Baimė atsiskirti nuo vaiko, kam nors palikti pirmaisiais jo gyvenimo metais natūrali, bet ilgainiui ji gali peraugti į fobiją. Kūdikis mamai – tarsi jos kūno dalis (beje, kūdikis mamą taip pat suvokia kaip savo nuosavybę), todėl nieko stebėtina, kad daugumai mamų gali kilti nesaugumo jausmas, nerimas ar net paranojiška baimė atsiskirti bei trumpam palikti savo vaiką kitam žmogui.
Dažniausia nerimo priežastis – nuogąstavimas, kad mažyliui nutiks kažkas bloga, kad auklė netinkamai juo pasirūpins ar net skriaus. Tokias baimes dar labiau pastiprina pagarsinti atvejai, kai slapta vaizdo kamera užfiksuoja netinkamą, vaiką traumuojantį auklės elgesį.
Kodėl mamos bijo?
Nes nepasitiki savimi, savo vaiku ir šį prižiūrinčiu asmeniu (ar tai būtų močiutė, ar svetimas žmogus – auklė). Dažnai mamos nori būti tobulos ir įsivaizduoja, kad niekas kitas pasaulyje geriau už jas negali pasirūpinti jų mažyliais. Ir jeigu tokia, tobulumo siekianti mama pagaliau pasiryžta dalį dienos vaiką patikėti auklei, ji gali pradėti jaustis „bloga mama", nes negali atitikti savo pačios išsikelto lūkesčio. Tuomet apima stiprus kaltės jausmas.
Ar ieškant vaikui auklės kils stiprių baimių, priklauso ir nuo mamos požiūrio į savo atžalą. Jeigu mama mano, kad jos vaikas toks bejėgis, jog kiekviename žingsnyje jam reikia mamos, tuomet tokiai mamai išties bus sunku pasitikėti net ir pačiu artimiausiu žmogumi, paliekant šiam prižiūrėti mažylį. O jeigu mama manys, kad vaikas – tai atskira, besivystanti asmenybė, jai bus daug lengviau retkarčiais palikti vaiką su tėčiu ar kitu asmeniu, aukle.
Kiek tos baimės pagrįstos?
Kai kurios baimės gali būti pagrįstos (pavyzdžiui, auklė vaiką skriaudžia, netinkamai juo rūpinasi – tokių atvejų išties pasitaiko ir jie yra garsinami), kitos – labiau pasąmoninės, įsivaizduojamos, taigi, be rimto pagrindo. Jei vaikas auklei, ypač nepažįstamai, paliekamas pirmą kartą, natūralu, mama baiminsis labiau, jei n-tąjį kartą ir pažįstamai.
Ar mamos baimę jaučia vaikas?
Žinoma. Mažas žmogutis – tarsi savitas tėvų jausmų radaras. Mama savo reakcijomis gali paskatinti vaiko nerimą, pyktį, nesaugumo jausmą, baimes, liekant su kitu žmogumi, tad labai svarbu išmokti valdyti save.
Kaip mamai savo baimes valdyti?
- Įsisąmoninti! Pirmiausia reikėtų pasistengti labai aiškiai suvokti, ko konkrečiai bijoma ir kiek tai pagrįsta, taip pat suprasti, iš kur tos baimės kyla, bei pamąstyti, ką galima pakeisti, padaryti, kad jos bent šiek tiek sumažėtų. Tokiam suvokimui gali padėti savo baimių užrašymas ant popieriaus, savianalizė, pokalbis su artimu žmogumi ar net psichologu.
- Priimti! Suvokus savo baimes laukia jų priėmimo etapas. Priimti – tai leisti būti savo baimėms tokioms, kokios jos yra net jeigu jos nepagrįstos ir atrodo „kvailos".
- Geriau iš artimųjų arba iš firmos. Jei tik įmanoma, auklę geriausiai rinktis ne iš svetimų, o iš artimųjų, pažįstamų, draugių ar pasitelkti auklių firmos paslaugas. Taip bus lengviau pasitikėti aukle ir kai kurių baimių turėtų nelikti.
- Orientuotis ne į save, o į vaiką. Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu, kad kūdikiu rūpintųsi mama ar tėtis, tad patikėti auklei ramiau vyresnį ir savarankiškesnį vaiką. Labai svarbu stebėti vaiko elgesį, jo siunčiamus signalus, kad jis jau gali kažkiek pabūti be mamos ir jaustis gan saugiai. Mamai reikia orientuotis ne į savo baimes, o į vaiko signalus. Kartais mamos painioja savo ir vaiko jausmus, jos nebesuvokia, kas bijo atsiskirti labiau: jos pačios ar vaikas.
- Mažinti reikalavimus sau. Taip pat labai svarbu liautis kelti per didelius reikalavimus sau. Užtenka būti pakankamai gera mama. Būtina stiprinti pasitikėjimą savimi, savo vaiku, keisti savo požiūrį į save, vaiką, kitą asmenį, kuris prižiūri vaiką.
- Priimti save įvairią. Kad ir kas nutiktų, reikia stengtis būti savimi ir priimti save įvairią: ne tik kaip mamą, bet ir kaip dirbančią moterį, žmoną, draugę... Kitaip tariant, svarbu neatsisakyti savo gyvenimo, savo poreikių. Mamai, kuri neapsiriboja tik mamos vaidmeniu, lengviau įveikti ir savo baimes paliekant vaiką su aukle.
