Psichologė apie vaiko prieraišumą: kokias pagrindines klaidas daro šiuolaikinės mamos

Prieraišumo teorijos šalininkai sako, jog pirmas emociškai saugus atsiskyrimas nuo mamos gali įvykti vaikui sulaukus pusantrų metų, nes kaip tik šiuo metu susiformuoja objekto pastovumo suvokimas, t. y. vaikas jau žino, kad nors šiuo metu mamos nematyti, šalia nėra, bet iš tikrųjų ji yra. Tokio amžiaus vaikas jau yra pajėgus išbūti be pagrindinio globėjo ir išlaikyti ryšį su juo. Kartu nereikia pamiršti, kad vaikai skirtingi.  

Beveik visos psichologinės teorijos apie tai, kaip gyventi ir augti kartu su vaiku, kad šis būtų laimingas, remiasi kaip tik prieraišumo teorija. Tačiau, pasak švedų psichiatro Davido Eberhardo, šiandien ši teorija interpretuojama pernelyg laisvai, todėl vaikai auga nesuvokdami tikrovės: dvylikamečiai yra infantilūs lyg kūdikiai.


Į klausimus atsako psichologė Aušra Kurienė


Kodėl taip nukrypome į prieraišumo teorijos kraštutinumą? Iš kur ta baimė paleisti vaiką?


Iš meilės, nesaugumo, nepasitikėjimo, asmeninio tikro santykio ilgesio. Daug jaunos kartos tėvų, kurie nesugeba paleisti savo vaikų, patys užaugo patirdami autoritarinį režimą, jie girdėjo savo tėvus jiems sakančius: „Patylėk“, „Ne tavo reikalas“, tad natūralu, kad ilgisi tokio santykio, kokį mato kinuose, apie kurį skaito knygose: herojai su savo suaugusiais tėvais ilgai kalbasi per sekmadienio pietus, leidžiasi į keliones ir t. t.


Be to, dauguma dabartinių tėvų į darželius buvo atiduoti vos metukų, kiti keleriems metams („iki mokyklos“) buvo „ištremti“ pas močiutes į kaimus. Šitie dabar jau suaugę vaikai vis dar ilgisi jausmo augti su savo tėvais, todėl savo vaikų neduoda močiutėms net parai, nenorėdami sukelti savo vaikams liūdesio ir ilgesio. Tačiau jie žino, kas yra su močiute būti septynerius metus, bet nežino, kas yra būti su ja parą arba savaitgalį. Ilgesys augina norą apie vaiką žinoti viską: ne tik tai, kur jis yra, bet ir tai, kas yra jo galvoje. Tokio ryšio su tėvais niekada nepatyrusiesiems kyla klausimas, o kaip sukurti kaip tik tokį, labai artimą, santykį su vaiku, ką reikia daryti, kad taip būtų. Tie, kurie vaikystėje buvo artimi su tėvais, nesuka dėl to galvos, jie tiesiog gyvena, kartoja tai, ką yra patyrę, nes žino, kas tai yra ir kaip tai padaroma.


Pagal prieraišumo teoriją tėvai turi atpažinti mažo vaiko poreikius, juos laiku ir rūpestingai patenkinti, tada vaikas jaučiasi saugus, priimtas toks, koks yra. Tačiau psichologai sako, kad pernelyg prieraišiai auginti, pernelyg „pririšti“ vaikai neišmoksta taikytis prie savo tėvų ir kitų žmonių, neturi ambicijos įrodyti pasauliui, ko jie verti, nes jiems įdiegta, kad yra nuostabūs tokie, kokie yra. Tokie vaikai jaučiasi esą karaliai, kuriems paklūsta net suaugusieji. Ar tikrai už trumpo pavadėlio laikydami savo vaikus sukūrėme saugų rojų, kuris trukdo jiems augti ir vystytis?


„Prisirišti“ linkusios labai nerimaujančios mamos, ir jų santykis su vaikais toli gražu nėra toks, kokį rekomenduoja prieraišumo teorija: vaiko poreikiai turi būti pamatyti, atspindėti ir patenkinti. Nesavarankiškas, prie mamos prilipęs vaikas dažniau atspindi mamos nerimą, nepasitikėjimą savimi, ne vaiko, o mamos poreikį „turėti“, kontroliuoti, reguliuoti. Nerimaujančios, kontroliuojančios mamos „nugalina“ vaikus, atima drąsą žengti savarankišką žingsnį.


Tokia mama rami, kol vaikas sėdi ant kelių, bet, vos tik šis stojasi eiti, jos reakcija siunčia jam žinutę: „Jei nelaikysiu už rankos, tu žūsi.“ Vaikai priima siunčiamas žinutes, todėl „išsigąsta“, tampa iš tikrųjų labai mažai galintys, jei šalia nėra stiprios mamos, tėčio, močiutės ar auklės. Todėl ir matome pirmoką, kuris nemoka užsidėti kepurės, tik stovi kaip druskos stulpas laukdamas, kol kas nors viską ant jo uždės: kepurę, šaliką, kuprinę. Arba penkiolikmetį, kuris paklaustas, ką studijuos, atsako: „Ką tėvai pasakys, tą.“


Toks tėvų ir vaiko santykis neturi nieko bendra su prieraišumu ar prieraišumo teorija. Prieraišioji tėvystė yra tik vienas, gana naujas, vienų kritikuojamas, kitų palaikomas būdas auklėti ir auginti vaikus. Nei prieraišumo teorija, nei prieraišiosios tėvystės metodas, raginantis tinkamai atspindėti ir tenkinti vaiko poreikius, suprasti jį, būti šalia, nieko bloga nepadarys, priešingai, taip augintas vaikas į pasaulį išeis žinodamas, kad tai saugi vieta, o suaugusieji juo pasirūpins, kai prireiks pagalbos.


Pirmą kartą su abejone dėl prieraišumo teorijos susidūriau rašydama straipsnį apie tai, kad mamos jaučiasi kaltos išleisdamos vos metukų sulaukusius vaikus į darželius. Mat ši teorija teigia, kad tam būna pasiruošę tik trimetukai. Tačiau garsi edukologė šį teiginį sukritikavo ramindama mamas mintimi, kad kaip tik vienų metų vaikučiai darželiuose apsipranta lengviau nei trimečiai, be to, gauna didelę dovaną – socializaciją, kuri labai naudinga dėl įvairesnės patirties, anksčiau įgytų įgūdžių ir t. t. Atrodo, tam pritaria ir švedų psichiatras D.Eberhardas...


Prieraišumo stilius formuojasi jau pirmosiomis vaiko gyvenimo savaitėmis, o kai mažylis sulaukia metukų pusantrų, galima pradėti vertinti, „matuoti“, koks jis yra: saugus ar nesaugus, kokio tipo. Koks jis, labai priklauso nuo pagrindinio vaiko augintojo, tiksliau, kokį prieraišumo santykį jis kadaise suformavo su savo mama, kaip buvo augintas. Net pati rūpestingiausia mama su savo vaiku, tikėtina, užmegs nesaugų vengiančio tipo prieraišumo santykį, jei jos pačios mama buvo emociškai šalta, neprieinama dėl įvairiausių priežasčių: buvo pavargusi, nerimavo ir t. t.


Gera žinia yra ta, kad vaikas sukuria ne vieną prieraišų santykį. Su skirtingais žmonėmis jis sukuria skirtingo stiliaus prieraišius santykius. Pavyzdžiui, namuose gali turėti saugų prieraišumą su mama, vengiantį – su tėčiu ir labai ambivalentišką (dvilypį) – su močiute. Tad gali būti, kad, pavyzdžiui, atiduotas į darželį, netruks susirasti naują prieraišumo objektą – auklėtoją. Jei mama labai nerimauja, ją ir vaiką sieja ambivalentiškas prieraišumo ryšys, tai nuėjęs į darželį ir radęs ten ramią, visada šiltą ir „stabilią“ auklėtoją kaip tik su ja gali užmegzti saugų prieraišumo santykį, kuris sustiprins pasitikėjimą pasauliu ir kitais žmonėmis.


