Kodėl būtina tikrinti vaiko šlapimą ir kokias ligas jis išduoda?

Ar reikia profilaktiškai tirti vaikų šlapimą? Kodėl ir kaip dažnai? Taip. Tai reikėtų padaryti kartą metuose, ypač svarbu pirmaisiais mažylio gyvenimo metais ir prieš pradedant lankyti mokyklą, sako vaikų nefrologė prof. Augustina Jankauskienė.

"Jei vaikutis serga, šlapimą tirtis reikėtų pagal poreikį. Tarkime, darželinukas skundžiasi, kad jam skauda šlapinantis, dažniau bėgioja į tualetą arba kojytes laiko suspaustas, trina vieną į kitą, tarsi šlapintis būtų nemalonu, pakyla aukšta temperatūra. Visi šie požymiai įspėja apie galimą inkstų ar šlapimo sistemos organų infekciją. Tokiu atveju tyrimas padeda tiksliai įvertinti, kokie vaistai reikalingi, leidžia stebėti ligos eigą", - sako gydytoja A. Jankauskienė.


Šlapimo tyrimą taip pat rekomenduojama atlikti praėjus kelioms savaitėms po stiprių infekcinių ligų, ypač tų, kurių sukėlėjas buvo streptokokas, – išsiaiškinama, ar bakterija neišprovokavo kokių nors pakitimų inkstuose, nesukėlė glomerulonefrito. Kartais šlapimas tiriamas ir tiesiog sunegalavus, kai gydytojui neaiški susirgimo priežastis. Tai padeda patikslinti diagnozę.


Į ką tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, kai vaikas šlapinasi?


Pirmiausia – į dažnį, koks jis. Aišku, sąvokos „dažnai, retai“ labai subjektyvios, mat šlapinimosi dažnumui per parą įtakos turi išgertų skysčių kiekis, suvalgyti vaisiai, daržovės, tai, ar vaikas serga (vemia, viduriuoja, karščiuoja), ar yra sveikas. Sunerimti reikėtų, jei normaliai valgydamas ir gerdamas vaikas per parą šlapinasi rečiau nei 4 kartus ir daugiau nei 8 kartus. Jei taip yra nuolat, galbūt reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, pasiaiškinti priežastis, išsitirti, ar mažylis neturi šlapimo organų infekcijos. Tai būtų dar viena priežastis profilaktiškai atlikti šlapimo tyrimą.


Dar reikėtų atkreipti dėmesį, ypač berniukų tėvams, kokia yra vaiko šlapimo srovė – tolygi ar trūkčiojanti. Jei trūkčiojanti, gali būti, kad vaikas turi kokių nors įgimtų šlapimo sistemos organų vystymosi defektų. Kiti svarbūs dalykai, į kuriuos nederėtų numoti ranka, – tai šlapimo spalva, kvapas ir skaidrumas.


Kokios spalvos, kvapo ir skaidrumo turėtų būti sveiko vaiko šlapimas?


Sveiko žmogaus šlapimas yra intensyvios gelsvos – šiaudų – spalvos. Į spalvos pokyčius tėvai, galiu pasakyti iš praktikos, reaguoja, tačiau ne į visus. Labiausiai sunerimsta, jei vaiko šlapimas nusidažo rožine, rausva, raudona spalva, mat tai jiems asocijuojasi su krauju. Tėvai išsigąsta, kad galbūt vaikui prasidėjo kraujavimas.


Hematurijų (kraujo šlapime) gali būti dėl daugelio priežasčių, todėl siūlyčiau kreiptis į vaikų nefrologą. Šlapimas gali parausvėti ir nuo suvalgyto maisto (burokėlių, šviežių vyšnių) arba kai kurių vartojamų vaistų. Jei šlapimas tamsiai rudas, panašus į arbatą, irgi reikėtų kreiptis į vaikų inkstų ligų specialistą. Jei bespalvis, kaip vanduo, – irgi nelabai gerai. Tai rodo blogą šlapimo koncentraciją. Aišku, jei taip nutinka sergant, kai labai karšta ir gausiai geriama, – nieko tokio. Jei šlapimas bespalvis nuolatos, tai ženklas, kad inkstai galbūt nepajėgūs dirbti taip, kaip turėtų.


Šiuo atveju gali būti inkstų koncentracinės funkcijos sutrikimas – gana reta, bet labai rimta liga, dėl kurios gali išsivystyti inkstų nepakankamumas. Į bespalvį šlapimą tėvai kažkodėl kreipia mažiausiai dėmesio. Kartais šlapimas būna baltos tarsi pienas spalvos. Tai rodo riebalų arba limfos apytakos sutrikimą organizme – labai reta, bet gana rimta būklė. Beje, pagal šlapimo spalvą net galima patikrinti, ar rūpestingai ligonis slaugomas, kitaip tariant, ar jam netrūksta skysčių. Jei ligonis geria nepakankamai, jo šlapimas bus labai tamsus, šlapinsis retai. Jei organizmui skysčių trūksta nuolat, padidėja rizika inkstuose susiformuoti akmenims, o žmogus serga ilgiau.


Ne veltui sakoma, kad skysčiai ligą iš organizmo „išplauna“. Aišku, bakterijų ir virusų sukeltų infekcijų vien skysčiais nepagydysi, bet sergančiojo būklę pagerinti tikrai galima. Jei tėvai pastebi, kad pakito šlapimo kvapas, tai ženklas, kad galbūt prasidėjo šlapimo takų uždegimas. Dažnai tai būna tarsi išmatų kvapas, nes šlapimo organų infekciją dažniausiai sukelia E. coli (žarnyno lazdelė). Kartais kvapas gali pakisti dėl suvalgyto maisto, vartojamų vaistų, apsinuodijus. Jei vaikas ilgai negauna maisto, vemia, yra intoksikuotas, geria mažai skysčių, šlapime atsiranda acetono. Sveiko vaiko šviežias šlapimas skaidrus, o drumzlinas šviežias šlapimas – infekcinės ligos požymis.


Kaip tinkamai paimti šlapimą tyrimams atlikti? Kokio kiekio pakanka?


Tinkamiausias ir informatyviausias yra rytinis šlapimas, geriausia, jei jis paimtas iš vidurio srovės. Prieš šlapinantis į tyrimams skirtą sterilų indelį, vaiką reikėtų apiprausti po tekančio vandens srove, geriausia – be jokio muilo ir prausiklio, mat net mažiausi šių priemonių likučiai, patekę į šlapimą, gali iškreipti tyrimo rezultatą. Tyrimams pakanka 10–20 mililitrų.


Kaip greitai reikėtų pristatyti šlapimą į laboratoriją?


Atvežti rekomenduojama per porą valandų nuo paėmimo, antraip gali būti iškreipti tyrimo rezultatai. Šlapimo nepatariama laikyti šiltoje vietoje, tarkime, vasarą karštame automobilyje. Jei nėra galimybės per karščius iš karto pristatyti šlapimo tyrimams atlikti, tam tikrą laiką jį galima laikyti šaldytuve.


Ar inkstų ir šlapimo sistemos organų ligos linkusios kartotis?


Deja, taip. Šias ligas, pavyzdžiui, šlapimo organų infekcijas, nėra labai sudėtinga išgydyti, didesnis iššūkis – pasiekti, kad uždegimai nesikartotų. Ir nereikėtų tikėtis, kad tas ligas mažylis išaugs.


Mamos linkusios pasiguosti ar, priešingai, pasidžiaugti, kad jų vaikų šlapimo pūslė silpna (dažnai šlapinasi, keliasi net naktį) arba stipri. Ar įmanoma šlapimo pūslę ištreniruoti, sustiprinti?


Taip. Patartina daug važinėtis dviračiu, stiprinti pilvo presą, tarpvietės raumenis. Jei vaikas dieną nelaiko šlapimo, t. y. kartais palašina į kelnytes, lyg nespėja, reikėtų pamokyti šlapintis su pertraukomis: pradėjus kelioms sekundėms sulaikyti šlapimą, paskui tęsti procesą vėl. Aišku, tai atima daug laiko, pokyčiai pastebimi ne iš karto, bet jie tikrai pasiekiami. Vaikų būna visokių. Kai kurie net atsikėlę po nakties miego nesišlapina, pirma papusryčiauja, pažaidžia.


Jei taip nutinka kartą, kitą – nieko tokio, tačiau itin retai besišlapinantys mažyliai rizikuoja ištampyti savo pūslę, be to, dėl užsistovėjusio sukaupto šlapimo sudaro sąlygas kilti įvairiems uždegimams. Tėvai taip pat nelabai kreipia dėmesį, kai vaikai dieną skundžiasi nespėję į tualetą, – kelnaites būna sudrėkinę tik keli šlapimo lašiukai. Tai gali būti ženklas, kad vaikas turi lėtinę šlapimo organų infekciją. Tokiais atvejais vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju, nes negydomi simptomai pavirsta į komplikuotą ligą.


Kalbant apie naktinį šlapinimąsi, t. y. kėlimąsi naktį šlapintis, darželinukas jau nebeturėtų taip daryti. Jei keliamasi kasnakt, vertėtų apie tai pasikalbėti su gydytoju. Į lovą naktimis iki 5 metų šlapinasi maždaug 15 proc. visų vaikų. Dalis šią problemą išauga, bet daugeliui vis dėlto prireikia gydytojo pagalbos. Siūlyčiau ilgai nedelsti ir iki pradedant lankyti mokyklą atvesti vaiką pas gydytoją.


ŠLAPIMO TYRIMO ATSAKYMAS


Jį analizuodamas gydytojas paprastai dėmesį kreipia į šiuos dalykus:


BALTYMAS – jo visai neturėtų būti.

GLIUKOZĖ – jos įprastai neturėtų būti, atsiranda sergant cukriniu diabetu ar sutrikus inkstų koncentracinei funkcijai, t. y. gebėjimui koncentruoti (tirštinti) šlapimą.

NITRITINĖ REAKCIJA – ji rodo galimą šlapimo takų bakterinę infekciją.

ERITROCITAI – priklausomai nuo kiekio, jie gali nudažyti šlapimą rausvai arba net padaryti tamsesnį nei įprastai, nes „atkeliauja“ iš inkstų, o ne šlapimo pūslės.

LEUKOCITAI – įprastai neturėtų būti arba gali būti randama labai nedaug. Daugiau leukocitų gali rodyti šlapimo organų infekciją, bet jų padaugėti gali ir dėl kitų priežasčių.

ŠLAPIMO LYGINAMASIS SVORIS – jis parodo, ar gerai koncentruojamas šlapimas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis