Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaip atpažinti, kad vaikui gresia depresija?

Į padidėjusio nerimo reakcijas linkę ir depresijos bruožų turintys vaikai ugdymo įstaigose turėtų sulaukti didesnės atidos ir individualios pagalbos. Pagalba jiems turėtų būti kompleksinė, įtraukiant patį vaiką, jo tėvus ir ugdytojus bei ugdymo įstaigoje dirbančius specialistus.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Kaip įrengti namus, kuriuose vaikas augtų laimingas?
Kokius svarbiausius charakterio bruožus turi 12 Zodiako ženklų?

Kas turėtų įvykti, pasikeisti, kad vaikas nebūtų liūdnas? Kas ir kaip galėtų padėti?(Kiekvienas galime ir turime prisidėti, kad vaikas, kurį matome nuliūdusį, būtų džiugiau nusiteikęs?)

Iki šiol diskutuojama, ar vaikai gali ne tik liūdėti, bet ir patirti, išgyventi depresines būsenas, t. y. būti depresiški. Maždaug iki 1970 metų buvo manoma, kad maži vaikai depresijomis neserga, kad iki paauglystės jie dar nėra pakankamai subrendę ir nesugeba patirti depresinių būsenų. Ir vėliau dar ilgą laiką buvo pabrėžiama, kad depresiniai sutrikimai, primenantys suaugusiųjų depresiją, vaikams nebūdingi ir labai reti. Šiuo metu mokslinėje literatūroje pažymima, kad vaikai išgyvena depresines būsenas, tik jų pobūdis ir raiška yra saviti.

Kas yra depresija?

Pagal tarptautinę ligų ir sutrikimų klasifikaciją(TLK-10) depresija apibūdinama kaip sutrikimas, kai asmuo kenčia dėl liūdnos nuotaikos, sumažėjusių interesų ir pasitenkinimo, sumažėjusios energijos, padidėjusio nuovargio ir mažo aktyvumo. Taip pat depresijai būdinga susilpnėjusi dėmesio koncentracija, sumažėjęs pasitikėjimas, kaltė, nevisavertiškumo jausmas, niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas, savęs žalojimo ar savižudybės idėjos ir veiksmai, sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas, svorio pokyčiai.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų depresija paprastai reiškiasi miego ir valgymo sutrikimais. Neatpažįstant šių simptomų kyla pavojus, kad vaikai bus dažnai vedami pas įvairiausių specialybių gydytojus, jiems atliekama daug tyrimų ir nerandama esamų negalavimų priežasties.Dr. Sigita Lesinskienė

Pagrindinis vaikų depresijų bruožas yra nuolatinis, vis grįžtantis ir įvairiapusis liūdesys ir negebėjimas džiaugtis. Manoma, kad polinkį į depresiją turintys vaikai ir suaugusieji turi sutrikusią afektų ir emocijų reguliaciją, arba gebėjimą pakeisti afekto, nuotaikos, emocijos intensyvumą ir reiškimąsi. (Afekto reguliacija gyvenimo pradžioje vyksta refleksiškai, savaiminiu būdu, o vėliau nuosekliai tampa išmoktais tam tikrais vyraujančiais elgesio būdais - autorės pastaba)

Depresines būsenas gali išgyventi ir kūdikiai

Depresines būsenas gali išgyventi ir kūdikiai, ir maži vaikai. Šiame amžiuje būdinga, kad liguistas liūdesys reiškiasi kartu su nerimu. Kanadoje 2009 metais buvo atliktas didelis epidemiologinis tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad net 15 proc. vaikų nuo 5 mėn. iki 5 metų amžiaus turėjo kliniškai reikšmingų depresijos ir nerimo simptomų. Tokie kūdikiai ir maži vaikai atrodė per daug nervingi, įsitempę, verksmingesni, nerimastingesni, ne tokie laimingi kaip kiti vaikai, taip pat pastebėta, kad jie mažai džiaugiasi. Kadangi tokie vaikai dažnai neturi ryškių elgesio sunkumų, jie tylūs, nedrąsūs vaikų kolektyve, todėl yra pavojus, kad jie neatkreips į save dėmesio ir negaus laiku pagalbos.

Kaip atpažinti vaikų depresiją?

Emocinės problemos ankstyvajame amžiuje dažnai reiškiasi somatiniais, arba kūno, simptomais - vaikams skauda galvą, pilvą, jie nenori valgyti, juos dažnai pykina, jie sunkiai virškina maistą, ištikti streso gali net vemti, viduriuoti, jiems pakyla temperatūra, beria odą, neauga svoris ir kt. Vegetaciniai nerimo simptomai būna labai įvairūs ir gali apimti daugelį organų sistemų:

- širdies ir kraujagyslių (krūtinės skausmas, tachikardija, padidėjęs kraujospūdis ir širdies susitraukimų dažnis, karščio pylimas ar išbalimas);

- kvėpavimo (dusulys, padidėjęs kvėpavimo dažnis, persistuojantis kosulys);

- raumenų ir skeleto (galūnių skausmai, raumenų įsitempimas ir skausmai, drebulys);

- virškinimo (pykinimas, viduriavimas, pilvo skausmas);

- šlapimo organų (padažnėjęs noras šlapintis);

- odos (bėrimas, padidėjęs prakaitavimas), nervų (galvos skausmai).

Ikimokyklinio amžiaus vaikų depresija paprastai reiškiasi miego ir valgymo sutrikimais. Neatpažįstant šių simptomų kyla pavojus, kad vaikai bus dažnai vedami pas įvairiausių specialybių gydytojus, jiems atliekama daug tyrimų ir nerandama esamų negalavimų priežasties. Kartais depresiško vaiko raida gali atrodyti sutrikusi ar sulėtėjusi, nes jam trūksta energijos, jėgų, džiaugsmo, noro ką nors veikti, motyvacijos, būdinga sulėtėjusi reakcija. Praėjus depresinei būsenai, situacija pasikeičia, vaiko būsena, nuotaika, aktyvumas pagerėja.

Mokyklinio amžiaus vaikams depresiškumas gali reikštis ir elgesio problemomis, o paauglystėje būdinga ne tiek pablogėjusi nuotaika, kiek pyktis ir dirglumas. Depresiškus jaunuolius greit ir dėl įvairių smulkmenų erzina aplinka, jie greit sudirgsta, ir jiems „viskas negerai", jie labai jautrūs, ima perdėtai rūpintis savo sveikata, išvaizda ir kt.

Darželyje būna lyg nepastebimi

Ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys polinkį į depresiją, dažnai darželyje būna lyg nepastebimi, tylūs, lyg nematomi, mažai krentantys į akis. Tačiau tie nedrąsūs ir išoriškai ramūs vaikai viduje dažnai jaučia didelį vidinį nerimą, kurio nesugeba išreikšti žodžiais ir  todėl nesiskundžia.

Vidinis nerimas pasireiškia kūno pojūčiais: jiems darosi silpna, svaigsta galva, jie labai prakaituoja, išbąla, jiems virpa rankytės ir kt. Kai kada jie atrodo tarsi sustingę ar sulėtėjusios reakcijos, pavyzdžiui, ko nors paklausti, - delsia atsakyti, kalba tyliai, nuleidę galvą, gali valandą prastovėti prie žaislų lentynos ir neišdrįsti paimti žaisliuko.

Pasitaiko, kad atvestas į darželį vaikas ima vemti ar kitaip sunegaluoja ir tai kartojasi. Tuomet skubama vaiką tirti poliklinikoje (eikvojant ir tėvų laiką, ir gydymo įstaigos žmogiškuosius išteklius). Tačiau žinant, kad tai - nerimo išraiška, reikėtų padėti vaikui nusiraminti ir įveikti esamas baimes.

Kokios pagalbos reikia vaikams?

Pastebėta, kad jau 4-5 mėn. kūdikiai naudoja tam tikrus būdus nusiraminti, savo nuotaikai pagerinti, ir toliau augant susiformuoja ištisa išmokta ir įgyta savo nuotaikos pagerinimo sistema. Mes visi taikome įvairias strategijas savo nuotaikai gerinti, pavyzdžiui, valgome, skaitome, žiūrime TV, juokaujame, einame į svečius, apsipirkti, dainuojame, piešiame, šokame ir kt. Vieni (tiek vaikai, tiek suaugusieji) nuliūsta greičiau ir trumpam, kiti - ne taip greitai, bet ilgesniam laikui, arba ir greitai, ir ilgam, ir jiems sunkiau iš tos prislėgtos būsenos „išeiti", pralinksmėti, jie ilgiau ir giliau „panyra" į liūdną nuotaiką. Manoma, kad tai prigimtinis polinkis, tačiau beaugant prisideda ir daug išmoktų dalykų. Todėl galime padėti vaikams mokytis džiaugtis, tinkamais būdais save pralinksminti.

Pastebėta, kad jau 4-5 mėn. kūdikiai naudoja tam tikrus būdus nusiraminti, savo nuotaikai pagerinti, ir toliau augant susiformuoja ištisa išmokta ir įgyta savo nuotaikos pagerinimo sistema.Dr. Sigita LESINSKIENĖ

Į padidėjusio nerimo reakcijas linkę ir depresijos bruožų turintys vaikai ugdymo įstaigose turėtų sulaukti didesnės atidos ir individualios pagalbos. Pagalba jiems turėtų būti kompleksinė, įtraukiant patį vaiką, jo tėvus ir ugdytojus ir ugdymo įstaigoje dirbančius specialistus. Vaikams sunku žodžiais išreikšti ir apibūdinti savo nuotaiką, emocinę savijautą, jie geriau tai perteikia piešdami, žaisdami.

Jei sunkumai tęsiasi keletą mėnesių, rekomenduočiau nukreipti vaiką ir jo tėvelius vaikų gydytojo ir paauglių psichiatro ar psichologo, šeimos gydytojo konsultacijai.  Ir nebijokime nukreipti, nes kuo anksčiau atpažįstami emociniai vaiko sunkumai, tuo lengviau taikyti reikiamus pagalbos būdus. Kai susilaužome koją ar ranką, visi mato, užjaučia, padeda, o kai vaikui sunku emociškai ir sunku tai nusakyti, kyla pavojus nepastebėti ir neatsiliepti į begarsį ar kita (kūno somatinių simptomų) kalba prašomą pagalbą. Neskubėkime išsyk diagnozuoti, bet atidžiau stebėkime vaiką, jo elgesio apraiškas, ir jei kyla neaiškumų, būtinai nukreipkime pagalbai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?