Kaip surasti aukso vidurį auklėjant vaikus

Lektorė, „Šeimų universiteto" atstovė Tatjana Gedutienė tiek iš asmeninės, tiek iš „Šeimų universiteto" patirties žino, kad nors tėvams kartais labai norisi už vaikus nuspręsti, kam verta skirti daugiau dėmesio ir laiko, o ką galbūt visai uždrausti, to daryti neverta.

Apie tai, kada reikia vaikus skatinti, o kada stabdyti, Tatjana Gedutienė kalbėjo konferencijoje „Atsakinga tėvystė".

O gal leisti viską?

Siekdami padėti vaikams atrasti save, kai kurie tėvai nusprendžia vaikams nedrausti nieko, taip neva skatinant jų kūrybiškumą ir savarankiškumą. Tačiau atsakingi tėvai neturėtų prieiti prie tokių kraštutinumų. „Vaikus mes auginame sociume, tad leisti jiems absoliučiai viską, kas kenkia aplinkai ar kitiems žmonėms, būtų tikrai neteisinga. Bet jei vaikas nori išbandyti kažką, kas jį gali lavinti, kur jis gali kažką atrasti, nekeldamas pavojaus nei savo ar kitų gyvybei, nei emociniam pasauliui, ar nesukelia kitokių blogų pasekmių, tada drausti nereikia. Visada turi būti balansas", ‒ sako T. Gedutienė.

Ji pati būdama mama ir spręsdama, ką visgi reikėtų uždrausti, turėjo išsikėlusi kelis esminius klausimus, į kuriuos sau atsakydavo. „Aš vadovavausi principu, ar tai pakenks mano vaikui fiziškai ir ar tai yra leidžiama įstatymų. Pavyzdžiui, jei neleidžiama vaikščioti į naktinius klubus iki tam tikro amžiaus, mano kaip mamos teisė yra sustabdyti tuos procesus. Ir reikia tikrai tvirtai laikytis šios pozicijos, nes vis tiek įstatymai ne šiaip sau sugalvoti: jie yra tam tikrais atvejais apginantys vaikus nuo jų pačių klaidų", ‒ įsitikinusi T. Gedutienė.

Kita vertus, jei vaikas padarė kažką ne taip, kaip tikėjotės, ar atsidūrė ne ten, kur buvo sutarta, pernelyg to sureikšminti irgi nereikėtų. „Gyvenime visko būna. Nereikia užpulti vaiko su visa rūstybe, kad dabar visai praradai pasitikėjimą ir nieko nebeturėsi ir negausi. Reikia tiesiog aptarti, kodėl jis taip pasielgė ‒ mes kartais irgi būname per griežti", ‒ pasakoja ji, pastebėdama, kad dažniausiai sunkiausia būna pirmagimiams, nes auginant antrą ar po to gimstančius vaikus tėvai jau būna išmokę atskirti, kas svarbu, o kas ne.

Užduotis parodyti pastangų vertę

Kitas tėvams dažnai kylantis klausimas, ką daryti su vaikų užsiėmimais, papildomu lavinimusi, ar tiesiog kaip kovoti su jų tinginyste. Kai kurie tėvai sudėlioja visą vaikų dienotvarkę nuo ryto iki vakaro, kiti vaikui palieka laisvę rinktis, ar jis apskritai nori kažkuo užsiimti. Kaip rasti balansą neužkraunant vaikui visko per daug, bet skatinti jį lavintis ir plėsti akiratį?

„Iš tikrųjų reikia nepamiršti, kad kažkada mūsų vaikai visai nieko nemokėjo. Jie žengė pirmus žingsnius, skaitė pirmas raides ir mes džiaugėmės viskuo, ką jie pasiekė. Tačiau net kalbėdami su mažais vaikais, mes turime girti juos ne tiesiog už tai, kad kažką padarė gerai, bet skatinti progresą. Nesvarbu, koks vaikas būtų gabus, talentingas, kokią profesiją jis pasirinktų suaugęs, jis turi suprasti, kad nėra rezultato be darbo. Todėl kartais vieno vaiko rezultatas, kurį jis pasiekė sunkiai dirbdamas, yra vertingesnis už kito vaiko geresnį rezultatą pasiektą beveik neįdėjus pastangų", ‒ aiškina T. Gedutienė.

O jei vaikas, ieškodamas savęs, vieną po kito nori keisti būrelius, tai savaime nėra blogai, bet prieš leidžiant kažką mesti, reikia išsiaiškinti, kokios už to slypi priežastys. T. Gedutienė dalinasi savo šeimos pavyzdžiu. Jos dukra, būdama ankstyvos paauglystės amžiaus, prašė leisti jai lankyti breiko pamokas. Mamos ši mintis visai nežavėjo, bet po ilgų įtikinėjimų pasidavė. Tačiau praėjus vos mėnesiui, dukra pareiškė jau norinti viską mesti. „Kai aš nesutikau, ji labai nustebo ‒ sako, juk tu net nenorėjai, kad aš lankyčiau. Atsakiau, kad tikrai taip. Bet tu mane įtikinai, o dabar vos po mėnesio, nieko dar neišmokusi, nori mesti. Sutarėme taip, kad ji lankys bent iki kitų mokslo metų, o tada galės nuspręsti, ką daryti toliau. Galiausiai ji lankė tuos užsiėmimus trejus metus", ‒ pasakoja ji.

Laisvė ir leidimas daryti viską pačiam be vertybinių skalių, be tėvų lyderystės yra beprasmė, ir paauglys tikrai neieško tokios laisvės. Iš tiesų tai yra tėvų abejingumas ir bejėgiškumas. Iš kitos pusės, paauglystė yra laikotarpis, kai žmogus mokosi būti savarankiškas, todėl per didelis valdingumas ir kiekvieno žingsnio kontroliavimas irgi nieko gero.Tatjana GEDUTIENĖ
T. Gedutienė primena visiems žinomo išradėjo Tomo Edisono pavyzdį: iš tiesų jis dažniausiai išrasdavo tai, ką kažkas jau buvo sugalvojęs. Tiesiog jis labai daug dirbdavo, eksperimentuodavo ir tikėjo, kad daug dirbdamas gali pasiekti rezultatų. O dabar net niekas neatsimena, kas pasakė, kad galėtų būti toks daiktas kaip elektros lemputė, bet T. Edisonas įdėjęs daug darbo ją sukūrė. Ir vaikams reikia nuolat priminti tokius pavyzdžius, kad vien gabumai dar nieko nereiškia.

Parodykite vaikui naudą

T. Gedutienė pataria, kad kai norite įtikinti vaiką kažką daryti, turite paaiškinti, kokią jis pats iš to gaus naudą. „Galbūt kažkas yra gražu ar smagu mums patiems, bet vaikas turi suprasti, kokią jis gaus naudą, kad kažko išmoks", ‒ sako ji.

O jei vaikas daugiausiai laiko užsiima kokia nors, jūsų akimis žiūrint, visai nenaudinga veikla, neskubėkite teisti. Pavyzdžiui, yra mokslinių tyrimų, rodančių, kad vaikai, daug laiko praleidžiantys prie kompiuterio, yra gabesni matematikai. Ir net jei kompiuteriu jis neieško informacijos, o tiesiog žaidžia agresyvius kompiuterinius žaidimus, užuot barę pasiūlykite alternatyvius būdus išlieti energiją, pavyzdžiui, sūnus gali kartu su tėvu nueiti į varžybas ar pasportuoti.

„Beveik kiekvienoje veikloje galima rasti pozityvią pusę, tačiau kyla klausimas, kas nukenčia, jei visas laikas skiriamas tik tai veiklai. Jei kenčia sveikata, šeima, bendravimas su kitais žmonėmis, nes vaikas užsidaro ir pradeda vengti bendrauti, tuomet reikia susirūpinti. Juk jei menininkas užsidaręs kuria kasdien nuo ryto iki vakaro, visuomenėje tai priimama kaip norma. Svarbiausia, turime stengtis pažinti ir gerbti savo vaiką, o tuomet jau tiesiog padėti jam susigaudyti, kas gerai ir kas blogai", ‒ aiškina T. Gedutienė.

Laisvė be tėvų lyderystės beprasmė

Nors paauglystė yra didžiausių vaiko pokyčių metas, T. Gedutienė įsitikinusi, kad šiuo etapu svarbiausia, kaip į juos reaguoja tėvai. „Didžiausias klausimas, kaip mes susitvarkome su tais pokyčiais, nes mes jokiu būdu negalime numoti ranka ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Baisiausia, ką mes galime padaryti ‒ užsidaryti ir sakyti, kad jei manai, kad jau esi suaugęs, tai ir būk. Laisvė ir leidimas daryti viską pačiam be vertybinių skalių, be tėvų lyderystės yra beprasmė, ir paauglys tikrai neieško tokios laisvės. Iš tiesų tai yra tėvų abejingumas ir bejėgiškumas. Iš kitos pusės, paauglystė yra laikotarpis, kai žmogus mokosi būti savarankiškas, todėl per didelis valdingumas ir kiekvieno žingsnio kontroliavimas irgi nieko gero", ‒ sako T. Gedutienė.

Aiškindama, ką reiškia paauglystė, T. Gedutienė siūlo tėvams itin vaizdingą savo kolegos iš „Šeimų universiteto" Rimvydo Bačkio paaiškinimą. „Kaip jis labai gražiai pasakė, įsivaizduokite, kad jūsų vaikas kiekvieną dieną pabunda vis kitokiu žmogumi. Tiesiog jis nusprendė, kad dabar bus kitoks ir bando įvairiausius dalykus. Ir viskas, ką jūs sutarėte su vaiku anksčiau, netgi jei tai buvo vakar vakare, šiandien gali negalioti. Todėl jei su vaiku susitarei, kad jis bus atviras, visada tau pasipasakos, turi nuolat jam tai kartoti ir priminti. Jis turi žinoti, kad nesvarbu, kas benutiktų, tu jį visada palaikysi ir jis visada gali kreiptis pagalbos", ‒ pabrėžia ji.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis