Kiek būtina lavinti kūdikį, o kas - jau per daug?

Kūdikio smegenyse telpa milijardai neuronų. Per pirmuosius gyvenimo metus išsivysto trilijonai smegenų ląstelių jungčių, o jų taisyklė – „naudokis arba prarask“. Bijodami, kad tik kas nors nenueitų perniek, skubame savo kūdikėlį lavinti. Ar tikrai tai būtina? Apie tai kalba vaikų psichologė-psichiatrė Goda Bačienė.

"Kai, kažko siekiant, pradedami lavinti labai maži vaikeliai, gresia didelis pavojus prarasti pagrindinį dalyką – ryšį su mama, kuris mezgasi būtent pirmaisiais gyvenimo metais. Ir nuo jo kokybės priklausys žmogučio požiūris į pasaulį, bus jis optimistas ar pesimistas. Ar tas pasaulis yra palankus, įdomus, ar jame vaikelis gali gauti atsakymus? Tai priklauso nuo to, kokią motinos globą kūdikis patiria ir kaip nuosekliai juo rūpinamasi. Atsiminkite, kad lėliuko atmintis yra labai trumpa, mama turi nuolat šmėžuoti prieš akis, kad mažiukas suprastų: „Mama, vėl mama, vėl mama ir t. t.“ Tik taip atsiranda supratimas, kad šiame pasaulyje yra žmogus, kuriam aš rūpiu, kuris girdi ir man padeda. Kitaip tariant, šalia yra tas, kuris padeda sutvarkyti tai, ko pats kūdikis dar negali. 


Kai lėliukas susiduria su reikšmingomis patirtimis, pavyzdžiui, skausmu, jis turi pajusti, kad šalia yra žmogus, galintis tą atlaikyti. Kai kūdikis patiria stiprias nekasdienes emocijas, tarkime, siaubingai išsigąsta nepažįstamo žmogaus ar pajunta aštrų skausmą skiepijant, jeigu mama pati puola į paniką („Mano kūnui ir kraujui skauda, jis išsigandęs, koks siaubas!“), tada ir vaikelis nesimoko tų emocijų išgyventi ir savyje jų tarsi saugoti. Jeigu kūdikis suvokia, kad mama pati rami ir tarytum sako: „Viskas bus gerai“, mažius išmoksta, kad, jei šalia yra mamytė, jo siaubas nebe toks baisus. Šitą esminį patyrimą kūdikis turi gauti iš motinos, o ne iš mokyklėlių ir kitų lavinamųjų būrelių ar pan.", - teigia vaikų psichologė-psichiatrė Goda Bačienė.


Stimuliuoti ar nestimuliuoti?


Iš tiesų smegenys itin stipriai vystosi pirmaisiais metais: kas kartu patiriama, tas kartu ir sujungiama. Veikiami įvairiausi receptoriai – skonio, garso, lietimo, uoslės ir t. t. Trečiaisiais metais nereikalingos ir neprasmingos smegenų jungtys tiesiog apkarpomos tam, kad reikalingosios toliau tvirtėtų. Vaikelis tikrai turėtų gauti stimuliacijos, kitaip jis nesivystys jokia linkme. Kaip anksčiau būdavo kūdikių namuose – vaikiukai gulėdavo beveik tuščioje aplinkoje, kur baltos sienos ir lubos, balti patalai, o aplinkui niekas nevykdavo, tik gūdi tyla. Ilgainiui jie tapdavo psichikos ligoniais, nes negaudavo jokios stimuliacijos.


Nestimuliuoti blogai, bet lygiai taip pat pavojinga kūdikį perstimuliuoti. Ne žodžiai vaikus įaudrina: jie sugebės atsirinkti, kurie reikalingi, o kurie – ne, blogiau, kai mama neturi ką su vaikeliu kalbėti. Jeigu pažiūrėtume į mamos žaidimą su vaiku, kiek ten visokių žodžių ir garsų, kurie ateina iš gelmių, iš kartos į kartą perduotų patirčių. Žodžiai sujungiami su emocija – joks mokymasis be emocijų neduos gerų rezultatų. Tokia veikla prasminga užmezgant mamos ir vaiko ryšį.


Įtampa mamai


Lavinimo mokyklėlės, būreliai ne visada duoda lauktų vaisių: gali nutikti taip, kad pati mama paklius į jai visiškai nenatūralias situacijas. Tarkime, užsiėmimai kūdikiui prasideda tada, kai jis natūraliai turi miegoti. Arba reikia lėkti strimgalviais, kad kažkur suspėtumėte. Tai gali tapti stresu pačiai mamai, o jis persiduos kūdikiui. Dar vienas tokių užsiėmimų minusas tas, kad gali kilti noras lyginti savo vaikelį su kitais: „Oi, anas tai jau kažką padaro, o maniškis – ne.“ Labai griežtas tam tikrų taisyklių laikymasis, kiek ir kaip ką daryti, kad tik mažiukui būtų geriau, gali visiškai nederėti prie natūralaus jo režimo.


Kodėl norime lavinti?


Anot G. Bačienės, dalis gimdytojų norėtų patenkinti savo neišsipildžiusius lūkesčius. Tėvai, kurie nesimokė, nenorėjo, negalėjo, tarsi užkrauna naštą savo mažiukui: „Dabar tu grosi smuikeliu, nes aš negalėjau, nors ir labai norėjau.“ Tai jau galima pavadinti emociniu smurtu prieš vaiką, jeigu jis pats to nenori. Arba geidauja būti neva geresni už savo pačių tėvus ir duoti vaikeliui viską, kas tik įmanoma. Kiti tarsi atranda savo vaikystę ir pasišauna nuveikti kažką smagaus. Nebūtinai tai, ko patys nesugebėjo daryti. Dažniau tokių galimybių neturėjo arba apie tai net nežinojo. Žinoma, tai kraštutiniai atvejai: galbūt tie tėvai iš tiesų patiria didžiulį malonumą, galėdami vaikui duoti daug daugiau, nei davė jiems, be jokių negatyvių minčių.


Tik su geromis emocijomis


"Išėjimai su kūdikiais į viešumą, iš vienos pusės, labai geras dalykas. Džiugina, kad dabar bendruomenė visai kitaip priima vaikus, palyginti su netolima praeitimi. Kaip nuoširdžiai rūpinamasi kūdikėliais ne tik šeimose, bet ir apskritai aplinkoje. O buvo laikai, kai su kūdikiais neįleisdavo niekur... Dabartinės mamos irgi pasikeitusios, nereta jų išeina iš aktyvios profesinės veiklos ir užsidaro su lėliuku namuose. Joms ganėtinai sunku išbūti tokios būsenos, tad visokiausi užsiėmimai, skirti mamoms su kūdikiais, yra tam tikras išsigelbėjimas. Ir nepabijokime pasakyti, jog jie skirti labiau mamoms. Joms reikia sutikti į save panašių, dalytis patirtimi.


Tokie būreliai labiausiai padeda motinoms išlaikyti optimizmą, domesį vaikui. Tik galiu patikinti, kad mokyklėles lankę ir jų nelankę kūdikiai per daug nesiskirs, - sako G. Bačienė. - Puiku, jei einate į spektaklius, koncertus ar kitus renginius, skirtus mažiausiesiems – tam jie ir kuriami, kad nesėdėtumėte tarp keturių sienų, bet nereikia tikėtis, kad kūdikėlis ką nors prisimins arba tai „užsiskaitys“ kaip kultūrinis lavinimas.


Nuoseklų neuronų jungčių augimą skatina su emocija susiję dalykai, patirti drauge su mama ar kitais artimaisiais. Kuo mama džiugesnė, kūrybingesnė, tuo daugiau šilumos ji gali suteikti savo vaikeliui. Tuo geriau ji perteiks žinią savo mažyliui, kad jis yra mielas ir labai laukiamas šitame pasaulyje.


Būtų gerai, kad tokios veiklos teiktų mamai tik malonias emocijas, kad jai nereiktų dėl kažko graužtis, tarkime, „brangokai tas malonumas kainuoja“, „skubėjau ir nespėjau“, „susirgo ir praleido pamoką, dabar jau atsiliks nuo kitų“ ir t. t. Tokiuose užsiėmimuose smagu pasirinkti idėjų, nueiti kartą kitą, pamatyti, kaip dar galima užsiimti su kūdikiu.


Kartais tikrai naudinga apsilankyti tokiose vietose, kur kūdikėliams leidžiama tai, ko namuose net neįsivaizduotumėme. Kažkur išsipurvinti, pajusti kitokių pojūčių. Jei namuose vaikui neleidžiama nei su koše pasiterlioti, nei sriuboje pateškenti..."


Skirtingų charakterių ypatumai


Prieš sugalvojant savo kūdikiui veiklų, reiktų atsižvelgti ir į jo nervų sistemą bei charakterį, nes visi mes esame labai skirtingi. Lėliukai itin reaguoja į pasikeitusią aplinką. Vieni mažyliai auga triukšmingoje aplinkoje – tėvai garsiakalbiai, mėgsta svečius, namuose nuolat skamba muzika; kiti auga ramiai, kur kalbama tyliai ir retai lankosi svetimi žmonės.


Įsivaizduokite, kaip šie du skirtingi kūdikiai pasijus pakliuvę į šurmulį: vienam bus normalu, o kitam – stimuliacijos perteklius. Antrasis patirs didžiulį stresą. Kūdikiams patinka tikrai didelė įvairovė, bet tėvai turi pažinti savo vaikelį ir suvokti, ar jam tai įdomu, ar neįdomu. Natūraliai mokytis, t. y. sąmoningai dėl to stengtis, vaikai pradeda maždaug apie šeštuosius savo gyvenimo metus. Tai, kokią veiklą parenka tėvai savo mažyliams iki tol (kad ir kaip mažiukai mėgins įsijausti), didelės naudos, kaip iš lavinimo, tikrai nebus. Svarbu glaudus ryšys su artimiausiais žmonėmis.


Kūdikis iki metų dar sąmoningai nepažįsta savo mamos, maždaug apie 8 gyvenimo mėnesį išskiria mamą iš visų kitų žmonių. Taip, jis atpažįsta mamos kvapą, bet iš tiesų prisiriša prie jos artėjant metukams. Klausimas, ar netrukdo kūdikiui prisirišti prie mamos dalyvavimas visokiose pamokėlėse, kur daug kitų žmonių. Jokiu būdu nereiškia, kad motina ir vaikelis turi likti tik dviese. Taip niekada nebuvo ir nebus, svarbu, kad mamos ir mažylio – tik jųdviejų ryšiui – būtų skiriamas pakankamas dėmesys. 


Sugundyti tėvų


Iš to malonumo kartais lazda perlenkiama: kad vaikas nezyztų, duosime kokį išmanųjį įrenginį, kad jis pavalgytų, atsistos visa šeima ant ausų. Tuomet vaikelis neišmokomas nusiraminti, susitaikyti su tam tikrais neišvengiamais apribojimais. Kai pataikaujame mažyliui, gero mes jam tikrai nedarome, o tik sutrikdome impulso ir emocijų reguliavimo procesą. Ateina laikas, kai vaikas pats privalo mokėti nusiraminti, susivaldyti, o jis jau būna tėvų sugundytas ir šiek tiek pagadintas neadekvačiais malonumais.


Iš naujo atrasti ryšį


Anot psichologės-psichiatrės G. Bačienės, dabar vaikus auginanti karta dažniausiai buvo anksti atskirta nuo tėvų, nes šie turėjo dirbti: "Dabartiniai tėvai vaikystėje buvo anksti atiduodami į valdiškas įstaigas. Jiems neretai sunku atrasti įgūdžių, kaip reikėtų bendrauti su savo mažiais. Galima pasakyti, kad gero ryšio grandinė nutrūkusi jau per keletą kartų. Vaikų priežiūra nebuvo reikšminga, rūpėjo kiti dalykai – dirbti, užsidirbti, kurti gerovę. Gerą intuityvų ryšį su atžalomis, ateinantį iš gilios kartų patirties, dabar reikia atkurti".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis