Dvi vaikų knygų kūrėjos, dvi mamos, auginančios vaikus, ir – kaip juokinga! – abi turinčios paukštiškas pavardes, Kotryna Zylė ir Inga Dagilė sako, kad paslapties jokios nėra. Vaikai skaito tada, kai skaito suaugusieji.
Ko jau ko, o fantazijos knygų autorei ir iliustruotojai Kotrynai Zylei netrūko. Vaikystėje ji norėjo tapti paleontologe, pradinėse klasėse nusprendė išmokti lotyniškus žmogaus kaulų pavadinimus, manė, tikrai pravers, kai reikės studijuoti mediciną. Vėliau lyg pamišusi ieškojo dramos būrelių, kastingų ir rinko medžiagą apie Holivudo aktorius.
„Kad ir ką norėjau veikti, šalia to visada kūriau istorijas ir jas rašiau“, – prisimena šiandien populiarių knygų, skirtų vaikams ir paaugliams: „Milžinas mažylis“, „Didžioji Būtybių knyga“, „Sukeistas“, autorė ir viena iš festivalio „Vaikų knygų sala“ organizatorių Kotryna Zylė. Iliustruoti knygas Kotryna pradėjo Milane.
Tai nutiko per vienas pavasario atostogas: „Nusipirkau dažų, popieriaus, teptukų, susikrausčiau į šviesiausią nuomojamo buto kambarį ir pradėjau tapyti knygą vaikams. Neturėjau aiškios temos, koncepcijos, teksto, tiesiog siaubingai norėjau sukurti kažką vaikams.“
Knygas Kotryna kūrė, kiek tik save prisimena. Jos tėtis turėjo didžiulę biblioteką, spaudinių pasaulis visada atrodė stebuklingas: „Pasaulį man apvertė Troliai Mumiai, – juokiasi Kotryna: – bet tai įvyko ne vaikystėje, o kai suaugau. Gera vaikų literatūra tuo ir ypatinga – kai ją skaito mažieji, mato nuotykius ir stebuklingus pasaulius, o kai paima suaugęs, neria į gelmes.“
Dukrą Ūlą ir sūnų Bartą auginanti knygų autorė sako, kad atžalos ją iš kūrybos kosmoso sugrąžina į Žemę.
„Tačiau ne mažiau saldus jausmas yra atsidurti vienumoje su popieriumi, pieštukais arba kompiuteriu ir tekste išlieti buityje susitvenkusią kūrybą“, – tikina. Svarbiausias principas, kurio Kotryna laikosi augindama vaikus, – gerbti juos kaip suaugusiuosius.
„Gal formuluotė skamba geriau, nei man iš tiesų sekasi, bet stengiuosi, – šypsosi. – Negaliu pakęsti, kai vaikai drausminami ir jiems niekas neaiškina, mat šie tiesiog „turi klausyti tėvų“. Nemėgstu, kai tėvai ignoruoja nesibaigiančius mažųjų klausimus – ar leistum sau ignoruoti taip pat klausinėjantį kolegą?"
Knygų autorė su savo dukryte ir sūnumi skaito nuo pirmųjų dienų. Tai – bendras užsiėmimas, kurį šeimoje mėgsta visi.
„Didžiausia šventė, jei visi kartu anksčiau gulamės ir sutariame paskaityti dvi, o kartais net tris knygas iš eilės“, – sako ir priduria, kad vaikams skirti leidiniai dabar išgyvena tikrą aukso amžių. Trečius metus su kolegomis Kotryna organizuoja vaikų literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“. Šiemet jame dalyvavo su visa šeima, net pakvietė savo tėtį mažylių kampe padirbėti Pasakų Seneliu.
„Juk taip ir turi būti – vaikai, tėvai, seneliai ir knygos!“ – neabejoja.
NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.
Vaikai kuria, kaip jaučia
Iliustruotojos Ingos Dagilės kambario sienos nukabinėtos dukters Ievos ir sūnaus Jurgio piešiniais.