Kai į darželį atiduodame metinuką, tai nėra didelė drama. Vaikai skirtingi. Jeigu į darželį išeina saugaus prieraišumo patirtį turintis vaikas, didelė tikimybė, kad jis netruks pakartoti turimo prieraišumo strategiją, t. y. kreipsis į suaugusį žmogų, „sulips“ su juo ir sėkmingai išgyvens. Jei darželiui atiduodame nesaugaus prieraišumo patirtį turintį vaiką, kuris žino, kad su viskuo susitvarkyti turi pats, nes pasaulis nėra labai draugiškas ir patenkinantis jo poreikius, gali būti, nepamatysime nei įtampos, nei nerimo, nes vengiančio prieraišumo tipo vaikai yra labai ramūs: mama išeina, o jie, net nepasižiūrėję į ją, ramiu balsu sako „atia atia“. Tačiau kai „pamatuojame“, kas vyksta tokio vaiko galvoje ir širdyje, tai akivaizdu, kad kaip tik išgyvena stipriausią emocinę reakciją, tačiau neišsiduoda, nes tvirtai žino: „Susitvarkyti turiu pats.“


Kuo vaikas didesnis, tuo daugiau išteklių, gausesnį įrankių padėti sau repertuarą turi jis pats. Tačiau metinuko savipagalbos įrankių dėžutė dar labai maža. Kai sakoma, kad metukų vaiką atiduoti į darželį yra lengviau, kyla klausimas, kam lengviau. Gal mamai? Mat kol vaikas nekalba, negalime žinoti, kaip jis jaučiasi. Kalbantis dvimetis praneš apie savo jausmus, jis būtinai pasakys: „Nenoriu, nepatinka“ arba „Liūdėsiu ir lauksiu tavęs.“ Mamai „lengviau“, kai to nežino. Kartu tai, kad atiduodame vaiką į darželį, nerodo, kad jį kažkaip traumuojame.


...tiesiog norime, kad vaikystė būtų laiminga...


Mamos funkcija nėra sukurti vaikui gyvenimą be frustracijos, t. y. be jokios įtampos, nemalonumų, nepatogumų ir pan., nes tokio tobulo gyvenimo iš tikrųjų nėra. Mamos funkcija yra aprūpinti vaiką įrankiais ir priemonėmis, kurios padėtų jam ateityje įveikti įvairius iššūkius, sunkumus ir nepatogumus.


Lietuvoje nėra amžinos vasaros, ateina žiema, taigi, vaikas turi suprasti, kada jis turi užsidėti kepurę. Mėgstami glaistyti sūreliai ir saldainiai baigiasi, ledai sulaižomi arba ištirpsta, mamai reikia išeiti pirmiausia į parduotuvę, paskui – ir į darbą. Nusivylimų, įtampos nutinka kasdien, kiekvieną valandą. Jau tą minutę, kai mamos nėra šalia, vaikui tampa nejauku ir nemalonu. Tačiau tai nerodo, kad ji fiziškai turi prisirišti vaiką prie savęs, visada ir visur būti šalia jo. Taip būti yra suprantamas, bet vis dėlto mamos noras – ne vaiko. Vaikui to nereikia. Jam reikia nulipti nuo mamos kelių ir eiti į priekį.


Dauguma mūsų saugų prieraišumą suprantame kone paraidžiui: manome, kad tai yra buvimas šalia vaiko visą laiką.


Pamenu mamą, kuri manęs klausė, ar jai jau metas baigti žindyti savo dvejų metų ir trijų mėnesių vaiką. Ji buvo labai išvargusi. Pasidomėjau, kodėl manęs to klausia. Mama atsakė: „Aš taip pavargau, kad, regis, nebegaliu ilgiau.“ – „Tai liaukitės maitinti dabar.“ Davimas, buvimas drauge yra abipusis santykis, jis turi kelti gerą jausmą abiem pusėms. Ir vaikas, ir mama turi jausti savanorišką norą būti kartu, o ne būti kartu, nes taip nori draugės, vyras ar kažkokia teorija.


Daug mamų sėkmingai sukuria ryšį maitindamos savo vaikus iš buteliuko, nes neturi pieno. Tendencija smerkti mamas, kurios nemaitina, nori daryti karjerą, tampa pavojinga. Mes tarsi primetame nuomonę, kad tokios mamos neturi jokios galimybės sukurti gerą santykį su vaiku. Bet jos turi. Mat santykis kuriasi domintis vienam kitu, galvojant vienam apie kitą, bendraujant. Tai, kad mama nesėdėjo su vaiku dvidešimt keturias valandas per dieną, nerodo, kad ji nebus svarbi savo vaikui.  


Iš baimės atstumti, sužeisti, nuliūdinti, paskatinti jaustis nesaugiai, mes neleidžiame vaiko kritikuoti, pasakyti neigiamos pastabos, net drausminti. Kartojame, kad priimame jį tokį, koks jis yra. Tačiau geri ketinimai gali tapti piktais spąstais.


Tai, kad turime priimti vaikus tokius, kokie jie, yra teisingas teiginys. Tačiau kaip tėvai pažįsta, koks yra jų vaikas? Jeigu aš manau, kad mano vaikas negali ištverti nemalonaus jausmo, kurį sukelia jam išsakytas pastebėjimas apie tai, kad, pavyzdžiui, mašina turi keturis ratus, o ne du (nes jis nupiešė tik du), ir ši pastaba jį sužlugdys, tai kyla klausimas, kodėl aš savo vaiką regiu tokį labai pažeidžiamą, neatsparų, kas jam nutiko. Net ir naujagimiai geba atlaikyti labai dideles įtampas ir nemalonias situacijas.


Ar kada stebėjote kelių valandų kūdikį? Išvargusi mama po gimdymo ilsisi, miega, kūdikis – šalia jos. Mažiukas kniurkteli ir mama pašoka, iškart lenkiasi prie jo. Mama labai rūpestinga, bet paraginčiau ją palaukti, pažiūrėti, kas bus, nes kol kas nieko nėra, tik kniurkt, iš kurio net neįmanoma suprasti, koks nepatogumas mažylį ištiko. Jei mama ramiai stebi naujagimį ir nieko nedaro, jis dar kelis kartus kniurkteli, pakrutina galvytę ir... užmiega. Jam nereikėjo nei valgyti, nei keisti sauskelnes, tik ramybės. Net ir kelių valandų žmogutis geba išspręsti jam kilusią problemą, ištverti nepatogumą, rasti, kaip nurimti.


Priimti vaiką tokį, koks yra, – tai pažinti, koks jis, o ne „įdėti“ į jį savo baimes, nerimus, patirtis. Pažintis su vaiku prasideda stebint jį: „Nesugebės? O gal vis dėlto sugebės?“ Posakį, kad vaiką reikia priimti tokį, koks jis yra, dažniau girdžiu tada, kai vaikas lipa kam nors ant galvos, trikdo kitų pokalbius, triukšmauja, dūksta kaip pašėlęs ir pan. Vaikas yra žmonių bendruomenės narys, jam privalu laikytis mūsų susitartų bendravimo normų. Negi tėvai nemano, kad jų vaikas pajėgus patylėti penkias minutes, valgyti su šaukštu ar nekrauti kojų svečiams ant galvų? Ar leisti jam taip elgtis ir yra priimti jį tokį, koks jis yra? Ar tai rodo, kad jie priima jį kaip nepajėgų valdyti savo impulsų? Bet jis toks nėra!


Jei manome, kad mūsų vaikas yra sveikas, tai turime suvokti, kad geba elgtis tinkamai. Priimti vaiką tokį, koks yra, tinka tuomet, tarkim, jei jis lėtesnis, aš nesitikėsiu, kad bus greitas, neskubinsiu: „Greičiau!!!“ Žadinsiu pusvalandžiu anksčiau, kad suspėtų laiku būti ten, kur reikia būti. Jei bijo tamsos, aš priimsiu jo baimę ir vakare uždegsiu lemputę, bet nesišaipysiu, negąsdinsiu, nesakysiu, kad tu toks didelis, o dar bijai. Jei nemėgsta burzginti mašinėlių, nesakysiu, kad visi berniukai žaidžia su mašinėlėmis. Bet jei vaikas mušasi, spjaudosi, lipa ant stalo, nėra draugiškas, tai jis nėra toks, koks yra. Tai yra probleminis elgesys ir vaikui reikia pagalbos.


Kai tėvų klausiame, kodėl vaiko nedrausmina, šie atsako: „Jis labai aktyvus. Mes priimame jį tokį, koks jis yra.“ Tokiais atvejais prisimenu kažkada matytą karikatūrą: didelė sofa, abiejuose jos galuose susigrūdę svečiai, o per patį vidurį – jaukiai ir patogiai įsitaisęs didelis gauruotas šuo. Šuns šeimininkas teisinasi: „Žinote, jis nežino, kad jis yra šuo...“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis