Vienas iš labiausiai sukrečiančių ir skausmingų vaiko išgyvenimų: tai patiria kas antra šeima

Vaikui jo tėvų skyrybos yra vienas iš labiausiai sukrečiančių ir skausmingų išgyvenimų.

Vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybas, būdinga:

- vaikas ilgus metus po skyrybų vis dar gali jausti psichologinį skausmą ir ilgėtis to šeimos gyvenimo, kuris buvo iki skyrybų, taip pat tikėtis, jog tėvai bus kartu;

- vaiko būsena didele dalimi priklauso nuo to, ar tėvai geba skirtis sutardami, ar nuolat konfliktuoja. Reikėtų stengtis tarpusavio santykius ir tolesnį bendravimą aptarti negirdint vaikams ir, kiek įmanoma, rasti kompromisų;

- maži (ikimokyklinio) ir vyresnio (mokyklinio) amžiaus vaikai į tėvų skyrybas reaguoja skirtingai. Maži vaikai dėl savo ribotų pažintinių gebėjimų dar mažai supranta juos supantį pasaulį ir nežino, kaip išreikšti jausmus. Taip pat jie sunkiai atskiria faktą nuo fantazijos, todėl tiki, kad patys kažkokiu būdu yra atsakingi už tėvų skyrybas. Maži vaikai dažnai mano, kad buvo atskirti nuo savo tėčių (ar mamų), nes buvo nepakankami geri, neklausė ir panašiai;

- mažų vaikų reakcijas į tėvų skyrybas atspindi jų elgesio pokyčiai. Į stresinę situaciją ikimokyklinukai gali reaguoti pykčio protrūkiais, miego ir valgymo problemomis, nenoru bendrauti, dirglumu, šlapinimusi į lovą;

- vaikai bijo prarasti abu tėvus. Jie tiki, kad, jei vienas iš tėvų juos paliko, taip galėtų pasielgti ir kitas. Ši baimė gali pasireikšti vaiko irzlumu, miego sutrikimais arba įvairiais nerimo požymiais (pvz., vaikas gali nenorėti atsiskirti nuo motinos, atsisakyti eiti miegoti vienas);

- ikimokyklinukams sunkių situacijų metu neretai pasireiškia regresyvus elgesys – atgimsta elgesio polinkiai, kurie buvo būdingi vaikui anksčiau (pvz., vaikas gali pradėti čiulpti pirštą, švepluoti, atsisakyti savarankiškai valgyti);

- vaikams augant, gerėja ir jų gebėjimai suprasti skyrybų reikšmę, tėvų motyvus ir jausmus bei savo pačių vaidmenį šiame procese. Vyresni vaikai jau mažiau kaltina save, dažnai pyksta ir kaltina vieną iš tėvų už tai, kad paliko šeimą ar pyksta ant abiejų tėvų už tai, kad jie savo noru nutarė išsiskirti. Vaikai jau pradeda gėdytis ir slėpti skyrybas nuo draugų, nes nenori atrodyti „kitokie";

- skyrybų metu vaikams dažnai yra būdingas lojalumo konfliktas, kuomet vaikai pradeda bijoti mylėti abu tėvus arba išreikšti meilę vienam iš tėvų kito akivaizdoje. Lojalumo konfliktą ypač kursto stiprūs tėvų tarpusavio nesutarimai ir jų bandymai į konfliktus įtraukti ir vaikus. Neretai vaikai atsiduria kovos lauke ir yra verčiami pasirinkti vieną iš tėvų. Kartais sutuoktiniai pradeda naudotis vaiku, siekdami įskaudinti buvusį partnerį arba parodyti savo pranašumą prieš jį, pvz., mama neleidžia vaikui susitikti su tėčiu. Toks patyrimas vaikui yra labai sunkus ir traumuojantis, ilgam palieka gilius kaltės pėdsakus;

- paaugliai jau gana gerai supranta skyrybų reikšmę ir turi galimybę suprasti ir įvertinti šeimos situaciją, todėl nepuoselėja tokios stiprios šeimos susijungimo vilties, kaip jaunesnio amžiaus vaikai. Tačiau paaugliai gali elgtis taip, lyg iki galo nesuprastų situacijos: pvz., jie gali bandyti tapti „geraisiais angelais", kurie nori sujungti šeimą kartu (pvz., gali organizuoti tėvų pasimatymus);

- paaugliai yra mažiau priklausomi nuo suaugusiųjų, todėl neretai jiems skyrybos jau nebe tiek svarbios. Nepaisant to, tėvų skyrybos sukelia daug skausmingų išgyvenimų ir paaugliams: dėl savo tėvų išsiskyrimo jie pyksta, liūdi, gedi, jaučiasi kalti, jiems gali sutrikti miegas, atsirasti įvairių somatinių (kūno) sutrikimų, nerandant tam medicininių priežasčių. Neretai paaugliai užsidaro ir mažiau bendrauja su savo bendraamžiais, tampa nekalbūs ir greitai susierzina, praranda savitvardą. Dažnas paauglys nenori kalbėti apie savo tėvų skyrybas ir pokalbio metu labai vengia šios temos. Kartais paaugliams gali atsirasti minčių apie savižudybę;

- neretai paaugliai pradeda kontroliuoti šeimos gyvenimą (pvz., prižiūrėti jaunesnius vaikus, gaminti valgyti ir atlikti kitus namų ruošos darbus), ypač jei tėvai dėl išgyvenamų skyrybų yra labai prislėgti, depresiški ir negali taip gerai pasirūpinti šeima, kaip anksčiau. Paaugliai gali jaustis, jog buvo priversti pernelyg greitai suaugti.

Kaip padėti vaikui skyrybų metu ir po jų

Laiku pasakykite (nei per anksti, nei per vėlai) vaikui apie šeimoje gresiančius pokyčius. Jei vis dar svarstote, bet nesate tvirtai apsisprendę, apie skyrybas su vaiku kalbėtis dar anksti. Kada pasakyti vaikui apie skyrybas, priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Mažiems vaikams sunku numatyti įvykius, kurie bus po mėnesio, bet paaugliai jau geba tą padaryti. Pasakyti savo dukrai ar sūnui apie skyrybas reikia tada, kai jūs su vyru ar žmona jau tvirtai apsisprendėte dėl skyrybų, tačiau anksčiau, nei prasideda realūs pokyčiai šeimoje (t.;y., dar prieš tai, kai, pvz., vaiko tėvas/mama išsikrausto iš namų).

Užtikrinkite vaiką, kad nors jūs su vyru/žmona ir skiriatės, jūs išliksite savo vaiko tėvais ir nenustosite jo mylėję. Pvz.: „Vienas dalykas niekada nepasikeis – tavo mama visada bus tavo mama, o tavo tėtis visada bus tavo tėtis. Tu vis dar turi šeimą, nors tavo tėvai ir yra išskyrę. Mes visada tave mylėsime".

Natūralu, kad skyrybos jums sukelia daug neigiamų išgyvenimų bei būtinybę spręsti įvairias praktines problemas (tvarkyti skyrybų teisinius formalumus, galbūt ieškoti naujos gyvenamosios vietos, kitaip planuoti savo dienotvarkę ir vaiko priežiūrą). Tačiau šiuo įtemptu laikotarpiu pasistenkite emociškai nenutolti nuo vaiko, nes tai gali dar labiau sustiprinti jo baimę prarasti abu tėvus.

Užtikrinkite vaiką, jog jis nėra kaltas dėl to, kad jo mama ir tėtis skiriasi.

Būkite sąžiningi ir atviri su savo vaiku ir nežadėkite to, ko nebus, nekurstykite šeimos susijungimo vilties: „Vaikai nėra tėvų skyrybų priežastis. Vaikai taip pat negali padėti mamytei ir tėveliui vėl būti kartu".

Paaiškinkite vaikui, kada ir kaip jis matysis su savo tėčiu ar mama: „Tu matysies su tėveliu (mamyte) kiekvieną savaitgalį, tai yra, tą dieną, kurią tu neini į darželį. Jis (ji) atvažiuos tavęs pasiimti po pusryčių". Vaikui yra be galo svarbu turėti reguliarų, pastovų ryšį su tėvu ar motina, kuris (kuri) kartu negyvena. Nepamirškite, kad, pvz., bendravimo su abiejų lyčių atstovais jis mokosi iš tėčio ir mamos, o ne vieno kurio nors jų.

Padėkite vaikui išreikšti jausmus, kuriuos jis išgyvena dėl jūsų skyrybų su gyvenimo draugu ar drauge. Dėl ribotų žodinių gebėjimų geriau su ikimokyklinio amžiaus vaikais bendrauti pasitelkus piešimo priemones ir žaislus, pvz., galite pasiūlyti vaikui žaidimą su lėlėmis, kuomet jis vaidins vaiką, o jūs – tėvelį, kuris gyvena atskirai nuo vaiko ir jo mamytės ir atėjo aplankyti savo vaiko. Padėkite vaikui suprasti, kaip jaučiasi vienas ar kitas veikėjas žaidimo metu, pvz.: „Kaip manai, kaip jaučiasi meškiukas susitikęs su savo tėveliu?"

Nekritikuokite vaiko tėvo ar motinos ir nekonfliktuokite su juo vaiko akivaizdoje. Įrodyta, kad būtent nuolatiniai tėvų konfliktai ir barniai vaiko akivaizdoje labiausiai skaudina vaiką, didina jo nerimą ir nesaugumą.

Nemanipuliuokite vaiku, bandydami susigrąžinti buvusį išrinktąjį (išrinktąją). Nebandykite pasirodyti esantys puikus tėvas ar mama, šitaip graudindami ar žavėdami savo buvusią antrąją pusę. Nešantažuokite, drausdami matytis su vaiku. Tegul būna aiški riba tarp jūsų, suaugusiųjų, elgesio ir vaiko. Galite susitikti pasikalbėti atskirai, kai vaikas nemato ir negirdi jūsų pokalbių. Dažnai šie būdai toli gražu nepadeda pasiekti tikslo, o vaikui yra labai žalingi.

Jei vaikas turi daug elgesio ir emocinių problemų ir jos nemažėja, kreipkitės į specialistus. Jam gali būti reikalinga vaikų psichoterapija, kuri padėtų prisitaikyti prie pokyčių, išsilaisvinti nuo skausmingų išgyvenimų ir atnaujinti kasdienius pomėgius. Jei jaučiate poreikį, nebijokite kreiptis pagalbos ir jūs patys – kuo greičiau išspręsite savo emocines problemas, tuo efektyviau galėsite padėti ir savo vaikui.

Po skyrybų nepamirškite ir apie savo asmeninį gyvenimą. Pasiaukojusi mama ar pasiaukojęs tėvas, vargstantis dėl savo vaiko, nėra geriausias pavyzdys vaikui. Kur kas maloniau gyventi su besidžiaugiančia gyvenimu mama (tėvu), kuri gerai jausdamasi savo vaikui gali suteikti kur kas didesnį emocinį palaikymą. Žinoma, jums visą gyvenimą (bent jau iki vaiko pilnametystės) reikės savo dėmesį dalyti tarp vaiko ir savo asmeninių poreikių, tačiau tai, kad ir po skyrybų gebate užmegzti santykius su draugais ar draugėmis, yra vaikui pavyzdys, kad pasaulyje įmanoma ne tik pyktis ir skirtis, bet ir mylėti bei džiaugtis.


Ištrauka iš knygos „Mamos žinynas“, kuri skirta įvairaus amžiaus vaikus auginančiai šeimai. Joje išsamiai ir kartu glaustai nurodomos dažniausiai pasitaikančių ligų priežastys, paaiškinami jų profilaktikos klausimai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis