Vaikystė tarp ekranų: nerimą keliantys naujausi tyrimai ir esminiai patarimai tėvams

Garsi klinikinės vaikų psichologijos specialistė, dr. Elizabeth Kilbey teikia pagalbą šimtams vaikų bei jų šeimos narių ir pastebi, kad vaikų „ekranų manija" – labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema.

Per savo ilgametę darbo patirtį autorė sukaupė didelį bagažą vertingų patarimų. „Vaikystė tarp ekranų" (iš anglų kalbos vertė Kristina Augustinaitė) – tai knyga, kurią būtina perskaityti visiems tėvams, auginantiems vaikus.

„Vaikystė tarp ekranų" pasiūlys vertingų patarimų, kaip lengviau „atjungsime" vaiką nuo mirguliuojančio virtualaus tinklo ir patys glaudžiau prisijungsime prie jo kasdienio realaus gyvenimo. Knygynuose ieškokite nuo birželio 8 dienos. Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Priklausomybė

Kaip išvengti vaiko priklausomybės nuo ekranų ir kaip perimti išmaniuosius įrenginius, jei situacija tampa nevaldoma.

Aštuonmetis Benas sudribęs kėdėje sėdi tylus, paniuręs ir didžiąją mūsų seanso laiko dalį nenori su manimi bendrauti. Tiksliau, kol paminiu jo mėgstamą žaidimą „Minecraft", apie kurį pasakojo vaiko mama. Tada lyg kažkas būtų įjungęs jungiklį – prieš mane sėdintis berniukas staiga atgyja. Beno akys įsižiebia, jis pradeda vaikščioti po kambarį, gyvai aiškindamas naujausio statinio detales ir kalbėdamas, kaip dinamitu susprogdino zombį ir atrado retą gėrimą. Jo mama, pasakodama man apie šį žaidimą, atrodė sunerimusi. Akivaizdu, kad tai – didžiausia berniuko aistra. Vėliau ji man prasitarė:

„Jis tik apie tai ir tekalba. Jis tenori žaisti „Minecraft". Kuo daugiau laiko leidžiu, tuo daugiau nori. Jam niekada negana ir dėl to daug pykstamės. Jis įsineša planšetę į kambarį ir žaidžia naktį, todėl nuolat būna pavargęs. O tuo laiku, kai nežaidžia, sūnus žiūri vaizdo įrašus „YouTube" kanale apie tai, kaip žaidžia kiti. Jis net sapnuoja žaidimą – girdžiu, kaip kalba per miegus. Galėtų kaip anksčiau su draugais žaisti futbolą, tačiau jam tai nebeįdomu. Nerimauju, kad jis tapo priklausomas."

Bet ar Beno mama teisi? Ar gali latentinio amžiaus vaikas būti iš tiesų priklausomas nuo laiko, praleidžiamo prie ekrano? Specialistai nuolat svarsto, ar interneto naudojimo priklausomybė (INP), arba priklausomybė nuo interneto, iš tiesų yra sutrikimai. 2013 m. gegužę interneto naudojimo priklausomybė pirmą kartą buvo įtraukta į Amerikos psichiatrų asociacijos leidinį „Diagnostic and Statistical Manual of Mental Health Disorders" („Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas") kaip sritis, kurią reikia „toliau tirti". Psichiatrai naudoja šį vadovą nustatydami sutrikimus ar psichikos ligas.

Priklausomybė nuo interneto pripažįstama globaliai. JAV kuriasi reabilitacijos centrai, skirti jaunuoliams, kenčiantiems nuo INP, Kinijoje, kur net 30 proc. paauglių yra laikomi priklausomais nuo interneto, daugėja griežtų stovyklų, skirtų atpratinti priklausomybę ekranams turinčius paauglius nuo išmaniųjų įrenginių. Taivane ir Korėjoje priklausomybė nuo interneto jau seniai pripažįstama kaip sveikatos krizė.

