Konsultuoja Rima Kurtinaitienė, Tarptautinės egzaminuotojų tarybos sertifikuota žindymo konsultantė, IBCLC
Dažnai susiduriu su nuomone, kad pienas nuo vienų metų – jau tik vandenėlis. Bet iš tiesų mamos pienas 12–39 žindymo mėnesį yra net kaloringesnis negu 2–6 mėnesį. Taip pat neteisinga būtų teigti, kad žindoma, kai vaikui daugiau kaip 2–3 m., yra tik dėl jo įpročio, prisirišimo. PSO sako, kad iki 2 m. mamos pienas yra svarbiausias vaiko maistas, o ar dvimetį žindyti, turėtų priklausyti nuo mamos ir vaiko. Išsivysčiusiose šalyse paprastai teigiama, kad nuo 1 m. jau galima ir nebežindyti, darant prielaidą, kad mes galime pasiūlyti vaikui įvairaus, pakankamai gero maisto, mamos pienas nebėra išgyvenimo klausimas.
„Ar dar turi pieno?“
Dažni klausimai iš aplinkinių: „Ar dar turi pieno?“, jei mama nusiteikusi žindyti, yra ne itin korektiški ir atspindi klausiančiųjų nesupratimą, kaip tas pienas gaminasi. Antra vertus, pieno gali sumažėti, kai moteris pastoja arba kai žindo rečiau – vaikas nebeprašo, mama nepasiūlo. Taip yra daroma, norint nujunkyti: maitinama vis rečiau, tarpai tarp maitinimų ilginami, kol galiausiai pienas pasibaigia. Labai dažnai tenka girdėti mamas sakant, kad, pvz., jos 13–14 mėnesių amžiaus vaikučiui žindymas pasidarė tik nusiraminimas, jis tik čiulpia, beveik nieko neryja, mama mano, kad jau nebeturi pieno, ir nusprendžia staiga nustoti žindyti. Tokį sprendimą priėmusios mamos dažnai man skambina po dviejų–trijų dienų ir klausia, ką daryti, nes krūtys pasidarė trigubai didesnės – pasirodo, to pieno buvo dar labai daug. Aš niekada nerekomenduoju nustoti žindyti staiga.
Geriausias būdas vaikui atsipalaiduoti
Neretai mamos mano, kad neįmanoma susikurti ramių naktų, žindant vaikutį, nes jis vis prabunda, ieškodamas maisto, o kai kurios mano, kad tiesiog nusiraminimo, bet tai ne visai tiesa. Kiekvienas išmoktas stambiosios motorikos judesys (kai išmoksta atsisėsti, atsistoti) vaikų miegą gali sutrikdyti laikotarpiui iki 2 mėnesių (nes jis ir naktį gali bandyti tai atkartoti miegodamas). Žindomas vaikas, tikėtina, to naktį nedarys, nes tuo metu jį tiesiog pamaitinsite ir jis vėl užmigs, taigi, ir jūs galėsite pamiegoti. Vaikutis žįsdamas nusiramina, atsipalaiduoja ir gali daugiau pamiegoti. Tai vienas geriausių būdų padėti jam atsipalaiduoti ir užmigti.
Vaikas pratęs paskirstyti dienos ir nakties maistą ir nors naktį jis žįsdavo galbūt daugiau norėdamas nusiraminti, gaudavo ir dalį kalorijų. Todėl jeigu nustosime žindyti naktį staiga, vaikas naktį bus alkanas. Jei yra toks noras, reikėtų po truputį ilginti tarpus tarp naktinių maitinimų, kitaip vaiką nuraminti, jeigu leidžiasi, arba trumpinti maitinimo trukmę – duoti krūtį trumpai, neleisti, kad žįstų, iki kol giliai įmigs, atitraukti ir padėti užmigti kitu būdu. Reguliuojant labai svarbu atsižvelgti ir į paties vaiko temperamentą.
Nesusiformavusi žindymo kultūra
Vis dar vyrauja keistoki įsivaizdavimai apie vyresnio vaiko žindymą. Daugeliui aplinkinių turbūt iškart prieš akis šmėsteli vaizdas, kaip tas vaikas plėšia nuo mamos drabužius, kad gautų pažįsti. Taip nutinka dėl to, kad Lietuvoje neturime nusistovėjusios ilgalaikio žindymo kultūros, todėl ilgai žindančios mamos paprastai improvizuoja, kaip reikėtų elgtis maitinant, ir kartais padaro klaidų. Pvz., tėvai prie vaiko krūtį vadina „papu“, nes tai lengvai ištariamas trumpas žodis, bet taip pat mes žinome, kad šis žodis yra toks, kurio viešai nesakytume, o vaikas juk to nežino. Ir jeigu autobuse pradės garsiai šaukti: „Mama, noriu papo!“, greičiausiai nepatogiai pasijaus ne tik mama, bet ir aplinkiniai. Todėl krūtį geriau vadinti tokiu žodžiu, kuris būtų žinomas tik man ir mano vaikui, kuris nekeltų asociacijų aplinkiniams. Taip pat jei namuose mama vaikui leidžia bet kada atidengti krūtį (ypač tai patogu naktį), pažįsti, kada jis nori, tikėtina, kad ir būdamas mieste viešoje vietoje bandys daryti tai, kas yra įprasta namuose. Todėl antrąjį pusmetį būtų prasminga į žindymo procesą įvesti tam tikrų auklėjimo taisyklių, ribojimų, pvz., rasti sutartinį ženklą ar gestą, kaip paprašyti pieno, taip pat nebereikėtų leisti bent jau dieną pačiam krūties atidengti – ne tik viešoje vietoje, bet ir namuose. Žinoma, reikia atsižvelgti į amžių ir į konkrečias aplinkybes: riboti žindymą galima, jeigu vaikui yra daugiau kaip vieni ir aš žinau, kad iš tos viešos vietos galiu grįžti namo per 10 min., o ne prašyti vaiko, kad palauktų, kol, tarkime, grįšime iš Klaipėdos į Vilnių. Vienų metų pipirui išlaukti ramiai tiek laiko gali būti neįmanoma.
Mamos pienas per medijas nereklamuojamas
Tik užsiminus apie vaiko viešą žindymą, tuoj pat kryžiuojamos ietys. Gaila, bet daug kam tai vis dar atrodo tiesiog nepadoru, nors iš tiesų normalu ir natūralu. Mamos pieno per televiziją nereklamuoja ir nesako, kad vaikai turi būti šitaip maitinami, todėl vienintelis būdas yra rodyti tai viešai. Antra vertus, jeigu pati mama jaučiasi blogai, žindydama viešoje vietoje, nebus jokios naudos nei vaikui, nei mamai, nei aplinkiniams. Svarbu, kaip pati mama jaučiasi, žindydama viešoje vietoje. Jeigu ji jaučiasi gerai, patogiai, jai nebaisu atidengti krūtį tiek, kad vaikas galėtų žįsti, manau, kad žindyti viešai būtų naudinga visuomenei, nes tai, su kuo susiduriama dažnai, tampa norma. Jeigu mes, mamos, esame už žindymą, tai neturėtume to drovėtis daryti ir viešai, taip perduodamos žinią, kad tai visiškai normalu. O jeigu dangstomės kiekvieną kartą, slepiamės, einame žindyti į tualetą, tai nesudaromos sąlygos visuomenei pamatyti, kad vaikai yra žindomi. Tada visuomenė darosi mažiau tolerantiška, nes tai, ko mes nematome, atrodo neįprasta ir nenormalu
Kada jau gana?
Tarp 3–4 m. daugelis vaikų savo iniciatyva atsisako pieno, bet dalis vaikų tai tęstų ir 5–6 m., labai maža dalis – ir 7 m. Tuo metu tik labai nedaugelis nusijunko tarp pirmų ir antrų metų, o iki vienų metų vaikai patys savo iniciatyva nenusijunko, nebent susiduria su kokiais nors dalykais, kai pačiam vaikui žįsti pasidaro nemalonu, tarkime, sergant ausies uždegimu, vaikui gali tapti skausminga žįsti. Yra toks etapas, maždaug iki pusantrų metų, kai gali būti lengviau nujunkyti vaiką dėl to, kad gali būti lengviau išblaškomas ir jo dėmesys lengviau nukreipiamas į kitus dalykus. Tačiau kuo vaikas vyresnis, tuo lengviau galime susitarti, įvesti ribojimų ir po truputį žindyti mažiau (tarkime, susitariame, kad dabar žįs tik ryte ir tik vakare). Nujunkant galima kalbėti su vaiku, kad ateis tokia diena, kai „tu pienuko nebežįsi, nes būsi didelis vaikas, o dideli vaikai nežinda“, galima tartis, kad kai jau bus toks didelis, galės daryti tai, ko iki šiol nedarė.
Skaičiai
KRŪTŲ VĖŽYS. SAM išleistuose dokumentuose informuojama apie žindymo naudą moters sveikatai: žindant 24 mėnesius ir ilgiau, rizika susirgti krūties vėžiu mažėja 11–24 proc. Žindant 31 mėnesį ir ilgiau, rizika mažėja net 91 proc. Yra mamų, kurios renkasi žindyti ilgiau dėl to, kad šeimoje jau yra buvę krūties vėžio atvejų.
IMUNITETAS. Vaikai, kurie ilgiau žindomi, yra sveikesni, bet tai nerodo, kad visai nesirgs. Mamos pienas nėra koks nors supermaistas, dėl kurio vaikai stebuklingai neserga. Galima sakyti, kad mamos pienu žindomi vaikai serga kaip tik tiek, kiek ir turėtų sirgti. Yra pastebėta, kad išleidžiami į darželį vaikai, kurie vis dar žindomi, serga mažiau negu jau nujunkyti – vaikas iš mamos pieno gauna imuninių medžiagų. Gaila, mūsų švietimo įstaigose vyrauja gana skeptiškas požiūris į ilgalaikį žindymą ir jeigu auklėtojos sužino, kad vaikas žindomas, gali būti daromas spaudimas nujunkyti arba vaiko tam tikros problemos gali būti nurašomos tam, kad yra žindomas (adaptacijos, pietų miego sunkumai ir pan.). Tam mama turėtų būti pasiruošusi.
Svarbu žinoti
Antraisiais gyvenimo metais vaikutis, išgerdamas 440 ml mamos pieno, gauna 30 proc. energinės dienos vertės, baltymų – apie 43 proc. paros normos, vitamino A – 75 proc., folio rūgšties – 75 proc., vitamino B12 – 94 proc., vitamino C – 60 proc. Palyginti su kitu maistu, iš mamos pieno medžiagos yra lengviausiai organizmo paimamos.
Tyrimai rodo
Ir trejų metų vaikai yra linkę keltis naktimis, kai prireikia tėvų pagalbos jiems vėl užmigti. Ties ketvirtaisiais gyvenimo metais net yra pikas, kai daugiausia vaikų ateina pas tėvus į lovą ir miega su jais vienoje lovoje (nors pirmaisiais metais buvo įpratinti miegoti tik savose lovytėse).
