Vidutiniškai kokio amžiaus vaikus tėveliai atveda pas odontologą su pirma skylute dantyje?
Mano jauniausiam pacientui buvo aštuoni mėnesiai. Tai tikrai nenormali, liūdna ir, sakyčiau, tragiška padėtis. Statistika liūdna: kas antras trejų metų neturintis lietuvaitis turi ėduonį. Kūdikiai ir vaikai iki trejų metų nėra pasiruošę odontologinėms procedūroms, jie nepajėgūs suvokti, kas ir kodėl jiems daroma. Dažnas suaugęs žmogus bijo gydyti dantis, tad galime įsivaizduoti, ką išgyvena vaikas atliekant šias procedūras. Tokio amžiaus vaikai bijo nepažįstamų žmonių, jie verkia apžiūrimi net vaikų gydytojo, nors viskas, ką jis daro, tai trumpam prisiliesdamas ištiria sveikatą: apžiūri gerklytę, paklauso, kaip dirba plaučiai.
Norint sugydyti dantį tenka gerokai ilgiau liestis prie vaiko, su instrumentais lįsti į intymią ir pojūčiais jautrią vietą – burnytę, mažyliams baimę kelia vibruojantys, garsus skleidžiantys įrankiai, keistas gydyti naudojamų medžiagų skonis.
Lietuvoje profilaktinė odontologo apžiūra primygtinai rekomenduojama, kol vaikui sukanka vieni. Švedijoje ši procedūra rekomenduojama tik nuo trejų metų amžiaus. Kodėl? Šalis yra taip sėkmingai įgyvendinusi daugybę profilaktikos programų, tėvai taip atsakingai prižiūri vaikų dantis, kad tikrinti anksčiau nereikia: Švedijoje vaikai iki trejų metų neturi sugedusių dantų arba tai specifiniai pavieniai atvejai.
Ar kūdikiams ir vaikams skauda pirmojo ėduonies pažeistus dantis?
Negalime sakyti, kad kiekvienas pažeistas dantis sukelia skausmą, tačiau jei yra pasiekęs gilesnius sluoksnius, vystosi uždegimas, dantis genda, tai sukelia skausmą, gali patinti dantenos. Kai uždegimas „išeina“ už dantuko ribų, apima vis daugiau audinių, gali patinti skruostas, po akimis, kaklas. Turime suvokti, kad sugedęs dantis yra galvoje, kurioje visai šalia uždegimo židinio yra gyvybiškai svarbus organas – smegenys. Į žandikaulį „persimetęs“ uždegimas gali pasiekti smegenų dangalus, tad ėduonis gali baigtis išties labai rimtomis komplikacijomis.
Kokios dažniausios pirmųjų skylučių priežastys?
Nėra vienos priežasties, jų visada yra keletas. Vaiko burnytėje yra iš tėvų paveldėtų patogeninių bakterijų, kurioms, kad taptų aktyvios, reikia cukraus. Jei vaikas maitinamas netaisyklingai, daug cukrų turinčiais produktais, jei maitinamas naktį, leidžiama dažnai užkandžiauti, jei netaisyklingai valomi dantys, rizika susirgti ėduonimi yra didžiulė. Vis dar populiari nuomonė, kad pirmoji kūdikio dantų pasta turi būti befluorė. Pasta be fluorido valomi dantukai negauna išorės apsaugos, emalis nestiprėja, jei prisideda kiti ėduonies rizikos veiksniai, skylutė garantuota.
Ar skiriasi vaikų ir suaugusiųjų dantis graužiantis ėduonis?
Ėduonis nesiskiria, tačiau skiriasi pieninio ir nuolatinio danties struktūra. Pieninio danties emalio sluoksnis yra plonesnis, bakterijų išskiriamos rūgštys lengviau ir greičiau jį „išgraužia“, o dentino sluoksnis yra ypač porėtas, su daug kanalėlių, tais kanalėliais užkratas į giliuosius danties sluoksnius pasklinda labai greitai. Jei pieninio dantuko viršutinis sluoksnis pažeistas ir nesiimama jokių apsaugos priemonių, skylutė atsiranda vos per kelis mėnesius.
Pieniniame dantuke ėduonis plinta gerokai greičiau nei nuolatiniame. Pakitęs danties emalis – taškiukas ar dėmelė yra požymis, kad metas parodyti vaiką odontologui, kuris įvertintų, kas tai yra ir kaip elgtis.
Ar galime ėduonį ant pirmųjų dantukų „užnešti“ bučiuodami savo kūdikius ir vaikus, nulaižydami jų šaukštukus, čiulptukus, kad būtų „švarūs“, ir kišdami jiems juos į burnas?
Bakterijų transmisija, t. y. kai jos pernešamos iš vienos vietos į kitą, yra vienas ėduonies rizikos veiksnių. Ir nebūtinai mama turi turėti sugedusių dantų, kad jos burnoje knibždėtų ėduonį sukeliančių bakterijų. Pakanka, kad jos ligos istorijoje yra gydytų dantų, plombų ir pan., nes tai rodo, kad ji turi ėduoniui sukelti reikalingų bakterijų, kurios gyvena seilėse. Negalima laižyti čiulptuko, šaukštelio, ragauti mažyliui duodamo maisto ir pan.
Kartais pats pirmas dantukas jau išdygsta sugedęs. Kodėl?
Tai labai retas atvejis, jo priežastys dažniausiai yra genetinės. Dažnai manoma, kad jei labai genda dantys, priežastis – genetika, t. y. kad polinkis į ėduonį yra paveldimasis, tačiau taip tikrai nėra. Vis dėlto yra genetinių ligų, kuriomis sergant nesusiformuoja kokybiškas emalis, dentino sluoksnis ir tai lemia, kad dantukas išdygsta dėmėtas, be emalės sluoksnio arba yra labai trapus. Tačiau atsiradusi danties skylė su genais nėra susijusi.
Ar mažiesiems pacientams dantukai taip pat gręžiami, plombuojami kaip ir suaugusiesiems, ar procedūra vis dėlto skiriasi?
Visų ėduonies pažeisti dantys gydomi įprastai: reikia išvalyti ėduonį ir įdėti plombą, jei reikia, žinoma, prieš tai dar sugydomi gilesnieji danties sluoksniai – danties pulpa, šaknų kanalai. Gydymas yra konservatyvusis ir operacinis.
Konservatyvusis – kai ėduonis ne išgręžiamas, o bandoma jį sustabdyti naudojant įvairius preparatus, taip pat peržiūrint mitybą, burnos priežiūrą, skiriant fluoro preparatų ir t. t. Taip gydomas ėduonis neišnyksta, tačiau tampa neaktyvus, nebekelia pavojaus.
Operacinis – tai toks būdas, kai ėduonis yra išgręžiamas, uždedama plomba. Šiais laikais yra efektyvių alternatyvių būdų, kuriuos pasitelkus mažieji pacientai gali būti apsaugoti nuo emociškai traumuojančių operacinių ėduonies gydymo būdų. Rankiniais instrumentais išvaloma ėduonies pažeista dantuko ertmė, ėduonis „iškrapštomas“, tada ertmė apdorojama specialiomis medžiagomis ir uždedama speciali plomba, kuri stabdo pažeidimą. Ėduonis tarsi užkonservuojamas.
Ar žindydami padedame išvengti ankstyvojo karieso, „pavėlinti“ pirmąsias dantukų skylutes?
Nemačiau nė vieno vaiko, kurio dantų ėduonį būtų išgydęs mamos pienas Mačiau žindomų vaikų, kurių dantys sveiki, mačiau tokių, kurių dantys sugedę. Ėduonis yra kompleksinė priežasčių pasekmė. Vienam žindukliui dantys gali gesti, kitam – ne ir tai lemia ne tik maitinimas krūtimi. Odontologai pabrėžia, kad vaiko dantys privalo būti tinkamai prižiūrimi, o mamos pienas nėra dantų pasta.
Kokia turi būti pirmoji dantų pasta, skirta pirmiesiems sveikiems dantims ir tiems, kurie jau yra pažeisti?
Pirmiausia vaiką iki vienų metų reikia parodyti gydytojui odontologui, kad įvertintų burnos sveikatos būklę. Lietuvos odontologų rūmai jau yra parengę burnos sveikatos rizikos vertinimo lenteles, kurias, tikiuosi, ateityje privalės turėti kiekvienas gydytojas. Tose lentelėse yra išvardyti ėduonies rizikos veiksniai, pavyzdžiui, matomas apnašas, vaiko lėtinė liga, vartojami vaistai, mamos dantų aktyvus ėduonis per nėštumą ir pan. – pagal šiuos kriterijus bus galima apskaičiuoti kiekvieno vaiko dantų ėduonies riziką
Yra dantų kremas: juo reikia patepti išvalytus dantukus. Teigiama, kad efektyviai saugo nuo ėduonies. Gal tiktų ir pirmiesiems dantukams? Labiausiai dantukui padėsime gerai nuvalydami danties paviršių, parinkdami pastą su tinkamu fluoro kiekiu ir neduodami vaikui užkandžiauti (jokių sausainiukų, „vienos uogytės“, gurkšniuko sulčių ir pan.) arba nesveikus dantims užkandžius pakeisdami sveikais dantims užkandžiais (tokie yra, pavyzdžiui, natūralus jogurtas be priedų, varškė be priedų, agurkai, burokėliai, brokoliai ir pan.) Jei bus paisoma ir laikomasi šių rekomendacijų, tai papildomų priemonių – kremų, lakų, gelių ir kt. nereikės. Geriau niekuo netepkime, nepirkime kalcio papildų, kurie kai dantis jau išdygęs, jam visiškai nepadeda, tačiau labai gerai valykime savo vaikų dantis.
Vis pabrėžiate, kad mechaniškai išvalyti dantis yra svarbiau nei gera pasta. Kaip dantis savo kūdikiams ir vaikams valo tėvai? Ko, kur ir kodėl neišvalo labiausiai? Labai dažnai prašau tėvų, kad man matant išvalytų dantis savo vaikui. Dauguma daro klaidą – valo per greitai. Dantis rekomenduojama valyti du kartus po dvi minutes ryte ir vakare. Atvirai kalbant, kad valytų 2 min., dar neteko matyti. Skubus trynimas bet kaip šepetuku rezultato neduos.
Danties apnašą reikėtų įsivaizduoti kaip puodo dugne prisvilusius košės likučius. Jei norime, kad puodas būtų švarus, prikepusias vietas reikia ilgai ir kantriai trinti vienoje vietoje. Tas pats tinka dantims. Jei norime nuvalyti du dantis, kuriuos apima šepetėlio galvutė, tai toje vietoje ir turime gerai patrinti. Nereikia trinti stipriai, tačiau sukamaisiais, šluojamaisiais judesiais vienoje vietoje reikia dirbti bent 5 sek. Kita dažna bėda – neišvalomi viršutinių dantų skruostiniai ir lūpiniai paviršiai, t. y. tie išoriniai paviršiai, kuriuos dengia skruostas ir lūpa. Kad tinkamai juos išvalytume, reikia įkišti pirštą, pakelti lūpą ir skruostą – tik taip matysime danties paviršių ir tik matydami galėsime gerai išvalyti.