Jungtinėje Karalystėje priklausomybė nuo interneto nėra oficialiai pripažinta, tačiau, pritaikę patologiško (t. y. „probleminio" ar „nesveiko") lošimo kriterijus Jungtinės Karalystės žaidimų fanams, – paaugliams, – mokslininkai atrado, kad vienas iš penkių paauglių atitiko priklausomybės kriterijus.

Nesvarbu, ar tai išties priklausomybė, tačiau akivaizdžiai nėra gerai, kai latentinio amžiaus vaikas, toks kaip Benas, taip prisiriša prie ekrano. Tačiau jis ne vienas. Mačiau daugybę tėvų, beviltiškai sunerimusių, kad jų vaikas tapo priklausomas nuo elektroninių prietaisų.

Kodėl latentinio amžiaus vaikai ypač pažeidžiami dėl priklausomybės nuo ekrano?

Tokio amžiaus vaikams priprasti prie ekranų yra labai paprasta, nes ekranai atliepia vaiko kontrolės ir tvarkos poreikius, kurie užima didelę latentinio amžiaus raidos dalį. Daugeliui tokio amžiaus vaikų pasireiškia koks nors potraukis. Kai jiems kas nors patinka, nesvarbu, ar lipdukai, ar apyrankės iš gumelių, „Pokemonų" kortelės, ar pliušiniai žaisliukai, nepaprastai įsitraukia. Jie nori surinkti visą kortelių, lipdukų ar žaisliukų kolekciją. Taigi, jei latentinio amžiaus vaikams pasiūlysite „Minecraft" ar „Pokemon Go" žaidimų, jiems greitai gali atsirasti potraukis. Pavojingiausia, kad leisti laiką prie ekrano galima bet kada. Vaikams nereikia laukti kelionės į parduotuvę po pamokų kartą per savaitę ar taupyti dienpinigių, kad įsigytų daiktą. Prie ekrano galima prisėsti iškart, namuose. Todėl tai greitai gali virsti problema.

Kompiuteriniai žaidimai ir programėlės sukurti taip, kad žmonės nuolat būtų įsitraukę – nėra apibrėžtos pabaigos. Be to, jų veikimas paremtas apdovanojimų principu – reikia įveikti skirtingus lygius ar užduotis, surinkti taškų, kad laimėtum prizų ar virtualių lipdukų.
Kompiuteriniai žaidimai ir programėlės maitinasi šiuo apsėdimu. Jie sukurti taip, kad žmonės nuolat būtų įsitraukę – nėra apibrėžtos pabaigos. Be to, jų veikimas paremtas apdovanojimų principu – reikia įveikti skirtingus lygius ar užduotis, surinkti taškų, kad laimėtum prizų ar virtualių lipdukų. Net ugdomosios programėlės turi žaidybinių elementų ir sukurtos taip, kad kaip įmanoma labiau stimuliuotų smalsumą ir vaikai greitai jas pamėgtų.

Kodėl prie ekranų taip priprantama?

Mokslininkai atrado, kad žaidžiant vaizdo žaidimus smegenys išskiria dopaminą. Dopaminas – vadinamasis „malonumų chemikalas", stimuliuojantis smegenų apdovanojimo sistemą. Naujausias tyrimas atskleidė, kad žaidžiant vaizdo žaidimus išsiskiria beveik tiek pat dopamino, kaip vartojant narkotiką amfetaminą ar ritaliną. Tiesą sakant, neuromokslininkai palygino potraukį ekranams su narkomanų potraukiu narkotikams. Tyrėjai pastebėjo, kad paprastiems vaizdo žaidimų mėgėjams pamačius mėgstamiausio žaidimo vaizdą smegenys sureaguodavo taip, kaip narkomanų smegenys atsako susidūrus su tuo, kas primena narkotikus.3 Šis poveikis net paskatino dr. Peterį Whybrow, Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Neuromokslų katedros vadovą, ekranus pavadinti „elektroniniu kokainu". Didžiausią rūpestį man kelia tai, kad mažiems vaikams leidžiant laiką prie ekrano, kuris sukelia nuolatinį dopamino išsiskyrimą, ilgainiui žaisdami jie nebejaus tiek smagumo ar adrenalino, todėl turės žaisti vis daugiau, kad pajustų tokį patį poveikį. Tai – užburtas ratas.

Neuromokslininkus taip pat baugina toks prie ekranų praleidžiamo laiko poveikis. Tyrėjai aptiko, kad ilgalaikė priklausomybė nuo interneto, apibūdinama pertekliniu interneto naudojimu, gali net pakeisti mūsų smegenų veiklą. Tikrai nenorėtume tokio poveikio besivystančioms mažų vaikų smegenims.

Tyrimai rodo, kad priklausomybė nuo interneto siejama su struktūriniais ir funkciniais pokyčiais tose smegenų srityse, kuriose apdorojamos emocijos, sutelkiamas dėmesys, priimami sprendimai ir vyksta kognityvinė kontrolė.6 Dažnas ar perteklinis naudojimasis internetu gali paveikti tai, kaip smegenys supranta emocijas, sugeba sukaupti ir išlaikyti dėmesį ar koncentraciją, pasverti informaciją priimant sprendimus ar net valdyti viską, ką galvojame. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl jas gali itin neigiamai paveikti per didelis laiko, praleidžiamo prie ekrano, kiekis vaikystėje.

Priklausomybė ar potraukis?

Nemanau, kad didžioji dalis latentinio amžiaus vaikų susiduria su priklausomybe. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažniausiai kalbame apie potraukį, o ne klinikinę priklausomybę. Dabar suprantame, kad priklausomybė susijusi su įpročiu, elgsena ir asociacijomis. Jei kalbėtumėtės su priklausomybę nuo alkoholio turinčiais asmenimis, jie pasakytų, kad atsipalaidavimą pajaučia dar net neparagavę alkoholio, vien išgirdę, kaip atkemšamas vynas ar atidaroma skardinė. Tai yra asociacija. Jei žmonės nori mesti rūkyti, jiems geriau sekasi, kai liaujasi lankęsi vietose, kuriose įprastai rūkydavo, ir nebesimato su žmonėms, su kuriais įprastai rūkydavo. Rūkaliams sunku būti aplinkoje, kuri siejasi su rūkymu, nes taip sužadinami fiziniai cigaretės potraukio simptomai. Tačiau tai – psichologinis, o ne fizinis simptomas.

Mokslininkai atrado, kad žaidžiant vaizdo žaidimus smegenys išskiria dopaminą. Dopaminas – vadinamasis „malonumų chemikalas", stimuliuojantis smegenų apdovanojimo sistemą. Naujausias tyrimas atskleidė, kad žaidžiant vaizdo žaidimus išsiskiria beveik tiek pat dopamino, kaip vartojant narkotiką amfetaminą ar ritaliną.
Esama rimtų argumentų, kad priklausomybę sukelia ne tik hormonai, bet ir psichologiniai aspektai, skatinami aplinkos. Tai atskleidė „Žiurkių parko" eksperimentas. Vienoms žiurkėms buvo duodamas didelis narvas su maistu, žaislais ir daug kitų žiurkių, kad jos galėtų žaisti ir poruotis. Kitos žiurkės buvo laikomos po vieną mažuose narvuose. Per šį eksperimentą žiurkės galėjo rinktis – lakti iš gertuvės, kurioje buvo arba vanduo iš čiaupo, arba morfino tirpalas. Tyrėjai pastebėjo, kad žiurkės, gyvenusios mažuose izoliuotuose narveliuose, gėrė daug daugiau morfino tirpalo – beveik devyniolika kartų daugiau nei žiurkės dideliame narve „Žiurkių parke". „Žiurkių parko" gyventojos nuosekliai atsispirdavo vandeniui su morfinu ir rinkdavosi paprastą vandenį. Net mažuose narveliuose gyvenančios žiurkės, kurios penkiasdešimt septynias dienas lakė tik morfino tirpalą, perkeltos į „Žiurkių parką" rinkdavosi paprastą vandenį ir pasiryždavo savanoriškai detoksikacijai. Nė viena „Žiurkių parko" gyventoja nepatyrė nieko panašaus į priklausomybę. Remdamasi šiuo tyrimu, mokslininkų komanda nusprendė, kad žmogaus aplinka gali prisidėti prie priklausomybės susiformavimo.

„Žiurkių parko" eksperimentas atskleidžia aplinkos svarbą. Šiandien esame vis labiau socialiai izoliuoti. Jei kiekvienas šeimos narys turi skaitmeninį prietaisą, latentinio amžiaus vaikas juos kopijuos. O tai gali nepaprastai atskirti. Žinome, kad mažesnė tikimybė įgyti priklausomybę ar potraukį žmonėms, gyvenantiems turiningą, prasmingą ir laimingą gyvenimą. Kai kurie vaikai yra įtraukti į užburtą prie ekranų praleidžiamo laiko ratą. Jie nusiminę ne dėl laiko, praleidžiamo prie ekranų, o priešingai – kai jaučiasi nusiminę, griebiasi ekranų kaip galimybės pabėgti. Kuo mažesnį šeimos ir visuomenės ryšį jaučia vaikas, tuo dažniau pasirenka prietaisus, ir galų gale skaitmeninis pasaulis užima vis daugiau laiko. Tai trumpas kelias į potraukiu paremtą elgseną.

Kaip atsikratyti potraukio?

Nesvarbu, ar mums tai patinka, tačiau prie ekranų praleidžiamas laikas dabar tapo mūsų gyvenimo dalimi. Turime pasirūpinti, kad šis laikas neužkariautų viso mūsų vaikų gyvenimo. Bėdos prasideda, kai prie ekrano praleidžiamas laikas pakeičia žmones ir gyvą bendravimą. Jei vaikas pernelyg įsitraukęs naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, vadinasi, jis jaučia silpnesnį ryšį su jumis. Latentiniame amžiuje tai rimta problema – laikas prie ekrano nepakeičia gyvo bendravimo. Jei manote, kad negalite kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie ekrano, rimtai patarčiau apsvarstyti galimybę kuriam laikui atimti ekraną ir grąžinti jį po truputį, išvengiant problemų pasikartojimo.

Galėtumėte (1) visiškai atimti išmanųjį įrenginį, susitaikyti su laukiančiu pykčio priepuoliu ir stresu, o ateityje vėl grąžinti prietaisą ir įvesti grafiką arba (2) sumažinti prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį. Jei tai nepadeda, visai atimkite išmanųjį įrenginį.

Nemanau, kad įmanoma visiškai uždrausti vaikams naudotis ekranais, vien jau dėl to, kad skaitmeninėje erdvėje reikia atlikti namų darbus, be to, gyvenime jiems prireiks jais naudotis. Todėl vaikai turi išsiugdyti sveiką santykį su jais. Pamatinės problemos neišspręsite atimdami prie ekranų praleidžiamą laiką. Tėvai turi suprasti, kodėl jų vaikai įgijo tokį potraukį.

Turite nuspręsti, kuris būdas tinkamesnis jums ir jūsų vaikui, ir pasiryžti griežtai jo laikytis. Visada patariu tėvams, kad nėra vieno visiems tinkamo sprendimo. Viskas priklauso nuo jūsų vaiko ir jo patiriamų sunkumų. Jei, pavyzdžiui, šešiametis yra apsėstas „PlayStation" žaidimų ir manote, kad jis tam pernelyg jaunas, tuomet padėkite žaidimų konsolę į sandėliuką pusmečiui ar iki tol, kol manysite, kad vaikas jau pakankamai subrendęs suprasti, kas vyksta. Tačiau, jei dešimtmetis, apsėstas planšetinio kompiuterio, visgi naudoja jį ir namų darbams, visam laikui uždrausti naudotis ekranu bus nepraktiška. Turėsite sugalvoti, kaip sumažinti prie ekrano praleidžiamą laiką.

Staigus atsisakymas

Kai vaiko potraukis leisti laiką prie ekrano tampa nevaldomas ir tėvai nebegali jo kontroliuoti, kartais geriausias būdas – atimti visus skaitmeninius prietaisus. Man pasiūlius tokią galimybę tėvams, jie visada atrodo pasibaisėję, nuoširdžiai išsigąsta to, kas jų lauks ir kaip vaikas reaguos, todėl dažnai sugalvoja įvairiausių dingsčių, kodėl negali taip pasielgti.

Reikia ryžto ir valios uždrausti vaikui prie ekrano leisti laiką. Vaikas tikriausiai kels isterijas ir pyks, bet laikykitės – ir tai praeis. Nebijokite išjungti belaidžio ryšio ar paslėpti visų įkroviklių. Svarbiausia – laikytis griežtai ir nuosekliai, nepasiduoti aimanoms ir maldavimams. Įpročiams pamiršti dažniausiai prireikia penkių dienų, todėl pykčio priepuoliai amžinai nesitęs.

Kiek ilgai drausti naudotis ekranais – individualus sprendimas, kurį reikėtų priimti atsižvelgiant į kiekvieną vaiką ir situacijos rimtumą. Manau, atsisakyti ekranų reikėtų bent vienai ar dviem savaitėms, kad vaikas spėtų prisitaikyti prie gyvenimo be ekranų ir po truputį įsitrauktų į naujas veiklas, susirastų naujų pomėgių ar prisimintų senuosius ir kita veikla pakeistų prie ekrano leidžiamą laiką. Paskui galite vėl palengva grąžinti ekranus į vaiko gyvenimą, tačiau nusistatykite griežtas taisykles ir ribas, kad šis laikas vėl nevirstų potraukiu. Kad neatsinaujintų problemos, tėvai turi vadovauti, laikytis tvirtai ir būti budrūs.

Kaip susidoroti su pykčio priepuoliais

Daugelis tėvų nerimauja dėl to, kaip reaguos vaikas, sumažinus prie ekranų praleidžiamą laiką ar atėmus prietaisus. Visada renkuosi audros pavyzdį. Jei taifūnas lekia pro jūsų namą, nestovite viduryje ir nesistengiate jo suvaldyti. Nuleidžiate apsaugines žaliuzes, laukiate, kol praeis, paskui susitvarkote. Tada galvojate, kaip apsisaugoti nuo tokios lemties kitą kartą. Viskas vyksta lygiai taip pat, kai jūsų vaikas, negalėdamas naudotis ekranu, rėkia ir spardosi. Išmokite pralaukti audrą, nestiprinkite jos. Išeikite, nesileiskite į kalbas su vaiku ir nesistenkite derėtis, nes taip tik paaštrinsite padėtį. Jei iš pradžių paaiškinote vaikui, kodėl sumažinote prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį ar visai uždraudėte naudotis prietaisais, netikslinga tai kartoti iš naujo. Jie tikrai supranta, kodėl taip elgiatės. Protestuoja ne dėl to, kad nesupranta, o todėl, kad tai nepatinka. Ir jokie paaiškinimai čia nepadės.

Reikia ryžto ir valios uždrausti vaikui prie ekrano leisti laiką. Vaikas tikriausiai kels isterijas ir pyks, bet laikykitės – ir tai praeis. Nebijokite išjungti belaidžio ryšio ar paslėpti visų įkroviklių. Svarbiausia – laikytis griežtai ir nuosekliai, nepasiduoti aimanoms ir maldavimams. Įpročiams pamiršti dažniausiai prireikia penkių dienų, todėl pykčio priepuoliai amžinai nesitęs.
Daugelis tėvų nerimauja dėl isterijų ar kaprizų sukeliamų padarinių. Jie bijo, kad vaikai žaloja save ir gadina šalia esančius daiktus. Tačiau svarbu į situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos. Latentinio amžiaus vaikas gali padaryti ne tiek jau daug žalos. Jei rėkia, spiegia ir tranko durimis, blogiausia, kas jam gali nutikti – tai įsiskaudėjusi galva. Kai tik atkreipiate dėmesį į vaiką, jis sulaukia norimos reakcijos. Todėl būtina vaiką ignoruoti, nebent manote, kad jam kilo pavojus. Tada greitai įsikiškite.

Daugelis tėvų bijo taip pasielgti ar mano, kad tai labai sunku. Jaučiasi taip, tarsi grįžtų atgal į tą amžių, kai vaikui buvo vos keleri metukai ir jis keldavo scenas. Įprastai geriausias būdas susidoroti su isterijos priepuoliais – juos ignoruoti ir pasišalinti. Taip reikėtų elgtis ir su latentinio amžiaus vaikais. Jūsų vaikas pyksta, nes negauna, ko nori. Kad ir ką pasakytumėte ar padarytumėte, jo nenuraminsite. Vaikai turi suprasti, kad griežtai laikysitės savo nuostatų. Išblaškykite juos, kalbėkite kitomis temomis ar nukreipkite jų dėmesį. Kai jie bus nusiteikę palankiau, būtinai skirkite jiems daug konstruktyvaus dėmesio. Ir jie greitai supras, kad teigiamas elgesys reiškia teigiamą dėmesį, kuris jiems patiks labiau nei neigiamas.

Atvejo analizė

Noriu aptarti konkretų atvejį, nes tai – ekstremalus pavyzdys to, kas gali nutikti, jei tėvai netenka kontrolės, kai vaikas yra latentinio amžiaus. Pavyzdys atskleidžia, kaip vaiko potraukis interneto pasauliui gali tapti ypač žalingas paauglystėje.

Sulaukęs keturiolikos metų Džo atsidūrė pas mane, nes žaisdavo „Xbox" žaidimus 19 valandų per dieną ir tėvai visiškai nebegalėjo jo suvaldyti. Žaidimų kompiuteris buvo jo miegamajame, todėl Džo žaisdavo visą naktį, paryčiais užmigdavo vos kelioms valandoms ir laiku neatsikeldavo į mokyklą. Jis visiškai nesirūpino savimi – nesiprausė, tinkamai nesimaitino. Tuo metu, kai problema pasiekė apogėjų, tuštinosi į vienkartines dėžes miegamajame, nes net kelioms minutėms nenorėjo atsitraukti nuo ekrano. Situacija tapo visiškai nevaldoma. Dėl to, kad Džo nelankė mokyklos, nesirūpino savimi, sunerimusios dėl jo saugumo ir gerovės įsikišo socialinės tarnybos. Berniuko tėvai beprotiškai nerimavo ir jautė, kad situacija tapo nevaldoma. Jei jis nepradės lankyti mokyklos, socialinės tarnybos pagrasino perimti Džo globą.

KONSULTACIJOS

Suprantama, kad Džo tėvai ypač nerimavo. Kalbėjausi su jais apie tai, kaip atsidūrė tokioje situacijoje. Džo visada patikdavo žaisti, jis domėjosi skaitmeniniais prietaisais. Buvo aišku, kad tėvai nesuprato potraukio, tačiau menkai dėl to nerimavo, todėl jis buvo paliktas daryti, ką nori, ir kaip tinkamas naudotis išmaniaisiais įrenginiais. Džo labai patiko „Xbox" žaidimų kompiuteris, todėl, sulaukęs dešimties metų, už pinigus, gautus per Kalėdas ir per gimtadienį, pagaliau galėjo jį įsigyti. Žaidimų kompiuteris buvo pastatytas jo miegamajame.

Berniukas buvo tylus, nekėlė rūpesčių, todėl tėvai nematė problemų dėl laiko, leidžiamo prie ekrano. Bėgant metams tokio laiko kiekis vis didėjo, o perėjus į vidurinę mokyklą sunkumai vis stiprėjo. Džo neturėjo draugų, jam viskas atrodė pernelyg sudėtinga. Nuo tada didžiąją dalį laiko praleisdavo savo kambaryje prie žaidimų kompiuterio. Mama pastebėjo, kad jis nuolat pavargęs, tarsi būtų ilgai žaidęs ir nemiegojęs. Žaisti jam sekėsi gerai, turėjo grupelę draugų internete, – daugelį iš JAV, – todėl laiko skirtumas lėmė, kad naktį jis nemiegodavo, o žaisdavo ir susirašinėdavo su naujaisiais draugais. Mama bandė riboti žaidimų laiką, bet Džo taip prieštaravo, kad galiausiai ji pasidavė.

Kuo sunkiau buvo mokykloje, tuo labiau Džo įsitraukė į interneto pasaulį. Viskas greitai slydo iš rankų. Sulaukęs paauglystės jis žaisdavo visą naktį. Naktis ir diena jam susikeitė vietomis. Užmigdavo žaidimų kėdėje ir nebegalėdavo atsikelti į mokyklą. Jis buvo 178 cm ūgio, tad tėvai fiziškai negalėjo priversti jo eiti į mokyklą. Įsitraukė socialinės rūpybos skyriaus darbuotojai, o vietos valdžia grasino pradėti teismo procesą prieš tėvus.

Kai atėjau aplankyti Džo į namus, buvo akivaizdu, kad berniuko nuotaika buvo ypač prasta. Jis tinkamai nesimaitino, nekokybiškai išsimiegodavo, be to, jam trūko dienos šviesos. Visą dieną žaisdamas jis leisdavo kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, nelankė mokyklos ir buvo socialiai izoliuotas. Jis užsisklendė interneto pasaulyje, nes jautėsi visiškai neturintis ryšio su realiu gyvenimu ir nesugebantis su juo susitvarkyti.

INTERVENCIJA

Kad tėvai vėl galėtų perimti kontrolę į savo rankas, reikėjo skubiai imtis drastiškų veiksmų. Džo buvo įstrigęs užburtame rate. Pirmiausia tėvams reikėjo atimti žaidimų kompiuterį „Xbox". Nors padėtis tapo beviltiška, jie vis tiek nesijautė tikri ir nerimavo dėl sūnaus reakcijos. Tokioje ekstremalioje situacijoje padėti galėjo tik staigus atsisakymas, nes jau nebetiko nei grafikai, nei apribojimai.

Šįkart tėvai susivienijo, ištvėrė spaudimą ir išnešė žaidimų kompiuterį iš namų. Kaip ir buvo tikėtasi, Džo sureagavo audringai: daug trankė durimis, rėkė ir išlėkdavo į savo kambarį.

Supratęs, kad visi susimokė, o jo tėvus palaiko armija specialistų, kartojančių tą patį, Džo pagaliau susitaikė. Manau, kad bent iš dalies jam palengvėjo, nors savo gyvenimu jis nebuvo patenkintas, kamuojamas prastos nuotaikos, prislėgtas, nuolat jautėsi nelaimingas. Viena pirmųjų Džo užduočių buvo atkurti ryšius su mokykla ir santykius su tėvais. Kai dingo „Xbox" žaidimų kompiuteris, pabandėme jį įtikinti, kad verta atsikelti ir eiti į mokyklą. Tėvai glaudžiai bendradarbiavo su mokykla, Džo buvo paskirtas mentorius, dalį laiko vaikas buvo mokomas grupėje vaikų, kurie turėjo specialiųjų poreikių.

REZULTATAS

Džo teko ištverti ilgą ir sudėtingą procesą, bet po kelių mėnesių situacija pasitaisė ir socialinės tarnybos atsitraukė. Mokykloje jam vis dar buvo sunku, bet jis gavo papildomo palaikymo ir susirado kelis draugus. Neturėdamas žaidimų kompiuterio eidavo miegoti anksčiau, todėl geriau išsimiegodavo ir tėvai galėdavo rytais jį prižadinti. Po keturių mėnesių, mokslo metų pabaigoje, tėvai jam grąžino ekraną, bet šįkart – su apribojimais. Jam buvo leidžiama žaisti savaitgaliais ir tik svetainėje. Džo laikėsi taisyklių, nes žinojo, kad kitaip prietaisas vėl bus pašalintas. Jis taip pat mažiau domėjosi žaidimais, nes norėjo susitikti su realiais draugais. Laimė, Džo pradėjo suprasti, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų, nei sėdėti tamsiame miegamajame.

Pavojaus ženklai

- Ar apibūdintumėte savo vaiką kaip „apsėstą" išmaniojo įrenginio? Ar jis nuolat kaulija leidimo juo naudotis? Ar vaikas apie jį nuolat galvoja?

- Ar vaikas nuliūsta ir supyksta, kai tenka pasitraukti nuo išmaniojo įrenginio?

- Ar jis ignoruoja nurodymus ar labai susierzina, paprašius baigti naudotis įrenginiu?

- Ar išmanusis įrenginys – vienintelis pokalbių ir žaidimų objektas? Ar vaikas kalba apie žaidimus net tada, kai nesinaudoja įrenginiu? Pasakoja, ką darys vėliau? Ar vaikas, jums išėjus su juo iš namų, atrodo sunerimęs ir nori greičiau grįžti namo, kad galėtų naudotis įrenginiu?

- Ar vaikas atrodo įsitempęs? (Kai turite potraukį, jis kelia didelę įtampą. Kai vaikas leidžia laiką prie ekrano, jis sunkiai dirba, kad patenkintų tą potraukį. O nesinaudodamas ekranu, jis nuolat apie jį galvoja – tai labai vargina.)

- Ar vaikas ginasi ir slapstosi dėl laiko, praleidžiamo prie ekrano? Ar jis slepia įrenginį, kad jo nerastumėte? Gal vogčiomis įsineša jį į miegamąjį naktį ar meluoja, kiek laiko praleidžia prie ekrano?

- Ar jis nuolat pavargęs, suirzęs ir atitolęs nuo kitų?

Galimi sprendimai

- Imkitės ryžtingų veiksmų. Jei tėvai rimtai sunerimę ir nori greitai išspręsti problemą, reikėtų pašalinti visus išmaniuosius įrenginius ir uždrausti leisti laiką prie ekranų.

- Jei vaikas yra vyresnis arba tėvai jaučia, kad kartu su vaiku sugebės geriau valdyti prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį, galima po truputį grąžinti įrenginius.

- Visi tėvai turi parengti planą dėl vaikų prie ekrano leidžiamo laiko. Sukurkite grafiką. Nustatykite laiką, kada vaikas gali naudotis internetu – įtraukite jį į dienos grafiką arba paskirkite tam tikrą laiką, kada galima naudotis įrenginiu. Kai laikas išnaudojamas, tą dieną ar savaitę nebeleiskite naudotis išmaniuoju įrenginiu.

- Jei tėvai nenori, kad vaikas taptų priklausomas nuo ekranų, jie turi prižiūrėti, ar laikomasi grafiko.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis