Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaune duris atvėrė iki šiol neregėta ugdymo įstaiga

Kaune duris atvėrė ką tik įsteigta neformalaus ugdymo erdvė “Herojus”, skirta pradinukų bei priešmokyklinukų popamokinei veiklai. Joje - naujos technologijos, kitoks požiūris į mokymąsi po pamokų, įdomios metodologijos, ugdymas mokytis be „reikia“, o su „noriu“.

Tai pirmoji tokio tipo įstaiga mieste, kur tėvai gali atvežti vaikus po pamokų ir palikti juos produktyviai leisti laiką iki pat vakaro, kai tėvai baigs darbus. Čia vaikai po pamokų pailsi, ruošia namų darbus kartu su korepetitoriumi, gilinasi į naujas temas, mokosi modernioje aplinkoje, žaidžia kruopščiai atrinktus stalo žaidimus, kuria įvairius projektus.

Idėjos sumanytojai Dovilė ir Andrius Pelegrimai patys augina du vaikus, neseniai grįžo iš JAV ir Kanados, kur lankėsi pažangiose privačiose mokyklose ir sėmėsi patirties, ieškojo metodologijų, bendravo su vaikais, mokytojais ir mokyklų vadovybėmis. Dovilė ir Andrius gilinasi į vaikų psichologiją, smegenų veikimo principus, auklėjimo metodikas, tyrinėja įvairių pasaulio mokyklų sistemas.

Kalbiname ne vienerius metus su vaikais dirbančią lietuvių filologijos, literatūros magistrę Dovilę Pelegrimę.

Kaip gimė idėja sukurti pirmąją tokio pobūdžio iniciatyvą Lietuvoje?

Ši idėja buvo puoselėjama jau ne vienerius metus. Prasidėjo viskas nuo darbo su vaikais, kai dirbau korepetitore. Turėdama galimybę daugiau kaip penkerius metus artimai bendrauti su įvairaus amžiaus mokiniais, įsitikinau, kad tvirtus pagrindus geram vaiko išsilavinimui ir ugdymui reikia dėti kuo anksčiau bei būtina taikytis prie kiekvieno vaiko poreikių. Bendraudama akis į akį su vaikais, realiai pamačiau, kaip skiriasi jų imlumas, kaip vienodai pateiktos žinios ne visada vienodai priimamos.

Užklasinė veikla pradinukams nėra naujas dalykas. Ją turi daugelis mokyklų. Tačiau mūsų idėja šiek tiek skiriasi. Norėdami atitolti nuo vietos, kur vaikas jau praleidžia pirmą dienos dalį, sukūrėme aplinką, kurioje jis gali atsipūsti, gauti individualų mokymą, kurioje derinant įvairialypę veiklą su teigiamomis emocijomis ugdoma savimi pasitikinti, kūrybinga asmenybė.

Kodėl orientuojatės į pradinukus? Juk, ko gero, lengviau būtų kurti iniciatyvas darželinukams, kai didžiuosiuose miestuose jaučiamas valstybinių darželių trūkumas?

Pradinukai yra jautraus amžiaus asmenybės, jie priima viską, ką jiems duoda aplinka. Tad atėjus į naują erdvę - mokyklą, labai svarbu padėti tvirtus pagrindus, kurie bus be galo svarbūs ateityje.

Manau, kad šiuo metu darželinukams Lietuvoje jau siūlomas pakankamai didelis pasirinkimas įvairiausio tipo ugdymo, tik reikia išsirinkti tėvams priimtiniausią. Manau, mokyklinio amžiaus vaikams tinkamų vietų produktyviai praleisti laiką, kol jų tėvai baigs darbus, nėra tiek daug. O tai, mano nuomone, yra labai svarbu. Pasirinkti vietą, kur vaikas gerai jaustųsi tiek fiziškai, tiek emociškai yra svarbu, bet nėra lengva rasti. Po pamokų vaikui pakeisti aplinką yra naudinga.

Žaidimų ir poilsio kambarys.
Asmeninio albumo nuotr.

Paprastai pamokos pirmoje klasėje baigiasi apie 12 val. dienos. Kaip rodo jūsų patirtis, kokias išeitis tėvai rasdavo su savo vaikų užimtumu iki šiol?

Alternatyva yra užklasinė veikla toje pačioje mokykloje bei įvairūs būreliai. Tik klausimas, kiek laiko trunka toji užklasinė veikla, ar vaikams po pamokų leidžiama pailsėti, ar iškart griebiamasi darbo. O ir būrelių pasiūla ne visada būna paranki, tada tenka važinėti, derinti laiką. Tačiau vaikų poreikiai skirtingi, tad jei vaikui užtenka po pamokų tam tikros srities būrelio (muzika, dailė, sportas, kt.), vadinasi, jis gali išnaudoti užklasinės veiklos galimybę.

Lietuvoje nėra nustatyta amžiaus, iki kurio vaiko negalima palikti vieno, riba. tačiau Skandinavijoje ir Vakarų Europoje tokia amžiaus riba yra įvardinta ir pradinukai tikrai negalėtų pasilikti vieni namuose. Lietuvoje, deja, tai vis dar pasitaiko. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

Tai opus klausimas. Tai priklauso nuo pačios šeimos ir vaiko. Nemanau, kad tėvai, žinodami, kad vaikas nesusitvarkys vienas namuose, jį paliks likimo valiai. Tai labai priklauso nuo paties vaiko sugebėjimų, požiūrio, galbūt namuose yra vyresnių brolių, sesių, močiutė ar kiti žmonės. Tad tvirtos pozicijos šiuo klausimu aš neturiu, nes žiūriu į tai šiek tiek kitu kampu.

Kai kurie vaikai nesugeba koncentruoti dėmesio į esamą laiką. Dauguma vaikų šią problemą turi dėl to, kad per anksti pradėjo naudotis išmaniosiomis technologijomis.Dovilė PELEGRIMĖ

Noriu akcentuoti, kad užklasinė veikla neturėtų būti įvardinta kaip vieta, kur vaikas gali prastumti laiką vien dėl to, kad jam nereikėtų grįžti į tuščius namus. Tai turėtų būti veikla, suvokiama kaip duodanti tiesioginę naudą vaikui: ugdytų, lavintų, mokytų, suteiktų galimybę pailsėti bei motyvuotų vaiką imtis veiklos. Tad jei užklasinė veikla visgi skirta tik praleisti laiką, tam galima surasti kitą alternatyvą, kaip auklė ar kitas asmuo, kuris pabūtų su vaiku ir užtikrintų jo saugumą.

Kuo jūs skiriatės nuo užklasinės grupės, kurios paslaugą, ko gero, siūlo visos valstybinės mokyklos?

Pirmiausia - grafikas, derinamas pagal tos dienos vaiko savijautą, poreikius. Siekdami iš visos veiklos suteikti kuo daugiau naudos vaiko ugdymui, stengiamės leisti jiems ir pailsėti, ir pabendrauti, ir išsikrauti, kad prasidėjus ugdomajai veiklai, vaikas būtų motyvuotas tai daryti. Antra - aplinkoje vyraujančios geros emocijos. Norime, kad vaikas mokytis norėtų, o ne būtų priverstas, kad tai darydamas jis jaustųsi gerai, tvirtai, kad drąsiai komunikuotų norėdamas paklausti ar atsakyti, padėti kitiems. Trečia - individualus mokymas ir ugdymas. Kiekvienam vaikui sudaroma programa pagal jo poreikius, charakterį, galimybes ir kitas savybes. Kad jis kuo geriau priimtų jam teikiamas žinias ir kuo geriau lavintų gerus įgūdžius. Ketvirta, tai būtų įvairialypė veikla. Mes siūlome kūrybiškumą ir įvairiapusį mąstymą lavinti derinant platų spektrą įvairiausių užsiėmimų.

Imtis naujos iniciatyvos Lietuvoje Dovilę paskatino asmeninė mokytojos patirtis bei kelionės po užsienio ugdymo įstaigas.
Asmeninio albumo nuotr.

Jūs teigiate, kad įkvėpimo ir patirties semiatės besilankydama užsienio mokyklose. Gal galite apie tai plačiau papasakoti - kur esate buvusi ir kas jus labiausiai sužavėjo? Kokią gerąją praktiką būtų galima pritaikyti Lietuvoje?

Turiu galimybę daug kur keliauti su savo šeima, tad būdami svečioje šalyje su vyru Andriumi, kuris, beje, pat dirba kompanijoje, kuriančioje ir platinančioje mokomąsias priemones Amerikos mokiniams, sugalvojome, kad neįkainojama patirtis būtų susipažinti su tos šalies mokyklomis, jų sistema ir pažiūrėti, ką galima pritaikyti mūsų šalies vaikams. Paskutinis vizitas buvo JAV, Tenesio valstijoje, prieš tai - Dominikos Respublikoje, o beveik prieš metus vasarą praleidome Kanadoje. Nemažai gerų idėjų pasisėmiau Franclin Road Academy (JAV) privačioje mokykloje, kur susipažinau su mokytojais, vadovais ir ten besimokančiais vaikais nuo trejų iki septyniolikos metų. Tai aukšto lygio mokykla, galinti vaikui pasiūlyti kokybišką išsilavinimą.

Dovilė su penkiamečiais mokinukais JAV mokykloje.
Asmeninio albumo nuotr.

Manau, pagrindinis dalykas, ko būtų galima pasimokyti iš užsienio mokyklų sistemų, tai vaiko motyvacijos mokytis, neapkraunant jo papildomais darbais, kurie paprastai sukelia mokiniui daugiau streso nei duoda naudos.

Taip pat pedagogų išradingumas įjungti vaikus į bendrą darbą, parodyti jiems, kad jie gali būti tiek pat tvirti savo gebėjimais, kaip ir pats mokytojas. Stebėdama vieną trečios klasės matematikos pamoką, kurioje buvo dvylika vaikų, buvau maloniai nustebinta. Nors klasė per valandą išsprendė tik tris uždavinius, bet kiekvienam jų buvo pateikta beveik dvylika skirtingų atsakymų variantų. Ar matematikoje taip įmanoma? Juk atsakymas tik vienas. Taip, vienas. Bet kol vaikas motyvuotas jo ieškoti, net negalėjau įsivaizduoti, kiek vaiko gebėjimai gali išmąstyti net ir vieną vienintelį atsakymą turinčio uždavinio sprendime. O mokytojas šio proceso metu nei karto nepasakė vaikui, kad jis neteisus, nors atsakymas ir buvo neteisingas. Tai, manau, daug pasako apie pedagogo požiūrį į vaiką. Vaikas yra gerbiamas, skatinamas, o vėliau ir apdovanojamas už savo pastangas.

Akimirka iš viešnagės Dominikos respublikoje.
Asmeninio albumo nuotr.

Kokius didžiausius pradinio ugdymo trūkumus Lietuvoje įžvelgiate?

Švietimo sistemos sudaryti planai yra geri ir tinkami kokybiškam pradiniam ugdymui įgyti. Tačiau problemos slypi jų realizavimo galimybėse. Tikriausiai ryškiausia matoma problema yra gausios klasės. Pedagogas, kad ir koks kvalifikuotas ir motyvuotas būtų, neturi galimybės paskirstyti savo dėmesio klasei, kurioje yra mažiausiai dvidešimt (būna ir beveik trisdešimt) vaikų. Nekalbant jau apie papildomus klausimus ar neaiškumus, kurie gali iškilti aiškinantis naują temą. Tam neužtektų net ir pertraukos, kurios, paprastai juk skirtos kitiems dalykams. Taip pat manau, kad Lietuvoje nėra tokios stiprios mokyklos bendruomenės, kuri noriai jungtų tiek tėvus, tiek mokytojus ir vaikus. Neaišku, turbūt, tik tai, kas turėtų imtis iniciatyvos burti visas tris jungiamąsias grandis. O tai padarius, tikiu, kad ugdymas taptų iš esmės tvirtesnis.

Kokia jūsų nuomonė apie pradinukų namų darbus ir tai, ar jiems turėtų juos ruošti padėti tėvai?

Taip, savo mokykloje norime padėti paruošti namų darbus vaikams, kad grįžę namo jie galėtų turiningai praleisti vakarą su šeima, pamiršę visus mokymosi rūpestėlius. Galbūt atsiras ir prieštaraujančių, tačiau esam tokios nuomonės, kad namų darbai neturėtų būti galvos skausmas vaikui, o turėtų būti darbai, kurie formuotų gerus įpročius - atsakomybę ir darbštumą bei padėtų užtvirtinti gautas žinias mokykloje. Atlikdamas namų darbus pats vaikas ne visada įsisavina esmę, dažnai prireikia ir pagalbos. Tad norėdami siūlome juos atlikti su mokytojais ir bendraamžiais, kurie padės produktyviai pasimokyti bei užglaistyti esamas spragas. Be to, jei vaikui patiks pats namų darbų ruošos procesas, jis gaus daug didesnę naudą iš šių užduočių.

Pagrindinis dalykas, ko būtų galima pasimokyti iš užsienio mokyklų sistemų, tai vaiko motyvacijos mokytis, neapkraunant jo papildomais darbais, kurie paprastai sukelia mokiniui daugiau streso nei duoda naudos.Dovilė PELEGRIMĖ

Namų darbų ruoša su tėvais ne visada būna tokia maloni. Bet ne dėl to, kad tėvai patys nesuprastų ar nemokėtų paaiškinti. Vaikas dažnai jaučia spaudimą, bijo nuvilti mylimą žmogų, tad ir ruoša kelia ne itin geras emocijas. Žinoma, ne visada. Kitiems šis laikas būna tikra šventė ir vertingai praleistas tėvų laikas su vaikais. Reikia tik kantrybės ir gero ūpo.

Pabrėžiate, kad ugdyme taikysite ir modernias priemones (išmanioji lenta), ir kaupiate knygų biblioteką. Kokia jūsų nuomonė apie naujųjų technologijų naudojimą pradinukams? Kaip jas išnaudoti protingai ir tuo pačiu netapti jų vergais?

IT ir knygų „konfliktas“ - XXI amžiaus problema. Norime suderinti šiuos du dalykus kuo įmanoma naudingiau. Nesinori visai atsisakyti technologijų, nes jos domina vaikus bei gali būti labai gera priemonė priartėti atgal prie knygų. Knygos mūsų mokykloje vertinamos kaip lobis. Kaupiame įvairią ir lengvai prieinamą vaikams biblioteką tam, kad ji būtų neatsiejama vaiko dienos dalis, kad jie priimtų knygas kaip įprastą dienos dalį: mėgstamą, džiuginančią, lengvą.

Mokyklėlėje esanti biblioteka įkvėps vaikus mylėti knygą.
Asmeninio albumo nuotr.

Derinant veiklą su knygomis ir technologijomis, norime diegti vaikui mintį, jog knygos nėra nemėgstamos mokymosi priemonės, o technologijos tėra pagalbinė, o ne pagrindinė mūsų veiklos dalis. Tinkamai paskirsčius laiką technologijoms ir motyvuojant skaityti, manau, šie dalykai yra pasiekiami. Lankydamasi JAV mokykloje supratau, kad labai svarbu, kad vaikas suvoktų, kad pagrindinis jo žinių šaltinis yra mokytojas, o visos kitos priemonės yra tik pagalba šioms žinioms ir įgūdžiams lavinti. Jei mokinys tai suvokia, technologijų naudojimas nebus problema, o tik viena iš veiklos priemonių.

Išmanioji lenta padės vaikams žaismingai mokytis.
Asmeninio albumo nuotr.

Jau pradėjote dirbti ir gal galite pasidalinti pirmaisiais rezultatais?

Šiuo metu susitikinėjame su tėveliais ir vaikais, yra vaikų, kurie jau lanko užsiėmimus. Kol kas kebliausia yra kai kurių vaikų nesugebėjimas koncentruoti dėmesio į esamą laiką. Dauguma vaikų šią problemą turi dėl to, kad per anksti pradėjo naudotis išmaniosiomis technologijomis. Nelimituodami buvimo prie telefono,kompiuterio, planšetės laiko, galime padaryti vaikams „meškos paslaugą". Taip, technologijos lavina mus, dažnai ir užsienio kalbą vaikas išmoksta lengvai ir greitai, tačiau kita vertus jų „perdozavus", labai sunku susikaupti visose kitose srityse, vaikas nemėgsta skaityti knygų, nesugeba tinkamai koncentruoti dėmesio. Na, bet kryptingai dirbant, šių dalykų taip pat galima išmokti.

Asmeninio albumo nuotr.

Paprastai imtis naujos veiklos paskatina asmeninė patirtis, kaip jūsų atveju?

Mūsų vaikai dar maži. Iki mokyklos vyresnėlei dar treji metai. Savo artimųjų rate turime keletą pradinių ir vyresnių klasių mokinių. Tačiau visgi didžiausia paskata "Herojui" atsirasti buvo darbas su mokiniais bei pažintys užsienio mokyklose. Matydama, ką kiti daro gerai, noriu, kad pas mus būtų dar geriau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?