Pirmoji košė
Kai Liepai stuktelėjo penki, su gydytoja nusprendėme, kad merginai jau laikas pradėti ragauti tikro maisto. Svoris augo kiek lėtokai, o valgant namiškiams, atrodė, kad, jei galėtų, atimtų ir pati nė nemirktelėjusi sudorotų. Bet... pirmoji košė jai neatrodė labai žavinga.
Pradėti – nuo moliūgo
Gydytoja patarė pradėti nuo moliūgo, tada pasiūlyti cukinijos, paskui – bulvės ir t. t. Ką gi, moliūgas. Kaip tik šaldiklyje buvo daaaug atsargų gražutėlių skanutėlių naminių moliūgų. Nors auginu jau trečią vaiką, bet jau „košių era“ buvo kažkiek nugrimzdusi atmintin, taigi teko susikaupti ir viską prisiminti. Taaaaip, kiek virti moliūgo, jei duosiu tik ant šaukščiuko galiuko?.. Bala nematė, išvirsiu daugiau, kiti vaikai suvalgys.
„Ką tu čia man davei?!“
Išvirė, valgysim. Kaip prieš rimtus pietus, užrišau seilinuką, pakabinau tos tyrės ant šaukštelio galiuko ir duodu damai palaižyti. Žiūrėjo ji į mane labai įtartinai – iki šiol nieko nedavė, o dabar, matai, jau imk. Todėl ji labai ir neskubėjo, bandė įsitikint, ar čia ne koks sąmokslas. Pagaliau paragavo! O dievai! Vaizdas toks, tarsi būčiau davusi neskaniausią dalyką pasaulyje – taip raukėsi nuo to gramo moliūgo, taip vaipėsi, kad nežinojau, ką ir galvoti. Tik dėl visa ko šalia pasiruošiau skudurėlį... Pakabinau dar gramą kitą – reakcija ta pati. Na, galvoju, panašu, kad bus reikalų...
„O gal visai ir nieko?...“
Kitą dieną scenarijus kartojasi – išverdu moliūgo, sutrinu, kabinu, duodu, ir... tfuuuu! Taip, spjauna. Bandau sužaist žaidimą, kad ir aš valgau, kad man labai patinka. Pakabinu, paragauju. O taip, Liepa, kaip aš tave suprantu. Ir aš spjaudyčiausi. (Na, aš apskritai nelabai mėgstu moliūgų, o dar be druskos ir pagardų... Beje, didieji iškart „nurašė“ dar net neragavę...) Dabar jau solidariai nusiteikusi duodu dar gramelį – suvalgo, bet nelabai patenkintu veidu. Matyt, pagalvojo, kad geriau jau praryti, gal įvyks stebuklas ir tada atstos ta mama su savo moliūgais. Pažadėjau Liepai, kad pabandysim dar vieną dieną, o tada jau ragausim ką kitą.
Nenuleisti rankų!
Antrą daržovę visgi rinkausi ne cukiniją, kaip patarė gydytoja (nes manęs pačios ta daržovė be druskos nelabai žavi...). Valgysim vadinamąją „saldžiąją bulvę“! Lietuviškai – batatą. Jau geriau – veido išraiška švelnesnė, bet vis dar įtari. Košės tik palaižo, spjauna lauk, stumia liežuvėliu. Skaičiau, kad taip mažiukai daro, nes dar nemoka ryti. Tai gal nebus tas batatas toks jau nevalgomas... Beje, kaip tuo metu, kai Liepa pradėjo ragauti daržovių ir raukytis, kalbėjau su drauge – jos sūnus elgėsi bene taip pat (gal jie susitarę?..), tad ji nusprendė padaryti savaitės kitos pertrauką ir tada siūlyti vėl. Aš Liepos ramybėj nepalikau, nors, prisipažinsiu, ir man kilo mintis pailsėti savaitėlę kitą... Net gydytojos paklausiau, ką daryti, – vaikas nenori normalaus maisto, o ji patarė bandyti dar, duoti kitokios daržovės, žiūrėti, kas labiausiai patinka.
Mes laimėjom!
Na, o toliau – morka (ji patiko labiausiai), tada sumakaluotos visos trys daržovės, kiekius po truputį didinom. Spjaudėsi ji vis, stūmė lauk iš burnos, bet kažkiek suvalgydavo. Ir vieną dieną įvyko kažkoks perversmas! Valgė be jokių piktų mimikų, nesispjaudė, gana gražiai ir tvarkingai nurydavo. Nuo tos dienos suvalgydavo vis daugiau, jai tiko ir patiko. Koks palengvėjimas! Gal ir juokingai skamba toks džiugesys dėl vaiko valgomos košės, bet tai išties labai smagu – nereikia jokių cirkų ir teatrų, kad pavalgytų, nereikia galvoti, ką čia tokio ypatingo išvirus, kad tik paragautų, ir pan.
Iš mano ir Liepos patirties:
Man buvo labai patogu virti daržoves specialiame vaikiškame garintuve, kuriame paskui galima ir sutrinti. Jį netgi galima vežtis su savimi, jei išvažiuojama ilgesniam laikui.
Jei vaikutis valgo nenoriai, sakyčiau, nereiktų pasiduoti – nutraukti maitinti (daryti pertrauką) ar siūlyti grūdinių košių. Pirmu atveju nėra garantijų, kad po pertraukos vėl nebus tas pats – mažylis turi priprasti prie naujų skonių, o ir pratinasi jie skirtingai, vieni lėčiau, kiti greičiau, tad – kantrybės. Antru atveju – davus grūdinių košių, nemaža tikimybė, kad į daržovių pusę ir žiūrėti nenorės. Grūdinės – tada, kai daržovines kerta ir dar prašo.
Nors maitinti galima ir paprastu šaukštu iš paprastos lėkštės, man pačiai buvo kur kas maloniau ir smagiau, kai Liepa valgė iš savo spalvingų dubenėlių ir šaukštukų. Ir nesvarbu, kad tai buvo tik šaukštas košės, bet sukurdavom tikrą pietų atmosferą! Indai, kėdutė, seilinukas, gertuvė…
Jei lieka virtų daržovių, galima prisidėti druskos, prieskonių ir labai skaniai pačiam suvalgyti.
Kuo paprasčiau į viską žiūrėti. Nestresuoti, jei nevalgo ar pan., – vaikas labai jaučia mamos nusiteikimą. Tad tegu jis būna žaismingas!
Mama Gražina
Straipsnių ciklą apie kūdikių ir vaikų mitybą bei Liepos valgymo dienoraštį pristato SEMPER (www.semper.lt).
