Kalbinamas nežiūri į mamą, nesišypso jai

Genetiniai sutrikimai matomi iš karto, bet yra daugybė kitų tam tikrų požymių, kad kūdikis vystosi ne taip, todėl labai svarbus yra ankstyvasis amžius, pirmieji trys gyvenimo mėnesiai, kai kūdikis pradeda aktyviai būdrauti, stebėti mamą, tėtį, judančius objektus. Tėveliai turėtų sunerimti, tarkime, jei kalbinamas nežiūri į mamą, neatsako į šypseną, nenori būti imamas ant rankų, verkia, stumiasi rankytėmis nuo mamos, riečiasi. Tai jau būtų požymiai, apie kuriuos reikėtų pasakyti vaiko gydytojui.

Neseka žvilgsniu žaislo

Dažniausiai tėvai stebi besivystančią vaiko bendrąją motoriką, vadinamuosius stambiuosius judesius, pavyzdžiui, džiaugiasi, kad jų vaikas pradėjo laikyti galvą, sėdėti, ropoti. Sunerimti reikėtų tada, jei kūdikis nesivarto, nekelia galvos. Tačiau mažai kreipia dėmesio į smulkiąją motoriką: ar seka akimis žaislą, ar jį pats pačiumpa, kiek ilgai jį laiko, ar moka perimti žaislą iš vienos rankos į kitą ir pan. Tai jokiu būdu nerodo, kad jau reikia bėgti pas raidos specialistą, nueikite pas vaiko gydytoją, jis galbūt pirmiausia duos siuntimą pas akių gydytoją.

Naujagimiai iki trijų mėnesių mato blankų vaizdą, šešėlius. Trečią mėnesį akių smulkieji raumenys geba susikoordinuoti ir gali efektyviau sekti žaislą, o jei taip nedaro, tuomet svarbu išsiaiškinti, kodėl. Taip pat atkreipkite dėmesį ir į žaislų spalvą, kokį žaislą siūlote vaikui, jie turėtų būti ryškūs, geriausiai – raudoni, žali ir mėlyni. Tėvai skundėsi, kad jų 4 mėnesių kūdikis nesidomėjo žaislais, ir susirūpino jo raida. Bėda buvo viena – virš jo lovos kabojo pilkas peliukas. Padavus ryškų žalią žaislą, vaikas iš karto jį nusekė akimis ir tiesė rankas į jį.

Dar gimdymo namuose tikrinama naujagimio klausa. Tačiau tai tik preliminarūs tyrimai, nebūtinai šimtu procentų tikslūs, juk vaikelis būna patyręs tokią sunkią kelionę – gimdymą. Sunerimti reikia, jei vaikas neatsako kalbinamas, nereaguoja, neguguoja, būtina patikrinti klausą dar kartą. Jeigu rega ir klausa gera, tuomet jau reikėtų prašyti vaiko gydytojo, kad nusiųstų pas raidos specialistus.

 Judesių simetrija

Kūdikių motorika (tiek stambioji, tiek smulkioji) turi būti simetrinė. Sunerimti reikėtų, jei vaikas dažniau nori verstis tik į vieną pusę ir visada į tą pačią. Atkreipkite dėmesį ir į rankų judesius, tarkime, su viena ranka žaidžia, griebia žaislus, siekia jų, o kita ranka lieka gulėti neveikli. Padavus savo pirštus vaikui į delną, jis juos suspaudžia nevienoda jėga. Tai gali rodyti padidėjusį ar sumažėjusį raumenų tonusą, o gal net rimtesnę bėdą – paralyžių, kuris gana dažnas mažo svorio naujagimiams – tiems, kurie gimė neišnešioti iki 1 500 g. Šiuos vaikelius reikia stebėti itin atidžiai.

Reikėtų žinoti, kad vaikams iki dvejų metų nėra jokios skirtumo, kuria ranka imti daiktus, jie turi tai daryti abiem rankomis vienodai. Jeigu viską ima kaire ranka, tai nebūtinai rodo, kad jis bus kairiarankis, kaip tik reikėtų ieškoti priežasties, kodėl aktyvesnė tik viena ranka, kodėl nenori su ja imti, jos judinti.

Neatsisėdo penktą mėnesį?

Nuo penkto mėnesio svarbu stebėti bendrąją motoriką, kada vaikutis nori sėstis, ropoti, tai taip pat labai aiškiai ir greitai pastebima. Tačiau jei vaikas nesėdi ar neropoja literatūros šaltiniuose nurodytu laiku, nereikėtų per daug gąsdintis. Dabar beveik kas antram gimusiajam diagnozuojami raumenų tonusų sutrikimai, kurių kilmė dažniausiai nepaaiškinama. Kūdikiams skiriamos mankštos ir dažniausiai raumenų tonusas susitvarko. Jei kūdikis neatsisėdo laiku, priežastis gali būti ir paveldimumas: jei tėvelis ar mamytė pradėjo vaikščioti vėliau, tai gali būti, kad ir jų vaikelis vėluos, tačiau vis tiek yra tam tikros ribos. Ribos nustatomos pakankamai plačios – 2–3 mėnesiai. Jeigu atsiliekama kaip tik tiek, jau reikėtų ieškoti pagalbos.

