Nors ugdymo įstaigų tikslai visose šalyse labai panašūs ir jose veikia tie patys veikėjai – mokiniai, mokytojai ir tėvai, kiekviena mokykla yra atskira ekosistema, kurioje verda savitas gyvenimas. Mokyklos vizija, misija ir vertybės, mokytojų asmenybės, mokinių inicijuotos veiklos sukuria mokyklos kultūrą, tradicijas, ar kaip tik – naujas veiklos formas, kurios susiformuoja būtent tos bendruomenės kontekste, todėl net ir pati geriausia idėja nebūtinai prigis mūsų šalyje. Kita vertus – daugumą gerų dalykų mes jau turime, tik, galbūt, taip nevertiname, kaip derėtų.
Neseniai viešėdama Romoje, tarptautinėje „St. Stephen‘s“ mokykloje, ir kalbėdama su tenykščiais kolegomis, save dar kartą nuraminau – dauguma pasaulio mokyklų susiduria su panašiais iššūkiais, tik savi rūpesčiai visada atrodo didesni. Tiesa, užsienio mokyklose greičiau atsisakoma nacionalinių stereotipų, jos nebūtinai laikosi vienos kultūros ar religijos tradicijų, tad mokyklose švenčiamos įvairiausios šventės, kuriamos unikalios tos bendruomenės tradicijos. Taip pat daugiau dėmesio skiriama kito ir kitokio žmogaus priėmimui, pagarbiam bendravimui ir dialogo paieškoms, kad mokiniai augtų pažindami pasaulio įvairovę klasėje ir bendruomenėje – apie šį poreikį ne vienerius metus garsiai kalbame ir šią praktiką diegiame Karalienės Mortos mokykloje.
Tačiau, žinoma, visiems svarbiausias – vertybinis edukacijos pokytis, nes švietimas jau nebėra tik siaura faktų kaupimo, informacijos perdavimo ir rinkai būtinų darbuotojų ugdymo sistema, tai – asmenybės formavimo ir sąmoningo mokymosi visą gyvenimą ugdymo įrankis. Bet yra vienas „bet“ – dairantis, ką būtų galima „pasiskolinti“ iš kitų šalių, pirmiausia derėtų atsisakyti jau kelis dešimtmečius švietimo sistemą ribojančios praktikos – vaikų gebėjimus vertinti tik pažymiais, akademinių dalykų mokymosi procesą atskiriant nuo mokymosi orientuotis nuolat kintančiame dabartiniame pasaulyje.
Kiek į vaiką „įdėsi“, tiek ir turėsi
Iš patirties galiu pasakyti, kad pagrindinė mūsų yda, kuri tęsiasi iš kartos į kartą – noras atsakomybę už vaiko išsilavinimą perleisti mokytojui, tėvams liekant stebėtojais, o neretai – ir aršiais ugdymo metodų kritikais. Tačiau, išsilavinimas mažai kuo skiriasi nuo gerų mitybos įpročių – juos privalome ugdyti nuo mažų dienų savo pavyzdžiu, kai ne tik vaikai, bet ir tėvai domisi naujais dalykais bei auga kaip asmenybės. Juk plati vaiko pasaulėžiūra dažniausiai yra padiktuota tėvų „alkio“ knygoms, naujoms patirtims ir domėjimosi aplinkiniu pasauliu, kurį jie perduoda savo vaikui – kalbėdamiesi su juo, analizuodami vykstančius reiškinius, diskutuodami bei atverdami jam naujų galimybių augti kaip asmenybei.
Deja, realybė liūdnesnė. Jeigu darželinukams tėvai dar stengiasi padėti ir labiau įsitraukia į jų ugdymą, vėlesniais metais dažnas šį procesą palieka savieigai ir mokyklai, patys domėdamiesi tik galutiniu rezultatu – gautais balais. Tačiau paprasta tiesa – kiek prie vaikų ugdymo prisidėsime, tiek ir turėsime, nes, formuodamasis kaip asmenybė, vaikas it kempinė sugeria pasaulį, tereikia jam padėti atskirti pelus nuo grūdų. Visgi, kadangi visų – ir tėvų, ir mokytojų – tikslas yra išugdyti vaikų savarankiškumą, 15–19 metų jaunuoliams turėtume suteikti galimybę dalį sprendimų priimti patiems. Žinoma, pasitarus su tėvais – pastarieji turėtų būti pagalbininkai, pasiruošę padėti ir matantys savo vaiką visapusiškai, ne tik per akademinių pasiekimų ir savo mokymosi patirties prizmę.
Mokydamiesi taip, kaip mokėsi jų tėvai, vaikai nebus tinkamai pasirengę ateičiai, todėl nereikia stebėtis, kad švietimas dauguma atvejų nėra efektyvus – būdas, kuriuo norime vaikus mokyti, jiems yra tiesiog nesuprantamas ir nepriimtinas. Kai tikslu tampa ne mokymosi procesas ir rezultatas – žinios ir gebėjimai, bet išgyvenimas iki baigiamųjų egzaminų – balai, o vaiko smalsumą ir norą sužinoti apie jį supantį pasaulį keičia priešingas instinktas – baimė neišlaikyti egzamino taip, kaip to tikisi jį supantys žmonės, gero nelauk. Nuolatos ir mokiniams, ir jų tėvams kartoju, kad jie koncentruotis turėtų ir į mokymąsi, ir į rezultatus, ir į gaunamą gyvenimo patirtį.
Akademiškumas prieš įdomumą
Grįžtant prie gerosios ugdymo praktikos, kyla natūralus klausimas – kada galima pasiekti geriausių rezultatų? Kai visos suinteresuotos pusės supranta, kad prasminga vaikus mokyti ne to, kas parašyta prieš 20 metų išleistuose vadovėliuose, bet to, kas aktualu dabar. Tose šalyse, kur ne vienerius metus vaikai ruošiami pagal Tarptautinio bakalaureato programą, mokymosi procesas yra ne tik prasmingas, bet aktyvus ir linksmas. Tokiose mokyklose moksleiviai skatinami išeiti už ugdymo programos rėmų ir į pasaulį žiūrėti plačiau – sujungiant savo domėjimosi sritis su būtinaisiais dalykais ir bendradarbiaujant tarpusavyje, mat taip gerėja jų socialiniai įgūdžiai ir įsitraukimas į mokslus.
Lietuvoje gi dažnai akademiškumas pabrėžiamas kaip priešingybė įdomumui, nes siejamas su aukštų rezultatų siekimu, rimtomis veiklomis, daug savarankiško darbo, vadovėlių ir pratybų sprendimu. Ir visiškai pamirštama pasidomėti, kaip vaikas jaučiasi, kokie sunkumai jam iškyla ir kas jam iš tikro įdomu. Tačiau džiugina tai, kad vertybiniai ir kultūriniai pokyčiai jau vyksta ir pas mus. Tarptautinio bakalaureato programa, kuri iš pradžių atrodė egzotika, dabar padeda keisti įsišaknijusį tradicinį įsivaizdavimą, kaip turėtų atrodyti švietimo sistema ir vaiko parengimas savarankiškam gyvenimui.
Svarbus šios programos bruožas – dėmesys balansui, nes 12 metų, praleidžiamų mokykloje, nėra gyvenimo repeticija – tai vaiko gyvenimas. Todėl mokykloje itin svarbu vaikus skatinti ne tik siekti akademinių aukštumų, bet ir aktyviai kurti bendruomenes, dalyvauti jų gyvenime ir skirti laiko savo pomėgiams – tiesiog dalintis savo gyvenimu su kitais. Pavyzdžiui, anksčiau mano minėtoje itališkoje „St. Stephens“ gimnazijoje veikia keliasdešimt būrelių, iš kurių dalis yra pasiūlyta mokytojų, kita dalis – pačių mokinių inicijuoti susibūrimai kartu keliauti, tapyti ar žaisti šachmatais. Mokykloje dažnai susitinkama kartu ne tik mokytis – mokyklos tradiciniai renginiai suburia mokinius smagiems kūrybiniams potyriams.
Žinios prieš kompetencijas
Pagal australų edukologą John Hattie, yra apie 200 veiksnių, kurie yra svarbūs mokinių pažangai, tačiau sąrašo viršuje yra tai, ką Karalienės Mortos mokyklos mokytojai stengiasi daryti kiekvieną dieną – įsiklausymas į individualius vaiko poreikius ir jo galimybių įvertinimas. Parenkant mokiniams tinkamiausią mokymosi strategiją ir vertinant ne konkretaus dalyko ir konkrečios temos žinojimą, bet bendrą konteksto suvokimą, pasiekti galima daug daugiau. Ir nepalyginamai mažesnę įtaką geriems vaiko mokymosi rezultatams turi standartizuotų testų įvertinimas, kuris Lietuvoje itin sureikšminamas.
Žinoma, tai nereiškia, kad pažymiai visai nereikalingi – tai visiems suprantamas akademinių pasiekimų, žinių ar gebėjimų matas, kuris leidžia „susikalbėti“ ir „susikalibruoti“ vaikui, mokytojui ir tėvams. Remdamasis gautais rezultatais, mokytojas gali mokiniui teikti grįžtamąjį ryšį ir tikslinę pagalbą individualiam progresui, o tėvams tai atskaitos taškas, kurie vaiko gebėjimai ir kurie jo asmenybės bruožai yra stipriausi.
Svarbiausia nesusargdinti vaiko ir nesusirgti patiems aukščiausių balų perfekcionizmu, nes geri pažymiai nebūtinai yra sėkmingos ateities garantas. Svarbu suprasti, kad nuolatinis lyginimasis ir aukščiausio įvertinimo siekimas vaiką įterpia į rėmus, iš kurių jam vis sunkiau išlipti, nes kiekviena išmokto dalyko interpretacija kelia jaudulį ir baimę suklysti. Žinoma, tai nereiškia, kad tikrinti mokinio žinių nebereikia – standartizuotas testavimas yra norma, kuri nesikeičia ir mokiniai privalo juose dalyvauti, tačiau vaikai, tėvai ir visuomenė turi mokytis išlaikyti balansą, suvokdami testavimo svarbą, bet nepamiršdami su tuo susijusių grėsmių.
Dar vienas svarbus dalykas, kuris užsienio šalyse (o per pastarąjį dešimtmetį vis daugiau ir Lietuvoje) yra vienas pagrindinių gero išsilavinimo veiksnių – mokytojo vaidmuo. Tarptautinio bakalaureato programose mokytojas nėra vienintelis žinių tiekėjas, tad paskaitų tipo pamokų, jei ir pasitaiko, tai nedaug. Karalienės Mortos gimnazijoje daug dėmesio skiriama darbui porose ir grupėse, projektams ir kitai tiriamajai veiklai, pavyzdžiui, kokio nors aktualaus pavyzdžio analizei, kad mokiniai galėtų išsakyti savo vertinimą, pritaikę turimas žinias ir žinomą kontekstą. Todėl mūsų mokytojų vaidmuo yra ypatingai svarbus – jie turi būti žingeidūs, patys suvokti pasaulio ryšius, domėtis profesinėmis ir socialinėmis naujienomis ir, remdamiesi tomis žiniomis, kurti mokytis motyvuojančią aplinką. Tarptautinio bakalaureato programoje mokytojas yra mentorius, kuris kryptingai moko ne tik dalykinių žinių, bet ir ugdo kritinį vaikų mąstymą, bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas bei suteikia mokymosi mokytis pagrindus.
Prieš dvidešimt ir daugiau metų Tarptautinio bakalaureato programa buvo vienas iš tiesiausių kelių į užsienio universitetus, tačiau šiuo metu programą baigę mokiniai taip pat sėkmingai renkasi stoti ir į Lietuvos universitetus, nes mokymasis tarptautinėje programoje neužkerta kelio sėkmingai tęsti studijas lietuvių kalba. Šios programos privalumas tas, kad vaikai gauna visapusišką išsilavinimą, nes jiems suteikiama daugiau galimybių pasirinkti, kas tikrai įdomu, savo gebėjimus stiprinant toje srityje, su kuria jie planuoja sieti savo būsimą karjerą. Be to, įgyja stiprų akademinį pagrindą ir mokymosi mokytis kompetencijų, reikalingų studijoms universitetuose, nepamiršdami fizinio aktyvumo, kūrybiškumo bei aktyvaus įsitraukimo į bendruomenės ir visuomenės gyvenimą. Jeigu norime, kad vaikai taip stipriai nesureikšmintų gaunamų balų, turime parodyti, kad gyvenime už pažymius daug svarbiau mokėti bendradarbiauti, ieškoti nestandartinių sprendimų, prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir mąstyti kūrybiškai.
Ar taip užaugintus protus ruošiame eksportui – nuo darželio ugdytus talentus norime išsiųsti studijuoti į kitas šalis? Ne, norime ugdyti talentus, kurių namai ir širdis būtų Lietuvoje, bet galimybių pasirinkimas – visame pasaulyje. Būtent todėl pirmiausia, ką noriu pasiūlyti tėvams ir mokytojams – leiskite vaikams kvėpuoti pilnais plaučiais, supažindinkite su be proto įdomiu pasauliu ir pamatysite, kaip jie jus nustebins.
Komentaro autorė Karalienės Mortos gimnazijos vadovė Laura Vizbarienė.
