Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

A.Landsbergienė: ar tėvai turi padėti vaikams ruošti namų darbus

Kai vaikas pradeda lankyti pirmą klasę, tėvų pečius užgula daug rūpesčių. Labai dažnai prie sąsiuvinių sėdi palinkęs ne tik pirmokėlis, bet ir jo tėvai, tad susidaro įspūdis, kad visa šeima kartu lanko pirmą klasę. Įdomu, ar toks tėvų elgesys tinkamas. Kiek reikia kontroliuoti pirmoką?


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Dauno sindromą turinčią dukrytę auginanti šeima emigravo iš Lietuvos
Austėja Landsbergienė įvardija, kokio amžiaus vaikai darželyje apsipranta lengviausiai

Tačiau jeigu vaikas privalo atsinešti mėgstamą knygą į klasę, o jos neatsineša, turi pajausti savo užmaršumo ar neatidumo padarinius. Tarkim, jeigu visi klasės draugai atsineš knygas, užmaršuoliui bus nemalonu.

Nemalonus jausmas vers vaiką kitą kartą pagalvoti, ką turi atsinešti į mokyklą ir kokias užduotis atlikti, kad daugiau šio jausmo netektų patirti. Vaiko užduotis mokykloje yra išgirsti, ką sako mokytoja.

Vis dėlto iš patirties galiu pasakyti, kad tie vaikai, kuriuos tėvai labai kontroliuoja ir kartais už juos atlieka įvairias užduotis, mokytojų yra labiau mėgstami.

Tai tiesa ir tai viena mūsų švietimo sistemos bėdų. Pati esu mačiusi daug darbelių, kuriuos turėjo atlikti vaikas, tačiau atliko jo tėvai. Tuomet labai blogai jaučiasi tie sąžiningi vaikai, kurie savarankiškai atliko darbelius ir atnešė juos į mokyklą, nes jie niekaip negali prilygti suaugusiojo darbui.

Dažnai tenka matyti, kad darželinukai nemoka apsirengti. Tėvai paima vaikų rankas, ištiesia ir patys jas įkiša į striukės rankovę. Vaikas nerodo jokios iniciatyvos, tik stovi tarsi daržovė. Tad nenuostabu, kad tokiam mažyliui bus sunku, kai nueis į mokyklą, persiorientuoti ir staiga tapti savarankiškam.Edukologė dr. AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ

Tėvams, kurie atlieka užduotis už vaiką, aš pasakau, kad jie jau seniai baigė pirmąją klasę, o dabar turėtų leisti ją baigti savo atžalai. Vertybė yra savarankiškas vaikas ir ją tėvai turėtų ugdyti, o ne dirbti už vaiką, kad šis į mokyklą atsineštų puošnesnius darbelius.

Pagalvokite, kaip turi jaustis tas, kuris atsinešė savo nulipdytą kuklų namelį ir girdi, kaip mokytoja giria klasės draugą, kuris atitempė į klasę tėčio architekto nulipdytą penkių aukštų pilį.

Jaučiasi nevykėlis, nors iš tiesų turėtų sulaukti daugiausia pagyrų už tai, kad stengėsi ir darbą atliko savarankiškai. Jeigu mokytojas giria vaiką, kuris atnešė tėčio ar mamos darytą darbą, taip ugdomas suvokimas, kad pakanka pagudrauti ir nieko neveikiant gauti daug pagyrų, kurių iš tiesų nesi nusipelnęs.

Kaip vaiką reikia pratinti būti savarankišką? Darželyje iš jo dar nereikalaujama atsakomybės, o atėjęs į mokyklą staiga turi tapti savarankiškas. Tai nėra lengva.

Paprastai apie trečiuosius-ketvirtuosius gyvenimo metus mažylis jau gali daug ką nuveikti pats ir turėti tam tikrų atsakomybių. Tačiau savarankiškumą reikia ugdyti dar anksčiau. Tarkime, metinukui pasakyti: „Įkišk kojytę į batuką, apsiauk juos." Tėvai dažnai to nedaro, o tylėdami paima vaikučio pėdutę ir apmauna batus.

Dažnai tenka matyti, kad darželinukai nemoka apsirengti. Tėvai paima vaikų rankas, ištiesia ir patys jas įkiša į striukės rankovę. Vaikas nerodo jokios iniciatyvos, tik stovi tarsi daržovė. Tad nenuostabu, kad tokiam mažyliui bus sunku, kai nueis į mokyklą, persiorientuoti ir staiga tapti savarankiškam. Tuo tarpu trimetukas jau gali pats apsivilkti striukę. Tėvai turėtų tik užtrauktuką įstatyti, o vaikas pats jį užsisegti.

Aš esu įsitikinusi, kad jeigu vaikai nuo mažens būtų ugdomi tapti savarankiškais žmonėmis, mokykloje nepatirtų įtampos ir puikiai susitvarkytų su naujuoju gyvenimo tarpsniu.

Ar teisinga visus vaikus vertinti pagal vieną kurpalių, nors ir kokia jų prigimtis. Tarkime, lėtuolis be tėvų pagalbos neišsiverčia, nes nespėja visų užduočių atlikti klasėje.

Reikėtų vertinti pirmoko ar pradinuko pažangą, tai yra žiūrėti, kaip vystosi ir mokosi kiekvienas konkretus vaikas, o ne visus vertinti pagal kažkokį vidurkį. „Vidutinis" vaikas neegzistuoja, kiekvienas savitas ir galimybių ribos yra labai plačios.

Tad pradinių klasių pedagogo tikslas yra pamatyti, ar konkretus vaikas padarė pažangą. Jeigu mokytojui rūpėtų kiekvienas vaikas, lėtuoliai taip pat neatsiliktų ir spėtų atlikti jiems skirtas užduotis. Man labai patinka anglosaksai, kurie terminą „ankstyvoji vaikystė" taiko vaikams iki aštuonerių metų (pas mus šis terminas taikomas vaikams iki trejų metų) ir supranta, kad iki šio amžiaus jo raida vyksta šuoliais, kartais ji sulėtėja.

Todėl negalima visų vaikų sukabinti ant kažkokio vieno kabliuko. Iki trečios klasės vaikų gebėjimus reikėtų vertinti labai plačiai, stebėti jų raidą. Vaikas gali vieną dieną nepasakyti eilėraščio, nes nėra nuotaikos, nesugebėjo įsiminti ar dar dėl kokių nors priežasčių, tačiau kitą dieną tą patį eilėraštį puikiausiai padeklamuos.

Ar pirmokas jau geba suprasti, kad reikia mokytis savarankiškai ir gyvenime siekti kokio nors tikslo?

Tai geba suprasti ne tik pirmokėlis, bet ir darželinukas, tik bėda ta, kad mes su vaiku per mažai kalbame apie gyvenimo tikslus. Mes manome, kad pirmokas dar per mažas ir nieko nesupranta. Jeigu kalbėsime apie motyvaciją, padarinius, kurie būna neatlikus pareigų, vaikas supras, kad gyvenime reikia turėti tikslų ir jų siekti. Jau su trimečiais-keturmečiais galima apie tai pasikalbėti ir mokyti juos būti savarankiškus. Vėliau tokiam vaikui bus lengviau pirmoje klasėje.

Net ir auginant savarankišką, atsakingą vaiką tėvus užgriūna namų darbų tikrinimo pareiga. Atrodo, niekam kitam vakarais nelieka laiko, tik vaiko pamokų ruošai.

Tas tiesa, apie tai reikia kalbėti garsiai. Tėvai skundžiasi, kad vaikas gauna labai daug namų darbų, kurių nespėja paruošti, tada jie sėda prie stalo ir dirba kartu. Taip, kaip anksčiau minėta, tėvai grįžta į pirmą klasę. Tačiau kol garsiai apie tai nekalbame, padėtis mokyklose ir nesikeičia. Taip ir vyksta: vaikas gauna namų darbų, tėvai juos atlieka, o jis atneša į mokyklą. Tad kyla klausimas, kas gi moko vaiką - mokytojai ar tėvai? Ar normalu, kad pirmokui jau reikia korepetitoriaus, kurio vaidmenį atlieka tėvai, tam, kad sėkmingai baigtų pirmą klasę?

Labai dažnai pirmokas mokosi mokykloje, paskui dar namuose sėdi kartu su tėvais dvi valandas, kol atlieka namų darbus. Man tai skamba absurdiškai, nes pirmoko darbai turėtų būti atliekami mokykloje, o mokytojai turėtų dirbti taip, kad tėvai vakarais galėtų džiaugtis savo vaiku.Edukologė dr. AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ

Labai dažnai pirmokas mokosi mokykloje, paskui dar namuose sėdi kartu su tėvais dvi valandas, kol atlieka namų darbus. Man tai skamba absurdiškai, nes pirmoko darbai turėtų būti atliekami mokykloje, o mokytojai turėtų dirbti taip, kad tėvai vakarais galėtų džiaugtis savo vaiku, o ne sėdėti su juo prie pratybų sąsiuvinių.

Tėvai turėtų papildyti mokymosi programą, o ne ją įgyvendinti. Tai yra jie turėtų nueiti su vaiku į muziejų, žaisti stalo žaidimus, diskutuoti apie tai, kas vyksta pasaulyje, skaityti jam knygas, bet ne daryti namų darbus.

Mokytojai sako, kad nespėja visiems vaikams išaiškinti to, ko reikalauja programa...

Manęs dar niekas neįtikino, kad neįmanoma mokykloje išdėstyti programos.

Jeigu tėvai namų darbus atlieka už vaiką, kas bus toliau? Kaip augs toks nesavarankiškas vaikas?

Jis visą gyvenimą lauks, kad kas nors ką nors jam duotų. Vakarų valstybėse vis daugiau kalbama apie naujosios kartos problemą, kai žmogus, baigęs universitetą, pradeda dirbti ir reikalauja, kad darbovietė jam ką nors duotų. Mat jis pratęs nuo mažens gauti ko užsigeidęs, visą gyvenimą girdėjęs tik pagyras, o štai dabar iš jo reikalaujama, kad padirbėtų viršvalandžių ar pavaduotų kolegą ir pademonstruotų darbo rezultatus. Tokiems žmonėms staiga sugriūna visas pasaulis, kuriame buvo pratę gyventi iki pilnametystės. Atlikdami namų darbus už vaiką, jį kontroliuodami, darome meškos paslaugą.

Tai ką daryti, jeigu vaikas neatlieka užduočių, pamiršta tai, ką sakė mokytoja? Bausti?

Ne, bausti tikrai nereikia. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog visada dėl neatliktų darbų būna padariniai. Kaip ir mums, tarkime, kai važiuodami automobiliu viršijame greitį, tenka mokėti baudą ir atsakyti už savo elgesį. Vaikas gali neatlikti namų darbų, bet jis pajus, kad kitą dieną yra nemalonu mokykloje, mokytis tampa dar sunkiau. Aš patarčiau tėvams daugiau kalbėtis su savo vaikais. Pasakyti, kad jeigu nustosite juo pasitikėti, imsite kontroliuoti, sėdėsite šalia ir tikrinsite jo sąsiuvinius. „Kaip tada jausiesi"? - paklauskite.

Tačiau jeigu beveik visiems klasės draugams tėvai padeda ruošti ir paruošia namų darbus, vaikas nesupras jūsų žodžių - jam tai atrodys natūralu. Tačiau jeigu švietimo sistema veiktų, kaip turi veikti, taip ir turėtų būti, kad tėvai „tikrina" vaiką tik tada, kai nebegali juo pasitikėti, o padeda, kai jis paprašo pagalbos. Na, o bausti vaiką ir neleisti jo į kiemą, pasėdėti prie kompiuterio ar pažaisti nėra prasmės, nes tai ne padarinys, o bausmė. Už bausmes mes visi pykstame, o ne mokomės iš jų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?