 Ta pati veikla

Neretai tėveliai sako: „Mano vaikui įdomiausia stumdyti mašinėles.“ Vaikas gulasi ant kilimo ir stumdo mašinėles pirmyn atgal. Kai toks žaidimas yra vienintelis, kuris įdomus vaikui, vertėtų suklusti. Arba sako: „Mano mažyliui įdomus tik televizoriaus pultelis.“ Kai paklausi, o ką gi dar daro, išgirsti: „Vaikšto iš kampo į kampą, kažką padaužo, kažką pagraužia.“ Tuomet jau reikėtų susirūpinti, kodėl vaikas nežaidžia, kodėl jam neįdomūs žaislai, kurie turėtų rūpėti tokio amžiaus vaikams. Arba vaikui įdomu tik sėdėti ir žiūrėti, kaip sukasi skalbimo mašinos būgnas. Jei tokie žaidimai yra vieninteliai, kurie įdomūs jūsų metinukui, reikėtų pasikonsultuoti su vaiko gydytoju ar ergoterapeutu.

 „Tik su savimi“

Labai svarbus etapas – tretieji gyvenimo metai, kai vaikas pradeda bendrauti su kitais vaikais. Tada reikėtų atkreipti dėmesį, ar jis noriai eina prie kitų vaikų, ar pats imasi megzti ryšį, ar dalijasi žaislais. Nereikėtų kelti panikos iškart, kad štai nesidalija žaislu, svarbu bendravimo poreikis. Ne visi vaikai vienodi, yra drovesnių, kuklesnių, bet per tam tikrą laiką, gal kelias dienas, gal per šiek tiek ilgiau, vis tiek turi priprasti prie kitų vaikų. Adaptacinis laikotarpis yra visiems vaikams, skiriasi tik trukmė – vieni greičiau pripranta, kitiems reikia daugiau laiko apsiprasti su kitais. Tačiau tai tikrai nebus pusė metų. Tėvai neretai negali pasakyti, ar darželyje vaikutis žaidžia su kitais, nes tik nuveda, paskui pasiima, tuomet reikėtų atkreipti dėmesį, kaip mes tą vaiką randame, atėję jo pasiimti. Ar randame draugų būryje, ar vieną, stovintį kamputyje? Dėl to būtinai reikia kalbėtis su auklėtojais. Pasitaiko itin uždarų vaikų, kurie nelinkę su visais bendrauti, tačiau su kažkuo vis tiek bendrauja, bent vieną draugą juk turi. Jeigu vaikas iš viso nelinkęs bendrauti su bendraamžiais, kai nėra jokio noro būti su kitais, tik su savimi, ir visur, t. y. kieme, namuose, kai nekreipiamas dėmesys nei į brolius, nei į seseris, nei į tėvus, tuomet jau reikėtų rimtai susirūpinti. Tokiam vaikui nelabai įdomu net ką daro tėvai. Trimetukai itin smalsūs, jie mėgdžioja, ką daro mamytė ar tėvelis, nori visur dalyvauti, nes jiems viskas įdomu. Jeigu jūsų trimetis niekuo nesidomi, taip pat vertėtų susirūpinti ir pasitarti su vaiko gydytoju.

Užstrigę kūdikystėje

Metinukas jau žaidžia funkcinius žaidimus, t. y. gali kažką paspausti, įdėti, išimti, padaužyti, pasukti, pakrapštyti. Sunerimti reikia, jei vaikas užstringa kūdikystėje ir gana ilgai dar žaidžia sensomotorinį žaidimą (liečia, ragauja, uosto, daužo), visiškai nesidomi funkciniais žaidimais (vaikas mokosi atlikti įvairius veiksmus su daiktais, žaislais (sviedinuką sukti, barškutį tuksenti) net ir tada, kai su juo kartu žaidžiama.

Metinukas burzgina mašinėlę

Jeigu vaikas nuolat burzgina vieną mašinėlę, gal tuo metu jo vaizduotė kuria didžiausius paveikslus, dažnai pagalvoja tėvai apie savo vaiką. Vaizduotės žaidimai būdingi 3–3,5 m. vaikams, metinukas turėtų žaisti kitaip. Standartai, kurie taikomi vaikams, yra paremti rimtais moksliniais tyrimais. Jeigu kyla nerimas, kad vaikas elgiasi kitaip nei kiti vaikai, tuomet geriau nelaukite, iš karto kreipkitės į specialistus. Tėvai dažnai bijo kreiptis į specialistą, nes gali nustatyti vieną ar kitą diagnozę. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad jei yra raidos sutrikimas, jis niekur nedings, bus užrašyta ta diagnozė ar nebus užrašyta, skirsis tik tuo, kad vaikas arba gaus tinkamą pagalbą laiku, arba jos negaus. Auksinis laikas – pirmieji gyvenimo metai, netgi pirmasis gyvenimo pusmetis, kai ypač atidžiai reikia stebėti savo kūdikį.

Neperlenkime lazdos

Pilnas internetas įvairiausios vertės informacijos ir tėvai paskęsta tose mariose. Tarkime, vaikelis turi pojūčių (sensorinį) sutrikimą, tėvai jau nusprendžia, kad jų vaikas turi autistinio spektro sutrikimą. Tai absoliuti neteisybė! Mat sensorinių sutrikimų gali turėti bet kas, 12 proc. sveikų žmonių, kurie neturi absoliučiai jokio raidos sutrikimo, gali turėti šiokių tokių pojūčių sutrikimų. Šie sutrikimai būdingi ir daugeliui kitų ligų, autistinio spektro sutrikimo diagnozė nustatoma pagal daugybę aspektų, kuriuos gali diagnozuoti tik gydytojų komanda (svarbiausias jų – socialinis bendravimas), jokiu būdu ne patys tėvai.

Trūksta pojūčių

• Gali būti ir kita pusė – kai vaikas nori stiprių pojūčių. Bet kurio amžiaus vaikas provokuoja muštynes, po peštynių, nors ir su mėlynėmis, jaučiasi patenkintas.

• Mažesni vaikai, pradėję vaikščioti, dažnai užkliūva ir parpuola, o tada verkia. Vaikai, kuriems trūksta pojūčių, paprastai užsigavę neverkia. Atsistoja, pasikaso ir toliau eina. Ir tėveliai dar pasidžiaugia: „Koks kantrus vaikas, šaunuolis.“ Tai nėra gerai, mes visi turime jausti skausmą, gal reaguojame skirtingai – vieni labiau paverkia, paaimanuoja, kiti – mažiau.

• Žaisdamas nejautrus vaikas nežiūri, kur lipa, ir tai tikrai turėtų sukelti skausmą, pavyzdžiui, minti basomis ant lego kaladėlių, o jie nejaučia, priešingai, dar lipa, nes tai jiems teikia malonumo. Arba užsiropščia ant sofos ir nušoka ant kelių – jam ne tik neskauda, jis juokiasi, jam tai suteikia malonumą. Tai nebūtinai kažin kokia rimta raidos liga, tai gali būti tiesiog sutrikę pojūčiai.

SPECIALISTŲ PATARIMAI

Stebime pojūčius

• Atkreipkite dėmesį į higienos procedūras, ar keičiasi vaikučio elgesys. Tarkime, kūdikiui atliekama higienos procedūra, kai valomas užpakaliukas, trenkama galvytė, kerpami nagučiai ir pan. Kūdikio reakcija turėtų būti išskirtinė: arba jiems tai labai patinka – juokiasi, krykščia, atrodo, kad juos kutentum, arba, priešingai, labai stipriai verkia, tarsi tos procedūros būtų skausmingos. Ir viena, ir kita reakcijos nėra gerai. Tuomet reikia pasikonsultuoti su ergoterapeutais.

• Stebėkite vaiko reakciją esant lauke, gamtoje. Kai tėvai nusiveža, tarkime, vaiką prie jūros ir jis nuogu kūnu paliečia smėlį arba paguldytas ant žolės stipriai išsigąsta. Kai kurie vaikai gali pradėti nenumaldomai drebėti, žiaukčioti, klykti. Ir tai kartojasi kiekvieną kartą, kai tik prisiliečia, tarkime, prie smėlio.

• Reikia atkreipti dėmesį ir į kitus pojūčius, pavyzdžiui, vaikas bijo bet kokio garso – televizoriaus, durų skambučio, dulkių siurblio ir pan. Kad sureaguoja į garsą, nėra blogai, blogai, kai tas garsas kelia tokių nemalonių jausmų, kad reikia arba jį pašalinti, arba išeiti į kitą patalpą.

• Jei sutrikęs vestibulinio aparato pojūtis – važiuojant mašina pykina, atsiranda baimė lipti laiptais, sėdėti ant didelio kamuolio, būti imamam ant rankų, mėtomam į viršų, suptis, čiuožti ir pan. Ir tai ne dėl to, kad sutrikusi bendroji motorika, tarkime, dėl cerebrinio paralyžiaus.