„Vaikai kuria, kaip jaučia, kaip mato, jie neturi rėmų ir taisyklių. Vaikai mums parodo, kad pasaulis gali būti, koks tik nori“, – sako tarptautiniais prizais apdovanota, nuostabių knygų „Svajonių kalnas“, „Drambliai ėjo į svečius“, „Oi“, „Istorijos skanėstai“ bei naujo vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos kūrinio „Mano tėtis rašo knygą“ iliustruotoja.
Kauno dailės akademijoje taikomosios grafikos studijas baigusi Inga Dagilė tikrai nemanė, kad vieną dieną iliustruos vaikiškas knygas. Ji kūrė logotipus įmonėms, firminius stilius, interneto puslapių dizainą, reklamjuostes, reklamas. Viskas pasikeitė, kai gimė atžalos.
„Į darbą grįžau po penkerių metų: technologijos buvo pasikeitusios, didžiulis tempas nebežavėjo, o komerciniai projektai nebeteikė džiaugsmo. Netikėtai pusbrolio žmona Rosita Makauskienė pasiūlė iliustruoti jos kūrinį „Svajonių kalnas“. Vėliau su Evelina Daciūte gimė knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Įsivažiavau ir pajutau, kad šiuo gyvenimo etapu labiausiai noriu iliustruoti knygas, skirtas vaikams“, – apie karjeros pradžią pasakoja Inga.
Šiandien ji dažnai pagalvoja, kad vaikiškų knygų iliustravimas yra nuostabiausias darbas. Kurdama sau gali leisti niekada nesuaugti, keliauti, neišeidama iš kambario, o istorijose susitikti su kuo tik panorėjusi.
„Kūrybos rezultatas yra ne tik iš spaustuvės išėjusi knyga, bet ir jos tolimesnė kelionė, per ją nuveikti darbai, - sako. – Tai, ką knyga gali suteikti vaikui, mane labai žavi. Gal padės jam suprasti, patirti ir pažinti tam tikrus dalykus, atsakys į klausimus, įkvėps, pažadins naujas svajones, o gal tiesiog nuramins prieš miegą.“
Iliustruotoja gerai prisimena pasididžiavimo jausmą, kai gal ketvirtos klasės pradžioje perskaitė pirmąją storą knygą. Tai buvo beveik 200 puslapių Polačeko Karelo apysaka vaikams „Mes buvome penkiese“. Iki šiol savo širdyje ji nešiojasi ir Astrid Lindgren pasakojimą apie brolius Liūtaširdžius.
„Ta knyga supažindino mane su mirtimi, – tarsteli ir prisimena, kaip, slapta nuo tėvų, su kaimyne vartydavo „Medicinos enciklopediją“. – Kiek iš ten daug sužinojau! Susipažinau su vyrų, moterų kūno sandara, išsiaiškinau, kaip gimsta vaikai, kaip jie atsiranda, kas yra seksas, kaip atrodo širdis ir įvairūs organai, kas yra vėjaraupiai, gripas ir daugelis kitų nesuvokiamų ligų.“
Kiekviena knyga, naujas kūrinys, kuris atkeliauja ant Ingos stalo, padiktuoja savo sprendimą. Kartais, juokiasi, jis nustebina ją pačią.
„Man sunku paaiškinti, kodėl taip nupiešiau, tiesiog taip jaučiu, taip man kalbėjo kūrinys, aš tik vizualizavau, ką jis sakė. Būna, nupaišau du vieno personažo variantus ir klausiu vaikų, kurį palikti. Jie beveik visada pasirenka tą, kuris man mažiau patinka. Stebiu savo sūnų, dukrą ir vis iš naujo bandau suprasti, kas juos traukia.“
Ingos vaikai mato, kaip dirba mama, kaip džiaugiasi kurdama, jie stebi, kaip gimsta knygos, kartais patys prisėda papaišyti ir dažnai jai pateikia savo iliustracijų variantus.
„Dirbti namuose nėra paprasta, bet aš mokausi išgirsti vaikus, kai tikrai reikia, o jie pradeda suprasti, kad kartais mamai ar bet kuriam kitam šeimos nariui reikia duoti laiko, leisti jam susikaupti, atlikti suplanuotus darbus. Tai, kad atsiduriame įvairiose situacijose, mums padeda susikalbėti“, - sako Inga.
