A.Landsbergienė pataria, kaip motyvuoti vaiką mokytis

Kaip motyvuoti vaiką mokytis, pataria edukologė, mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Didžiausia visų tėvų svajonė - kad vaikui sektųsi. Darželyje, mokykloje - visur. Tačiau šie norai kartais ima ir sudūžta į didesnius ar mažesnius gabaliukus. Iš pradžių atžala nesutinka monotoniškai skaičiuoti iki 100, paskui, užuot mokiusis pažinti raides arba atlikti mokytojos užduotus namų darbus, prisėda prie kompiuterio arba įsijungia televizorių. Ir užsimiršta. Juk nei skaičiai, nei raidės niekur nedings...

Asmeninio archyvo nuotr.
Edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė išskiria dvi motyvacijos mokytis puses: išorinę - kai tėvai bando vaiką įtikinti, kodėl mokytis apsimoka, reikia arba būtina, ir vidinę - kai vaikas pats suvokia mokymosi naudą bei svarbą ir niekieno neverčiamas neria į pažinimo pasaulį.

Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad geriausia būtų, jog abi šias motyvacijas mokytis sudėjus ant svarstyklių, lygiųjų niekada nebūtų. Pasak jos, tikslas yra ne išorinė motyvacija, o vidinė - kad vaikas pats būtų motyvuotas. „Jau Lietuvoje turime didelę problemą - žmogus piršto nepajudins, jeigu nematys naudos. Sakai darbuotojui: „pabaik darbus, liko valandėlė“, bet tas: „o kas man iš to? Juk už tai niekas nemoka“.

Svarbu – nepavėluoti

A. Landsbergienė sako, kad įskiepyti vaikui vidinę motyvaciją – labai ilgai trunkantis procesas. Formuoti motyvacijos mokytis pagrindus reikia pradėti nuo tada, kai vaikas dar yra labai mažas. „Jau ikimokykliniame amžiuje reikia ugdyti vidinę motyvaciją. Pavyzdžiui, vaikas tėvams sako: „nupiešk man katiną". O tėvai sako: „piešk pats". Vaikas atšauna: „nemoku. Tu nupiešk". Tėvai nenusileidžia: „pabandyk, tu gali". Ir vaikas, užuot viską metęs ir nubėgęs, kai kažkas jam nepavyksta, bandys bandys bandys... Nes žinos, kad juo tikima, jis gali, reikia tik kantrybės ir pastangų".

O jeigu tėvams nesiseka įtikinti ir vaikas nedaro to, ko nenori? A. Landsbergienė įsitikinusi, kad dažnai tėvai per vėlai susimąsto apie atžalų savimotyvacijos procesą - kai vaikui yra 8-eri ar 9-eri, jis jau tvirtai žino, kad jeigu neruoš namų darbų, vis tiek tėvai tai už jį padarys. „Patys tėvai dažnai demotyvuoja vaikus darydami už juos darbus. Mums atrodo, kad aš – atsakingas tėvas, aš turiu, privalau pasirūpinti vaiku, kaip atrodys vaikas ir aš prieš mokytoją, kai bus nepadaryti namų darbai. Čia ir reikia sustoti ir pagalvoti, ar mes norime, kad vaikas išmoktų, ar norime, kad jis gerai atrodytų“.

Vida Press

Ji pritaria, kad vaikų savimotyvaciją turi ugdyti ir darželis bei mokykla, o ne tik tėvai. Bet ji pripažįsta, kad vienų motyvacijos pamokų namuose, o kitų – darželyje ar mokykloje neturėtų būti.

Todėl tėvams siūlo rinktis tokias lavinimo įstaigas, kurių pasaulėžiūra sutampa su jų. „Čia tas pats, kai tėvai tarpusavyje nesutaria. Vaikai nebesupranta, kaip jiems reikia elgtis. Vaikas pasimeta. Bet jis dėl to nekaltas. O mes nesuprantame, kad vaikas pasaulyje yra naujokas, nepatyręs. Jis žiūri į suaugusiuosius – ką jie daro, kaip elgiasi, kaip ir kokius sprendimus priima. Jeigu vaikas klauso žmonių, kurių nuomonės skirtingos (mamos, tėčio, mokytojos), jam nebeaišku, ką daryti. Jis nesupranta tikrųjų priežasčių, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip.“

Skirtingi vienos šeimos vaikai

O kaip tėvams elgtis, kai šeimoje keli vaikai ir vienas jų trykšta motyvacija mokytis – pamokos paruoštos, rūbeliai sutvarkyti, o kitas – ne? Pašnekovė sako, kad tokia situacija įmanoma – juk kiekvienas vaikas skirtingas. „Vadinasi su vienu buvo dirbama, o su kitu - ne“. Tačiau ji pastebi, kad šalia esančio vieno vaiko pozityvi motyvų sistema gali paveikti kitą – broliuką ar sesutę.

Kokio amžiaus vaikams esant tėvai prabyla apie jų motyvacijos mokytis stoką, kada ima spręsti dilemą, kokia motyvacija – išorinė ar vidinė reikalingesnė ar svarbesnė? A.Landsbergienė sako, kad dažniausia tokie klausimai ima kilti, kai vaikas eina į mokyklą – maždaug 7-iais metais pavėluotai.

Vida Press

Ką daryti per vėlai susizgribusiems tėvams dėl vaikų motyvacijos mokytis? Pašnekovės teigimu, pradėti niekada nėra per vėlu, bet įspėja, kad greitų ir efektyvių pamokų, kaip vaikus įtikinti, kad jų galvelėse atsirastų ta paslaptingoji motyvacija, nėra. „Tėvai guodžiasi: „aš jam šimtą kartų sakiau...“. Vadinasi, mažai sakė. Jeigu vaikui reikės 5 mlrd. kartų pasakyti, tai tiek ir teks pasakyti".

Pasekmės, kai tėvai neišaiškina vaikams savimotyvacijos paslapčių, būna skaudinančios abi puses – didžiulė meškos paslauga vaikui, nes motyvų, kodėl reikia mokytis, kaupimas yra svarbi asmenybės formavimo dalis, o jeigu nemotyvuosi vaiko mokytis, neleisi vaikui ugdyti savarankiškumo ir atsakomybės jausmo. „Tai ne kaip važiavimas dviračiu “ išmokau ir nebepamiršiu. Kiekvieną dieną reikia mokytis".

A.Landsbergienės klausiu, o gal mes, suaugusieji, nemokam suformuluoti, kodėl vaikui svarbu turėti tą motyvų mokytis skrynelę. Ir ji pripažįsta: „Mes patys komplikuojam situaciją, manydami, kad nemokame ar nemokėsime vaikui paaiškinti. O apie tai reikia tik kalbėti kalbėti ir kalbėti“.

Bendradarbiauti su pedagogais

Na, bet jeigu tėvai jaučiasi „per silpni“, jie turėtų eiti į ugdymo įstaigą ir sakyti, kad dėl vienų ar kitų priežasčių nesugeba vaikui įskiepyti noro mokytis. A.Landsbergienė pripažįsta, kad daugumai tėvų tai padaryti gėda ir baimė sugadinti supertėvų įvaizdį. „Bet mano akimis žiūrint, aš kaip tik būsiu super, jeigu pas profesionalus eisiu ieškoti atsakymo į iškylančius klausimus. Mitas, kad tėvai visada žino, ką daryti su vaiku. Nereikia painioti dviejų dalykų – tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, bet kas yra geriausia vaikui, nebūtinai tėvai žino".

Vida Press

Tačiau A.Landsbergienė sutinka, kad ugdymo ir mokymo įstaigos prie savimotyvacijos dėlionės sudėliojimo ne visada linkusios prisidėti. Pavyzdžiui, vaikas išpylė sriubą. Kaip turėtų pedagogas reaguoti? Jis turi pasakyti: „nieko tokio, visiems nepavyksta, kartais ir aš išpilu, va, skudurėlis, išvalyk, o paskui persirenk“. A.Landsbergienė apgailestauja, kad dabar yra kitaip – suaugusieji pripuola, išvalo ir dar perrengia. Ji pataria keisti lavinimo įstaigą, jeigu mato, kad joje neskatinama vaiko užsimezganti „draugystė“ su motyvacija. „Kaita yra nepatogi. Kaita priverčia išeiti iš komforto zonos. Tai yra nemalonu. Bet vaikai daug greičiau prisitaiko“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis