Sumaniusi šią temą, pirmiausia savo pašnekovei Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorei ir organizatorei Marijai Liugienei uždaviau klausimą apie burtus – norėjosi sužinoti, kuo tikėdavo, kokių burtų ir žaidimų anuomet advento laiku ir ypač Kūčių vakarą susigalvodavo patys mažiausieji. Maniau, bus puiki proga išbandyti ką nors naujo su savo dukra ir sūnumi. Anot pašnekovės, vaikai seniau iš viso neburdavo.
Pasirodo, būrimas buvo suaugusių žmonių – merginų, norinčių ištekėti, vaikinų, ketinančių vesti, gaspadorių, kuriems rūpėjo būsimas derlius, ir senukų, smalsaujančių, kiek dar gyvens, veikla. Vaikai tokiais dalykais tikrai neužsiimdavo. Jos teigimu, šiuo stebuklingu metu vaikų mintys ir veikla būdavo nukreipti į kitokius dalykus – jie labai daug mokydavosi. Prieš prasidedant adventui, paprastai pasibaigdavo lauko darbai, tad visa šeima didžiąją dalį dienos leisdavo namuose.
Tėvai šį laiką dažniausiai skirdavo vaikų mokymui. Tai buvo pasakų, sakmių, padavimų, dainų, maldų mokymosi, raidžių pažinimo metas. Netrūkdavo ir žaidimų: slėpynių, gaudynių, paslėptų daiktų ieškojimo, įvairių smagių estafečių.
Kalėdinių dekoracijų gaminimas
Namų puošimas Kalėdoms anais laikais neprasidėdavo taip iš anksto, kaip dabar. Dažniausiai eglutė būdavo kertama ir puošiama Kūčių rytą, tačiau vaikai, tėvų prižiūrimi, vis tiek po truputį ruošdavosi: karpydavo karpinius, snaiges, darydavo popierines spalvotas girliandas. Žaislai anuomet paprastai būdavo keturių rūšių: popieriniai, šiaudiniai, įvairių formelių kepiniai iš kūčiukams skirtos tešlos bei pagaminti iš kiaušinio kevalo.
Kiaušinyje pradurdavo skylutę, išpūsdavo turinį, o kevalą paversdavo paukštelio kūnu, belikdavo pritvirtinti galvą, uodegytę ir sparnelius iš po, plunksnų ar siūlų. Tokie pačių pagaminti žaisliukai išeidavo originalūs, niekas neturėdavo dviejų vienodų.
Pašnekovės teigimu, mamos jau tuomet suprato, kokia naudinga ši veikla – kalėdinių puošmenų gaminimas. Pirmiausia, vaikai būdavo užsiėmę ir jos galėdavo ramiai atlikti visus buities darbus, kurių visada būdavo sočiai. Antra, gamindami puošmenas, mažieji tuo pat metu susipažindavo ir su simboliais, papročiais, tradicijomis, nes gaminimo procesas juk nevykdavo absoliučioje tyloje – jiems kildavo įvairių klausimų, suaugusieji į juos atsakydavo. Trečia, gamindami šventines dekoracijas, vaikai lavindavo savo smulkiąją motoriką, ugdydavo kantrybę, dėmesio koncentraciją, išlaisvindavo savo vaizduotę.
Šitoks vaikų lavinimas būdavo svarbus visais laikais, tačiau seniau tam ne visada pakakdavo laiko: jie taip pat turėjo įvairių darbų bei pareigų ūkyje. Advento laikotarpis būdavo bene vienintelis laikas metuose, kai mažieji būdavo netgi skatinami tokiems užsiėmimams.
Šiaudinių sodų bei žaisliukų rišimas
Tradicinis šiaudinis sodas – tai tarsi sumažintas pasaulio modelis. Anot M. Liugienės, jis nuo seno buvo naudojamas lietuvių liaudies papročiuose. Sodas buvo rišamas vestuvėms, krikštynoms, per pagrindines kalendorines šventes. Šiaudinį sodą kabindavo virš stalo, buvo tikima, kad jis kartu su stalu sudaro sakralinę erdvę. Palubėje kabantis sodas taip pat buvo siejamas su dangaus sodu – rojumi arba dausomis.
Žaisliukus ar sodus moterys, padedamos vaikų, verdavo ant siūlo iš sausų šiaudų, taip sudarydamos įvairias geometrines figūras. Paprasčiausia tradicinė forma būdavo dvi piramidės, sujungtos pagrindais. Tačiau ir ši paprasta forma reikalaudavo kruopštumo ir kantrybės. Norite pabandyti patys surišti šiaudinį sodą ar žaisliuką? Pavyzdžių galite rasti lavinamuosiuose rinkiniuose „Suverk ir pažink“ bei „Mano pirmasis sodas“. Be minėtų instrukcijų, rinkiniuose dar yra reikalingas šiaudelių skaičius, adata ir siūlai. Abu rinkinius galite įsigyti Vilniaus etninės kultūros centre.
