Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Į svečius ateina vaiko draugai: ką svarbu žinoti tėvams

Jeigu turite patarimų mamai arba pastebėjimų iš savo šeimos patirties, pasidalinkite jais komentaruose.

Mamos Jurgos klausimas:

„Paskutiniu metu mane neramina vienas dalykas. Vyras neleidžia, kad pas vaiką (6 metai) ateitų jo draugai. Aš jau net informacijos ieškojau internete apie tai. Galvojau atspausdinsiu lapus dideliu šriftu ir padėsiu kur nors namuose matomoje vietoje.

Kartais ir mane erzina svetimų vaikų buvimas, jie sukuičia, išmėto daiktus, suvalgo skanėstus, kartais norisi pabūti ir be svetimų žmonių. Bet aš linkusi labiau toleruoti vaikų erzelį, nes žinau, kad mūsų mažajam yra svarbūs tie draugai.

Suprantu - vyras nori ramybės po darbo dienos. Nežinau, koks galėtų būti kompromisas.

Dar erzina tai, kad pas vaiką atėję draugai išbūna po 3 valandas, o kai maniškis nueina pas kaimynus, tai po keliolikos minučių būna išprašytas – atseit, jie kažkur išvažiuoja ar eina pietų miego.

Norisi kažkokio išmintingo patarimo ar tiesiog sužinoti kaip kitos mamos daro".

Atsako konsultantė Milda Čeikienė/Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Esate rūpestinga ir mylinti mama. Sakau tai, nes panašu, jog jums nėra sunku paaukoti savo poreikius vardan vaiko, šeimos laimės. Tikiu, kad jūsų vyras irgi toks pat rūpestingas ir mylintis, nepaisant to, kad jis turi savo norų ir jų neatsisako.

Turbūt viskas ir būtų gerai, jei ne tas mūsų įsivaizdavimas, kad jei aš tarnauju, tai turi tarnauti ir kitas. Tokiais atvejais TYLOMIS tikimės grąžos ir kantriai laukiame, kad kada nors tas kitas pamatys, išgirs ir susipras.

Deja, daugelis šeimos guru sako, kad reikia ne tikėtis, kad kažkas vieną dieną mus išgirs, o atvirai imti ir kalbėtis jau šiandien.

Nebūtina rėžti rėkiant, įžeidinėjant, bet ir laikyti užspaudus ar spausdinti to kažko didelėmis raidėmis, kabinti ant šaldytuvo nereikia. Pagrindinė problema, su kuria susiduriate judu su vyru – kompromiso neradimas. Normalu, kai šeimose nuomonės išsiskiria. Tas vyksta ir jūsų šeimoje: vyras nori ramybės, jūs toleruojate erzelį namie. Bet, ko gero, egzistuoja riba, ties kuria to erzelio nebetoleruotumėte, tiesa? O kur ta riba, kur dar toleruoja vyras ir toleruojate jūs? Šioje vietoje ir reiktų brėžti aiškią ribą dėl vaikų aktyvaus žaidimo namuose. Kaip tą padaryti? Ogi paprasta: imate popieriaus lapą, rašiklį, kviečiate vyrą ir sėdate prie stalo deryboms. Pirmiausia įsivardinkite problemą: nėra aiškaus laiko, kada ir kiek vaikai gali šėlioti namuose. Susitariate kalbėti pagarbiai. Jei matote, kad nepavyksta - kreipkitės pagalbos į tarpininkus. Tikiu, kad psichologai, šeimų konsultantai galėtų jums šioje vietoje pagelbėti.

Reikia ne tikėtis, kad kažkas vieną dieną mus išgirs, o atvirai imti ir kalbėtis jau šiandien.Milda ČEIKIENĖ
Kai su vyru susitarsite, sprendimą abu kartu pristatykite savo vaikui. Jūsų vaikui šešeri metai ir jis jau gali dalyvauti tolimesniame sprendimo priėmimo etape. Kalbėkitės visi trys kiek, ką ir kada svečiai gali žaisti namuose. Pabandykite laikytis to susitarimo savaitę ar kelias dienas. Žinoma, 15 minučių vaikams yra per mažai, bet 3 valandos - jau per daug. Atraskite aukso viduriuką.

Praktika rodo, kad šešiamečiai per valandą spėja į žaidimą įsitraukti ir jį pabaigti. Tai galėtų būti orientyras. Išprašyti kaimynų vaikus po tam tikro laiko bus daug lengviau, kai žinosite, kiek pas jus jie gali užsibūti. Sutartam laikui išsekus, teliks apie tai pranešti įsidūkusiems vaikams. Žinoma, įspėti apie besibaigiantį laiką reikėtų ir anksčiau – likus bent 10 min. iki numatytos žaidimų pabaigos.

Jurga, jei tylomis kada ir vėl pradėtumėte erzintis pagalvojusi, kad kaimynai naudojasi jumis tarsi aukle savo vaikams, o jūsų vaikų nepriima pas save ilgam, atminkite, kad pati visam tam leidžiate vykti. Jei jums nuoširdžiai yra smagu būti su vaikais ir norite, kad jie būtų pas jus visas tas 3 val., būkite, džiaukitės vaikų klegesiu ir nesitikėkite, kad kaimynai privalo tuo pačiu atsilyginti.

Jūs neprivalote užimti kaimynų vaikų, jei pati to nenorite, kaip ir neprivalo to daryti jūsų kaimynai. Apie tai, kas mums svarbu, ko mes tikimės, ko nesitikime, būtina kalbėtis. Tikėjimasis, kad viskas išsispręs savaime, kartais būna bevaisis.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?