Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Milžiniškas šeimos savaitgalis: keliaujame po 11 įdomiausių Kernavės kampelių

Atvykite į Milžino mažylio gimtinę Kernavę - nuostabią legendinę vietą, kur Jūsų laukia milžiniškų nuotykių kupinas vasaros savaitgalis.

Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 Dzūkijos paslapčių
Milžiniškas šeimos savaitgalis: Žemaitijos gražiausi kampeliai

Senojo kaimo dvasia. Grabijolai - unikalus gatvinis kaimas, skaičiuojantis jau 220 metų. Jo vienintelė gatvelė staiga baigiasi, atsirėmusi į Nerį. Nors yra įvairių kaimo pavadinimo reikšmių, Konstantinas Tiškevičius, 1857 m. kasinėjęs Grabijolų pilkapius, manė, kad kaimo vardas kilęs nuo žodžio „graibyti", t. y. „semti žuvį". Tai ypatinga vieta, nes Grabijolų apylinkėse, šalia Neries, užfiksuota per dešimt vietų, susijusių su baltų religija ir mitologija: didžioji rėva Druskinė (Solnik), jos prieigose kyšančios Vestuvių ir Trijų brolių akmenų grupės, aukščiausias Alkų kalvų grandinės kalnas - Cypelis, ant kurio stovėjusi, o vėliau prasmegusi sentikių bažnyčia,  žvejų ir sielininkų darbą trikdydavęs Pabarų kipšiukas ir daugelis kitų.


Dalios Vaičiūnienės nuotr.

Kelionė laiku. Šis savaitgalis - kaip niekad tinkamas apsilankyti Kernavėje, nerti į senovę ir dar geriau pažinti Lietuvos milžinų gyvenimą dėl trijų priežasčių. Pirma, Kernavėje gimė ir užaugo milžinas Kernius iš Kotrynos Zylės knygos „Milžinas mažylis". Antra, niekur kitur Lietuvoje nerasite 5 piliakalnių komplekso ar tokio gražaus Pajautos slėnio, kuriame iki 1390 m. stovėjo vienas didžiausių ir svarbiausių to meto medinių miestų. Kernavė yra turbūt vienintelė Lietuvoje vietovė, kur žmonės be pertrūkių gyvena jau 10 tūkstančių metų... Ir trečia, liepos 5-6 d. čia vyksta „Gyvosios archeologijos festivalis", kai dabartis virsta Viduramžiais, todėl nepamirškite fotoaparato.


Jono Vitkūno nuotr.

Kerniaus baras. Po rimtos dienos pradžios ir prieš kopimą ant piliakalnių vaikams reikia pasistiprinti. Šį kartą ilgai ieškoti nereikia: miestelio pradžioje lengvai pamatysite milžino Kerniaus vardu pavadintą barą, įsikūrusį sename malūne.

O jei norisi vaišių gamtoje, iš vakaro išsikepkite sotų vištienos pyragą su sūriu:

pasidarykite savo mėgstamos trupininės tešlos, įdarui patroškinkite 400 g vištienos filė su porais, mėsos prieskoniais ir 100 g 35 proc. grietinėlės. Kai įdaras atvės, įmaišykite 100 g kietojo sūrio, pavyzdžiui „Džiugo". Į dvi dalis padalytą tešlą plonai iškočiokite. Vienas lakštas - pakloti, kitas - vištienai užkloti. Kraštus suspauskite, aptepkite vandeniu, pabadykite šakute ir kepkite 220 ºC orkaitėje 25 min. Užteks keturiems rimtiems valgytojams.

Linksmybės Viduramžiuose. Atvykę į „Gyvosios archeologijos festivalį" nejučia praleisite čia gerą pusdienį, jeigu ne ilgiau. Tai ne tik puiki proga supažindinti vaikus su Kernavės istorija ir senaisiais amatais, bet ir muzika, riterių kovomis, drabužių madomis, valgiais. Visa programa internete: Milžiniškas šeimos savaitgalis: keliaujame po Rytų Lietuvą
Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 įdomybių Šiaurės Lietuvoje

Poilsis prie Velniakampio. Sugrįžti iš senovės padės stebuklingos maudynės archajiškame Velniakampio (Elniakampio) ežere, telkšančiame ledo guolio dubumoje, antroje Neries terasoje. Rytinėje ežero pakrantėje įrengtoje stovyklavietėje galima pailsėti, pasimėgauti skaidriu ežero vandeniu.

Iki pasimatymo kitose Milžino mažylio kelionėse po Lietuvą!

VAIKELIŲ ŠALTINIS

Ištrauka iš Kotrynos Zylės knygos „Milžinas mažylis" (Vilnius: Aukso žuvys, 2014)Istoriją pradėsiu nuo savęs ir tų dienų, kai gimiau. Tada Lietuvos kraštas dar buvo lygus. Vos pora kalvelių, keletas ežerų ir kur ne kur lenktyniaujančios jaunos upelės, ką tik tepradėjusios graužtis kelius plačiomis pievomis ir tankiais miškais.

Tėvai man davė Kerniaus vardą, kas, tiesą pasakius, jums, mažieji žmonės turėtų skambėti juokingai, nes šis žodis mūsų kalboje reiškia „mažaūgis". Tačiau mano tėveliams tai jokio juoko nekėlė - laikydami mane vos užgimusį ir dar visai gležnutį dideliuose delnuose, jie taip nusprendė ir toks aš po šiai dienai gyvenu - milžinas-mažylis.

Buvau vienas vaikas šeimoje ir tikrų brolių nei seserų niekad neturėjau, bet visi milžinai vieni kitus broliais vadina ir labai draugauja, todėl man didelio skirtumo tarp šeimos ir tolimesnių giminaičių nė nebuvo. Tėvai manęs vieno tesusilaukė, nes taip milžinų šeimose buvo priimta - mūsų kraštas labai mažas ir nors maisto, iš viršaus žvelgiant, susirasti ne taip jau sunku, bet pilną pilvą prisikimšti, kitų būtybių nenuskriaudžiant, sudėtingiau. Nors ne tik dėl maisto taip susiklostė - tėvai, kurie su visais to meto žemės padarais stengėsi gerai sutarti, žinojo, kad daug vaikų milžinų šeimoje reiškė ir didelį vargą mūsų kaimynams, mažiesiems žmonėms. Jų dirbamus laukus padykę milžinukai išlakstydavo ir ištrypdavo, o kartais ir pačius žmones sutrindavo ar kaip kitaip bejuokaudami labai nuskriausdavo. Todėl, jei esat girdėję padavimų, kaip milžinas pro šalį eidamas, ariantį žemdirbį su visu jaučiu įsideda į kišenę, ar, (o siaube!) kulnu išmušęs daubą ir į ją nusišlapinęs vargšą žmogelį tokioje baloje paskandina, - žinokite, kad čia jaunėlių darbai ir išdaigos, kurios labai piktindavo jų tėvus ir visus suaugusius milžinus, kaip ir mažųjų žmonių pasaulyje būna su neklusniais vaikais ir paaugliais.

Aš pats niekad, nei mažas, nei paaugęs ir iki pat šių dienų, jokio žmogaus nesu nuskriaudęs. Visad buvau smalsus, tad su mažaisiais kaimynais draugavau ir jiems nemažai gelbėjau. Tokį būdą, matyt, būsiu paveldėjęs iš tėvų: jie irgi labai šiltai su visais žmogeliais bičiuliavosi. Kiti broliai milžinai būdavo santūresni - mėgo užsiimti savo reikalais ir su žemiau esančiaisiais daug bendra neturėti. Gal ir nieko keista - įsivaizduokite, kiek pastangų reikia išgirsti tokį menką padarėlį, o jam į pagalbą puolant netyčia grubiau ką padarius nepakenkti.

Augau aš labai gražiame krašte, dabar vadinamame Kernave, bet mano vaikystėje ten jokių piliakalnių nebuvo, tik didžiulis žalias laukas, o aplink - gūdi giria. Vasaromis saujomis valgėm laukines kriaušes ir obuolius, o kai ištrokšdavom, išsigręždavome žemiau kabančius debesis. Tiesa, pagrindinis milžinų maistas tais laikais buvo Lietuvoj gausiai derėjusios milžinropės. Ir žalias grauždavom, ir virtas, ir keptas ‒ su visokiais pagardais, o kartais tik druska pabarstytas. Aišku, būdavo, kad ir šernų ar briedžių tėvai iškepdavo, kartais ir žiemai užsisūdydavo, bet stengėmės gyvais padarais nepiktnaudžiauti, nes kad ir kokie įmitę būtų, mums jų tik „ant vieno danties" užtekdavo.

Milžinų pašonėje visad dūzgė mažųjų žmonių gyvenvietės su savo džiaugsmais ir vargais. Kad ir gerai sutarėme su mažaisiais kaimynais, jie vis tiek apie mus daug visokių būtų ir nebūtų legendų buvo prisigalvoję ir ne tik santūresnių mūsų giminių, bet ir mano šeimos savo reikalais dažnai netrukdydavo. Pagalbos kviesdavosi tik tada, kai labai jau bėda prispirdavo, o mes patys irgi per daug nesikišome, kad neardytume pasaulio tvarkos.

Taip mūsų akyse ten, žemai, ne tik ramiai žemdirbiai sau gyveno, bet ir visokie karai su gretimais kaimais ar tolimesnėmis gyvenvietėmis vykdavo. Nenorėjome kištis dar ir todėl, kad dėl mažųjų žmonių nesusipyktume su jų priešų žemėse gyvenančiais mūsų didžiaisiais giminaičiais.

Ir vis dėlto per mano gyvenimą vienas žiaurus milžinų mūšis įvyko, tik ne mažieji žmonės jį įplieskė. Na, bet apie tai - šiek tiek vėliau.

Tik štai, vieną dieną, nuo nesibaigiančių karų pavargę mūsų mažieji kaimynai sumanė, kaip mes galėtume jiems padėti, patys nesiveldami į mūšį.

Štai čia ir prasideda mano istorija apie tai, kaip kalnai dygdavo, ežerai atsimerkdavo, laumės sutartines traukdavo ir ugniniai aitvarai dangų vagodavo. Papasakosiu jums ir tai, ką tuo metu pats dariau, o kartais, nieko negalėdamas pakeisti, tiesiog stebėdavau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?