Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Rasa: visa šeima laukėme gimstant mažylio, bet...

Persileidimą patyrusi moteris klausia specialisto patarimo, kaip apie nelaimingą įvykį pranešti sūnui, kuris labai laukė gimstant broliuko ar sesutės.

Rasa klausia:

„Turiu 7 metu sūnų. Laukiausi kito vaikelio, sūnus irgi jo labai norėjo ir laukė. 20 nėštumo savaitę praradau vaikelį. Kaip tai dabar pasakyti savo sūnui?“

Atsako psichologijos studentas, Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvis Gediminas Tumėnas, www.ipi.lt.

Užjaučiu dėl šio įvykio. Matau, jog Jūs rūpinatės savo sūnumi, nes nenorite šios svarbios, tačiau sunkios žinios, vaikui pranešti bet kaip. Tikėtina, jog Jūsų laukia emociškai sudėtingas, tačiau labai svarbus pokalbis su sūnumi.

Visų pirma rekomenduočiau pasirūpinti savimi. Gerai įsiklausykite į savo jausmus, kaip Jūs pati jaučiatės dėl šio įvykio. Kiek jis Jums reikšmingas emociškai, kiek pačiai dar skaudu prisiliesti prie šio įvykio. Normalu, jeigu išgyvenate su gedulu susijusius jausmus. Leiskite sau juos išgyventi. Vaikai yra labai jautrūs suaugusiųjų emocijoms ir tikėtina, jog sūnus jau pastebi, kad mama šiek tiek kitokia, tačiau nėra pajėgus suprasti, kas vyksta. Įsiklausykite į save ir nuspręskite, ar atsiradus progai apie tai kalbėti, tikrai jaučiatės pasirengusi tai daryti. Neslėpkite savo pačios jausmų nuo vaiko. Svarbu, kad jaustumėte, jog galite juos kontroliuoti ir nepratrūktumėte nevaldomai verkti, pasakiusi sūnui šį faktą. Tuomet vaikas gali išsigąsti ir nesuprasti, kas vyksta. Jūsų jausmai turi būti išgyventi, tačiau ne mažiau svarbu yra ir išlaikyti dėmesingumą sūnui.

Pasiruoškite pokalbiui su sūnumi. Įvertinkite sūnaus galimybes suprasti kalbą. Priklausomai nuo sūnaus kalbinių gebėjimų, atitinkamai parinkite žodžius, kuriais tai pasakysite. Ikimokyklinukams svarbi labai konkreti, paprasta kalba. Jie gali nesuprasti, jeigu žinią apie šį įvykį pranešite metaforiškai. Be to, Jūsų sūnus gali dar nežinoti, ką reiškia mirtis, todėl, kad ir kaip būtų nelengva, turėtumėte pasiruošti savu būdu paaiškinti, kas tai yra (jeigu esate religinga, čia labai padeda Jūsų religinis žodynas). Svarbu apie šį įvykį nekalbėti aptakiai, pavyzdžiui: „Tavo broliukas (ar sesutė) užmigo ir nebeatsibudo“ (tuomet sūnus gali pradėti bijoti eiti miegoti), arba „Tavo broliukas (ar sesutė) pasimetė/pradingo/išėjo arba mes praradome vaikelį“ (tuomet sūnus gali nesuvokti šio įvykio tikrumo ir laukti, kada tas vaikelis sugrįš). Kalbėkite konkrečiai. Turėtumėte vis dėlto įvardinti faktą, jog laukiamas vaikelis mirė.

Pasirinkite tinkamą pokalbiui laiką ir vietą. Tai turėtų būti privati vieta, kurioje judviejų pokalbio niekas neblaškytų. Taip pat būkite pasiruošusi tam skirti daugiau laiko. Tikėtina, jog Jūsų sūnui kils įvairiausi klausimai, susiję su šiuo įvykiu ar, apskritai, su gyvybės ir mirties supratimu. Turėtumėte pasirinkti tokį laiką, kuomet galėtumėte bandyti atsakyti į jam rūpimus klausimus savu būdu ir skirti tiek laiko, kiek jam reikės. Į kai kuriuos klausimus galbūt neatsakysite, tačiau tuomet svarbu vaikui parodyti, jog yra pasaulyje tokių dalykų, kurie nepavaldūs mūsų valiai ar protui, todėl ne viską galime suprasti ar paaiškinti. Gali būti, jog sūnus daug klausinės apie save (pvz., „Ar ir man taip bus?“), apie jam rūpimus net ir kasdienius pokyčius. Svarbu jį nuraminti, suteikiant nuoširdžius atsakymus. Gavęs atsakymus ar galimybę sukurti naują santykį su svarbiais jam klausimais, vaikas jausis saugus.

Suteikite sūnui palaikymą. Apsikabinkite, jeigu matote, kad jam norisi švelnumo tuo metu. Įsiklausykite į tai, ką sūnus norės pasakyti apie save ir savo savijautą po to, kai sužinos šią svarbią žinią. Pasiruoškite priimti bet kokias vaiko reakcijas. Vaikai, sužinoję apie netektį, gali liūdėti, pykti, džiaugtis, nerimauti, išsigąsti, netikėti. Nežinia, kaip reaguos Jūsų sūnus. Leiskite jam savu būdu išgyventi šią netektį.

Šioje vietoje svarbu leisti būti bet kokiems sūnaus jausmams, išskyrus vieną – kaltės jausmą. Kartais vaikai sudėtingus gyvenimo įvykius yra linkę sieti su savimi ir jaustis už juos atsakingi. Turėtumėte paaiškinti, jog tai nėra Jūsų ar sūnaus atsakomybė. Gali būti, jog pats sūnus apie tai neužsimins, tačiau turėtumėte užbėgti įvykiams už akių ir paakcentuoti, jog tai nėra jo ar Jūsų valioje. Jūsų rūpestis ir meilė sūnui bus tai, kas padės jam bet kada sugrįžti pas Jus ir vėl paliesti šią temą. Būkite pasiruošusi tą padaryti nuoširdžiai.

Tačiau vaikams kur kas svarbiau ne tai, ką mes sakome, o tai ką mes darome. Būtent todėl vėl norėčiau nukreipti žvilgsnį prie Jūsų pačios. Tai, kaip Jūs tvarkotės su netekties situacija yra daug reikšmingesnis pavyzdys nei tai, ką ruošiatės pasakyti sūnui. Jeigu Jūs jaučiatės, kad pačiai norisi emocinės paramos, tačiau pagalbos nesulaukiate ir, galbūt, Jums pačiai norisi vengti tos temos, ją paslėpti, apsimesti, kad jaučiatės pozityviai ir gyventi su paviršutiniška nuostata „gyvenimas tęsiasi“, tuomet sūnus išmoks būtent tokio elgesio modelio, o ne tai, ką jam pasakysite. Taip, gyvenimas tęsiasi, tačiau netektis turi būti emociškai išgyventa (kad ir kokie jausmai Jums dėl to kiltų) ir būti ta tema, apie kurią Jūsų šeimoje yra legalu kalbėti. Tai, kaip Jūs šiuo metu padedate sau, gali būti vienas geriausių pagalbos būdų Jūsų sūnui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?