Konsultuoja vaikų gastroenterologas prof. m. dr. Vaidotas Urbonas
Kiek maisto turi suvalgyti sveikas naujagimis, kūdikis ar vaikas, yra absoliučiai subjektyvu. Egzistuoja tam tikros normos, tarkime, darželyje, mokykloje, pagaliau ligoninėje. Jų reikia, kad žinotume, kiek maisto skirti vidutiniškai ir, aišku, kiek tam reikia pinigų. Bet tai vidutinis statistinis vidurkis. Juk visi žinome, kad vienas žmogus gali suvalgyti tik vieną bandelę ir vis tiek bus stambus, kitas sukemša dešimt ir vis tiek yra liesas. Kyla klausimas – kodėl? Ogi todėl, kad kiekvieno organizmas yra vis kitoks. Todėl visos suskaičiuotos maisto normos yra dėl statistikos. Specialistai suskaičiavo, kiek tam tikras skaičius žmonių (vaikų) suvalgo, ir išvedė statistinę normą. Vienas, valgydamas pagal rekomenduotas normas, bus liesas, o kitas nutukęs. Objektyvus apetito įvertinimas – vaiko svoris, ūgis, gydytojo apžiūra, ar nėra kokių nors ligų, kraujo tyrimai. Jeigu viskas gerai, kiekvieno vaiko kąsnio skaičiuoti ir dejuoti, girdi, jis visai neturi apetito, tikrai nereikėtų.
Ar tikrai tik išrankus?
Dažna mama sako: „Mano vaikas neturi apetito, jis valgo tik picas.“ Nereikia painioti sąvokų. Apetitas yra norėjimas valgyti, o noras valgyti tik, tarkime, picas jau yra valgymo sutrikimas. Taip, maisto išrankumas gali rodyti valgymo sutrikimą. Vaikams tai nutinka labai dažnai. Priežasčių gali būti labai daug. Nuo rimtų ligų, tarkime, autistinio spektro, žmonės yra išrankūs maistui iki to, kad vaikas, valgydamas kokį nors produktą, išsigando. Pavyzdžiui, valgė duonos ir užspringo ja, į šį produktą jis kurį laiką bijos net pažiūrėti. Kitam vaikui gali nepatikti maisto kvapas ir viskas – jis to maisto daugiau neragaus. Dar kita grupė – apsinuodijusieji maistu: jeigu kartą kuo nors apsinuodijai, vėmei, viduriavai, kitą kartą net į tą pusę negalėsi pažiūrėti. Antra vertus, išrankumą maistui lemia ir savisaugos instinktas, kuris yra mums įgimtas, mat tikrai ne visas maistas yra saugus valgyti. Tikrai ne visi suaugę žmonės valgo absoliučiai viską, kas yra valgoma. Kodėl vaikai turėtų elgtis kitaip?
Nenori mėsos
Maisto išrankumo, tiksliau – monomitybos, bėda ta, kad kai vaikas „užsiciklina“ ir valgo vos vieną produktą, tai gali paskatinti kokį nors sutrikimą. Vaikas negali valgyti tik makaronų ar tik mėsos, organizmas nepatenkins savo poreikių. Nėra tokio tobulo maisto, kurį suvalgęs gautum visų reikiamų medžiagų, nebent valgydamas mamos pieną, tačiau net ir jame ne visko yra. Žemėje neegzistuoja kosmonautų dieta, kad, prarijęs piliulę, iš maisto gautum visų reikiamų medžiagų. Reikalinga maisto įvairovė, o jau organizmas pats atsirinks, ko jam labiausiai reikia. Pavyzdžiui, jeigu vaikui trūksta vitamino A, tai to vitamino organizmas pats paims dešimt kartų daugiau. Bet turi būti, iš ko jo paimti. Daugumos sveikų vaikų organizmas toks protingas ir yra. Jeigu nukraujavai, organizmas daugiau pasisavina geležies, svarbu jam duoti medžiagos, t. y. maisto, iš kurio būtų galima išsirinkti tai, ko tuo metu labiausiai reikia.
Iki pat šiol nėra aišku, kodėl kai kurie vaikai atsisako valgyti mėsą – ir ne todėl, kad mato tėvų vegetarų pavyzdį, o tiesiog nenori jos. Susirūpinusiems tėvams visada sakau, kad nereikia kišti per prievartą mėsos, reikia siūlyti kuo įvairesnio maisto ir dažniau tikrinti kraują – jeigu trūksta geležies, duoti atitinkamų preparatų. Tik jokiu būdu ne patiems, o pasitarus su gydytoju. Kraujo tyrimas reikalingas, nes ne visada galima pasitikėti organizmo norais. Vargiai vaikas, turintis mažakraujystę, drebėdamas prašys mėsos. Net nutukęs gali labai norėti valgyti, nors jam maisto kaip ir užtektų.
Energija smegenims – iš gliukozės
Tikrai nesu toks kategoriškas, kad teigčiau, jog mintis „Valgau tai, nes organizmas reikalauja“ yra visiškai neteisinga, mat mūsų mityba yra išmokta, t. y. mes valgome tai, kokį skonį pažįstame. Tarkime, jeigu trūksta cukraus, t. y. organizmas kenčia nuo hipoglikemijos, žmogus net drebėdamas norės ko nors saldaus. Tai įrodyta ir moksliškai, ir tiesiog paprastais gyvenimiškais pavyzdžiais. Ar vaikas kaip tik dėl to taip mėgsta saldumynus, kad jam tuo metu labai trūksta gliukozės, nėra ištirta, nors tai būtų įdomus tyrimas. Viena priežasčių, kodėl vaikus traukia saldumynai, be to, kad tai malonumas, – jų reikalauja vaiko smegenys. Vaiko smegenys sunaudoja gliukozės daug daugiau nei suaugusiojo, nes mažylio smegenys vystosi daug sparčiau. Suaugęs žmogus jau turi savo „dėžutę“ ir ji daugiau nebeauga, o vaikas labai sparčiai vystosi, mokosi vis naujų įgūdžių – kalbėti, rašyti, skaityti, bendrauti, tam jo smegenims reikia statybinių medžiagų, iš kurių atsiranda energinių procesų. Smegenims energijos teikia gliukozė. Todėl cukrus nėra toks jau blogis ar baltoji mirtis, ypač vaikams. Juk net tyrimais įrodyta, kad, tarkime, per egzaminus geriau atsakinėja tie, kurie buvo užkrimtę saldumynų. Žinoma, viskas turi būti su saiku, tačiau jei vaikas suvalgys saldainį po valgio, viskas bus gerai. Nereikėtų tik leisti saldumynų valgyti tarp valgių ir tenkinti saldumo, kaip malonumo, pojūčio. Tarkime, mama sako: „Suvalgyk košės, gausi saldainį“, „Neverk, gausi saldainį“. Šitaip elgtis tikrai nederėtų.
Stresas apetito neprideda
Vaiko emocijos, be jokios abejonės, turi įtakos apetitui. Turėjau tokį devynerių pacientą, kuris buvo labai stipriai prisirišęs prie mamos. Berniuką per vasaros atostogas vos savaitei tėvai nuvežė pas močiutę. Nors ir kokia gera ta močiutė, vaikas patyrė baisų emocinį stresą ir nustojo valgyti bet kokį kietą maistą. Jis galėjo tik gerti, nieko nekramtė, nukrito svoris. Jokios kitos priežasties, kodėl taip nutiko, išskyrus įtampą, nenustatėme. Ir vėl nereikia pamiršti, kad vaikai, kaip ir mes, visi skirtingi.
Dažnai būna, kad mamos skundžiasi, jog vaikas nustojo valgyti, išėjęs į darželį, kaltina „valdišką“ maistą, tačiau nemato daugiau priežasčių. Vaikas, patekęs į naują aplinką, patiria įtampą – tas tiesa, tačiau didžiausia bėda, kad tiesiog pasikeitė sąlygos. Įsivaizduokite: namuose, kad tik valgytų, visi aplinkui, vaizdžiai tariant, šoka ir dainuoja, jis apkrautas žaislais, jam įjungtas televizorius ir pan. Nieko keista, kad darželyje mažylis skelbia bado streiką, nevalgo, kenčia, o tėvai kaltina visus aplinkui, išskyrus save.
Užkandžiai ir... superhigiena
Užkandžiauti tarp valgių nėra blogis, tačiau reikia paisyti konkretaus vaiko ir jo poreikių. Liesesni, judrūs, turintieji mažesnes maisto atsargas organizme gali užkandžiauti dažniau, žinoma, ne tik saldumynais. Jeigu daug judama, tai jau po 20 min. gliukozės atsargos labai sumažėja, tuomet „įsijungia“ antra energinė medžiaga, antrasis organizmo „kuras“ – skaidomi riebalai, bet jie nepatenka į smegenis, į jas keliauja tik gliukozė. Tokiu atveju geriausia vaikui pasiūlyti suvalgyti mėgstamą vaisių ar daržovę. Ir nepersistenkite, juos plaudami ir šveisdami, jei jie iš močiutės sodo ar daržo. Atminkite: mes valgome ne sterilų maistą, sterilus – tai lašinės į veną. Bakterijos egzistuoja mūsų pasaulyje ir jos yra reikalingos. Juk tie patys probiotikai gaminami iš fekalijų. Žinoma, aš nesakau, kad reikia graužti žemėtas morkas, bet į kitą kraštutinumą – perdėtą švarą – taip pat nereikėtų nukrypti. Namų sąlygomis superhigiena nereikalinga, jeigu, žinoma, aplinkui visi sveiki.
Būna ir taip...
Yra toks terminas „psichologinis alkis“. Jį galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Vaikai iš asocialių šeimų atvežti į stovyklą, stalai lūžta nuo maisto, o jie vis tiek vagia iš kaimyno lėkštės... Per mano praktiką dar nebuvo nė vieno vaiko iš asocialios šeimos, kuris į mūsų skyrių patektų sutrikus apetitui. Taip, juos atveža išsekusius, bet tikrai ne dėl to, kad jie neturėjo apetito ar buvo išrankūs maistui... Psichologinės (ne)valgumo priežastys kankina tik normalių šeimų atžalas. Išvadas pasidarykite patys.
Apetitas ir vitaminas C
Esu girdėjęs mitą, pavyzdžiui, kad vitaminas C gali paskatinti norą valgyti. Gal vienam iš tūkstančio, kuriam trūksta to vitamino, ir padarys įtaką apetitui, bet piktnaudžiauti nereikėtų, nes galima padaryti daugiau žalos. Vaikui, neturinčiam apetito, skandžio sulčių vis tiek gaminasi, jos pakyla iki stemplės, taigi, rūgščių pakankamai, o dažnai net ir per daug. Kas yra vitaminas C? Stipri rūgštis, kurią dar pili ant skrandžio sulčių rūgšties ir gauname rezultatą – skrandžio, stemplės uždegimus. Nepiktnaudžiaukite vitaminu C, mielieji tėveliai!
Natūralių produktų, skatinančių apetitą, taip pat nėra. Dažnas mūsų vaikystėje, jei buvome nevalgūs, gaudavome pelynų arbatos, dar iki šių dienų kokia močiutė gali pasiūlyti tokios arbatėlės, „kad tik vaikas valgytų“, bet ši vaistažolė yra labai nuodinga, t. y. ji gali pažeisti kepenis, ja piktnaudžiauti jokiu būdu negalima. Nebent burnos receptoriams sužadinti galima tokių žolelių arbatos paskalauti ir išspjauti. Bet kad ši priemonė padės sužadinti apetitą, abejoju.
Vaikas – mamos atspindys
Nors nėra tvirtų mokslinių tyrimų, kad tai, ką valgė nėščioji, turės įtakos ir vaikui, manyčiau, jog tiesos čia yra. Pačiam teko susidurti su tokia situacija, kai moteris visą nėštumą valgė tik lašinius, jos sūnus į juos net pažiūrėti negali, nors yra jau suaugęs vyras. Bet tai gana retas atvejis, veikiau išimtis nei taisyklė, kai moters mityba yra nevisavertė, nenormali. O štai kad žindyvė, valgydama įvairų maistą, pripratina savo kūdikį taip pat maitintis įvairiai, yra įrodyta moksliniais tyrimais. Mažylis jau per mamos pieną būna pripratęs prie įvairaus maisto. Todėl ir nėščios moterys, ir žindyvės turi valgyti atsakingai ir prisiminti, kad tai, ką valgė jos, greičiausiai valgys ir jos vaikas.
