės sužiūrėti visus?), jei sunkiai susirgs? O jeigu teks atsigulti į ligoninę? Baisu, kad dukteriai dar labiau paaugus ir pradėjus lankyti mokyklą, iš jos gali pradėti tyčiotis kiti vaikai arba kad jai gali nesisekti mokslai. Baisu, kad ją einančią per gatvę gali partrenkti mašina... Baisu, kad ji manęs nemylės, kad mes nebūsime artimos, kaip kitos mamos su savo dukterimis. Per baimes jaučiuosi nuolat įsitempusi, nepajėgiu džiaugtis motinyste. Guodžiu save, jog visos pasaulio mamos jaudinasi ir baiminasi dėl savo vaikų, trokšta, kad šie užaugtų sveiki ir būtų laimingi. Tačiau giliai širdyje suprantu, kad nuo visų nūdienos blogybių ir baisybių savo vaiko neapsaugosiu, kad ji privalo pažinti įvairias gyvenimo spalvas. Antraip šiame pasaulyje nesijaus visavertė. Nesu prietaringa, bet juk sakoma, kad garsiai išsakytos mintys linkusios virsti tikrove. O kas, jei bijau pagrįstai?.. Ką man daryti su savo baimėmis? Kaip su jomis kovoti?“


**


Šis mamos laiškas paskatino mane susimąstyti. Pamenu kai buvau maža, labai bijojau tamsos. Likusi viena namie įžiebdavau visas lempas, prie šviesos ir užmigdavau, žinoma, galvą prieš tai pakišusi po antklode. Tai buvo didžiausias mano baubas, bet aš su juo kovojau. Man augant, baubai keitėsi, tačiau jiems taip pat stengdavausi nepasiduoti. Naujų baimių atsirado tapus mama. Kai kurias jų sėkmingai įveikiau, su kai kuriomis „susidraugavau“, tačiau viena kita, ypač susijusi su mano vaiko sveikata, laime, ateitimi, kaip tas kirminas obuolyje vis bando prasigraužti. Nuveju neramias mintis į šoną ir jos kuriam laikui dingsta. Pasak mūsų konsultantės, tai normalu. Nenormalu yra tada, kai baimė pradeda trukdyti gyventi. Tiek mamai, tiek jos vaikui. 


Ar visas mamas kamuoja panašios baimės kaip mūsų skaitytoją ir mane?


Kai kurios baimės besilaukiant, ruošiantis pačiam gimdymui ar ką tik tapus mama, ypač jei vaikas moteriai yra pirmas, kyla iš paprasčiausio nežinojimo. Tokios baimės yra visiškai natūralios, mat motinystė – pats didžiausias pokytis moters gyvenime. Keičiasi absoliučiai viskas: kūnas (atsiranda naujų, nepažįstamų potyrių), psichologinė būsena (dėl pasikeitusios hormonų pusiausvyros per nėštumą ir kurį laiką po gimdymo moteris yra kur kas jautresnė), savęs suvokimas. Galima sakyti, kad būtų nenormalu, jei pirmą kartą besilaukianti ar gimdanti moteris apskritai nejaustų jokio nerimo.


Visos pasaulio mamos bijo ir jaudinasi dėl savo vaikų. Sunkumų kyla tada, kai tų baimių ir nerimo pasidaro per daug, kai visa tai užgožia kitus jausmus, pradeda tikrąja to žodžio prasme trukdyti gyventi. Baimė iš žmogaus atima labai daug energijos ir jėgų, tad tokia emocinė perkrova gali paskatinti impulsyvius proveržius, veiksmus padaryti nenuspėjamus. Baimė pakeičia ir mąstymą – šis tampa chaotiškesnis, greitesnis arba, priešingai, tarsi sulėtintas, apipintas įvairiausių abejonių, nuojautų. Pradedama vengti iniciatyvos, tampama pasyviais ir labai atsargiais žmonėmis. Rezultatas? Sprendimai gali būti neadekvatūs, o neįveikta kliūtis nutiesia kelią naujoms kliūtims. Per didelis nerimas „padovanoja“ ir nuolatinę įtampą, trikdo santykius su aplinkiniais (kitus žmones pradeda erzinti nuolatinės kalbos apie tai, kad kažko bijoma).  


Kas yra baimė? 


Baimė – tai viena iš pirmųjų, bene anksčiausiai per žmogaus evoliuciją susiformavusių emocijų, kurią sukelia tikras ar įsivaizduojamas pavojus. Ji kyla iš savisaugos instinkto, žmogui būtina, antraip šis negalėtų išgyventi. Kitaip tariant, baimė žmogui padeda atpažinti pavojų ir atitinkamai į jį reaguoti. Pavyzdžiui, puola didelis šuo. Vadinasi, reikia kažkaip gintis, galbūt bėgti, slėptis ir pan. Reakcija priklauso nuo kiekvieno asmens savybių. 


Kai žmogus bijo, reaguoja visas jo organizmas: dėl išsiskiriančio adrenalino paaštrėja pojūčiai, pradeda greičiau plakti širdis, pagreitėja kvėpavimas, gali sustingti raumenys, pabalti ar parausti oda, išpilti prakaitas. Baimė žmogų gali padaryti itin aktyvų (bėgimo, kovos reakcija) arba paralyžiuoti, sukaustyti. 


Kokios svarbiausios besilaukiančių ir neseniai mamomis tapusių moterų baimių priežastys? 


Vadinamąsias bazines daugeliui moterų būdingas baimes, kaip jau buvo minėta, sukelia paprasčiausia nežinia. Tuo tarpu perdėtam nerimui įtakos turi daugybė dalykų: moters būdas, asmeninės patirtys, iš vaikystės atkeliavę kompleksai, nesaugumo jausmas (pvz., nekokie santykiai su vyru, nestabili finansinė padėtis ir t.t.), nepasitikėjimas savimi. Moksliškai įrodyta, jog kai žmogus nuolat ir visko bijo, jaučiasi beviltiškas, bejėgis (juk nesugeba susivaldyti!), tai pakerta jo pasitikėjimą savimi, užgniaužia norą siekti užsibrėžto tikslo. Taip patenkama tarsi į užburtą ratą, nes baimes įveikti padeda tik tikėjimas savimi. Įtakos turi ir šeimos situacija, auklėjimas, t.y. jei moters tėvai buvo labai nerimavo, greičiausiai dauguma baimių persidavė ir jai. Kitaip tariant, kokį pavyzdį moteris matė savo šeimoje, to ir „išmoko“. 


Kokią įtaką mamos baimės turi vaiko asmenybei?


Tiesioginę ir labai didelę. Kiekvienam vaikui jo mama ir tėtis gana ilgai būna visas pasaulis. Vaikas su jį supančia aplinka susipažįsta kaip tik per tėvus: jų žodžius, paaiškinimus, reakcijas. Net kelių savaičių naujagimis jau geba atskirti skirtingas mamos veido išraiškas, balso tonacijas. Jei mama nuolat bijo, kūdikiui, vaikui siunčiamas signalas: „Pasaulis nėra saugus: Atsargiai!“. Perdėtai įsibaiminusios mamos kūdikis, vaikas augs nesavarankiškas, nepasitikintis savimi ir aplinkiniais. Mažylis nejaus saugaus prieraišumo, bus sutrikdytas jo gebėjimas laisvai tyrinėti pasaulį. Užaugęs toks asmuo, ypač jei jis pats sau neįvardijo savo baubų, nepabandė suprasti, kodėl ir ko kaip tik jis bijo, vengs priimti sprendimus, bus kompleksuotas, o trumpiau tariant, negyvens visaverčio gyvenimo. 


Taip jau yra, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje žmogus natūraliai kažko bijo: tarkime kūdikis bijo žengti pirmus savarankiškus žingsnius. Tačiau ilgainiui jis ryžtasi paleisti mamos ranką ir nueina vienas pats. Augant vaikui tenka įveikti daugiau baimių, tarkim, kaip pasilikti namuose vienam pačiam, savarankiškai apsipirkti parduotuvėje, užlipus ant scenos viešai pasisakyti, užmegzti pažintį su priešinga lytimi ir pan. Žmogaus raida, tapimas suaugusiu labai susijęs su baimės įveikimu. Surizikavome - vadinasi, žengėme pirmyn. Antraip liksime ten, kur buvome, mūsų gyvenime niekas nepasikeis.


Tačiau be galo svarbu atminti ir tai, jog labai daug baimių tėvai savo vaikams tiesiog įkalba, perduoda, emociškai demonstruodami pavojų. Pavyzdžiui, vaikas gali imti bijoti didelių šunų, vorų ar dar ko nors, nors pats niekada nėra nuo to nukentėjęs. Tiesiog jis matydavo, kaip kažkas namiškių, išvydęs didelį šunį, reaguodavo per daug emocingai. Analogiška padėtis susidaro ir tuomet, kai vaikas pernelyg saugomas nuo „pavojingų“ dalykų. Baimė skatinama ir tuomet, kai už jį padaroma kažkas, ką jis jau sugebėtų padaryti ir pats. Jei nuolat už vaiką kažką atliekame (ypač kasdien pasikartojančius dalykus, pvz., pakeliame parvirtusį, įpilame atsigerti, atpjauname duonos, paduodame aukščiau padėtą daiktą ir pan.), jam taip tarsi siunčiame žinutę: „Pats tu tikrai nesugebėsi. Tu dar per mažas, pernelyg nesumanus“. Taip elgdamiesi skatiname nepasitikėjimą savimi, slopiname vaiko spontaniškumą. 


Žinoma, gyvenimas yra be galo įvairialypis, nutinka visko: ir gerų, ir džiugių, ir itin blogų, baisių dalykų, tad vaikas augdamas turi išmokti atpažinti ir suvokti visas savo emocijas bei jausmus. Taip pat ir baimę. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, kai mama ar tėtis iš tiesų kažko labai bijo, vaikui jam suprantama kalba vėliau būtina paaiškinti kas ir kodėl nutiko, kodėl taip buvo sureaguota.   


Kaip kovoti su baimėmis?


Su baimėmis nereikia kovoti, jas reikia įvardinti. Kitaip tariant, patiems atpažinti, suvokti ir paanalizuoti, ko ir kodėl bijoma. Labai gerai baimes „pagauti“ padeda jų užrašymas ant popieriaus lapo (vėliau tokį sąrašą galima sudeginti, suplėšyti į skutelius, taip tarsi sunaikinant ir pačias baimes), pokalbis su artimu ar, priešingai, visiškai svetimu žmogumi. 


Kadangi dauguma jų paskatina nežinia, jas įveikti padeda tinkama informacija: šiuo konkrečiu skaitytojos atveju, veiksmingi būtų buvę nėščiųjų kursai, literatūra, pokalbiai su panašią patirtį turinčiomis moterimis. Taip, kai kurie nėštumai, gimdymai iš tiesų būna komplikuoti, baigiasi gal ir nelabai sėkmingai, bet daugelis moterų kūdikius išnešioja ir pagimdo be jokių tokių nutikimų. Nereikia sutelkti dėmesio vien į neigiamus dalykus.  


Kamuojant perdėtam nerimui, patartina mintis nukreipti kita linkme, užsiimti kokia nors malonia veikla, kuri nuramina, atpalaiduoja: pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti muzikos, megzti, siuvinėti, ruošti maistą, pažiūrėti gerą filmą. Baimes malšina ir rutininiai buities darbai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis