Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Prie Vilniaus esančioje mokykloje vaikai maudosi eketėje (FOTO)

Žurnale TAVO VAIKAS daug rašėme apie alternatyviuosius darželius. O štai Vilniaus r., Melkio kaimo apylinkėse, įsikūrė privati mokykla, kurios steigėjai – graži šeimų bendruomenė. Įvairių pomėgių žmones sieja noras gyventi toliau nuo miesto šurmulio, artimiau bendrauti, dalytis, kurti sveikesnę aplinką savo vaikams.

Nuvažiavome aplankyti Melkio mokyklėlės giedrą snieguotą dieną. Jauki kaimo troba, iš kamino rūkstantys dūmai – tikras idiliškas vaizdelis iš šventinio atviruko. O svarbiausia, laimingi, degančiomis akimis vaikai.

Melkio mokyklėlę lanko 17 vaikų – nuo šešerių iki dešimties metų, maždaug trečdalis – vilniečiai, kuriuos atveža tėvai. Dirba du pagrindiniai mokytojai, atvažiuoja anglų kalbos mokytoja, vyksta folkloro užsiėmimai, ušu trenerė atvyksta du kartus per savaitę.

Maudynės tvenkinyje

Mokytoja M.Lomanienė: Mūsų diena prasideda devintą ryto, visi renkamės į pasisveikinimo ratą, tada lekiame į lauką, sustojame rateliu ir padainuojame ryto dainą. Tuomet mokinukai ir mokytojai sustojame po du ir bėgame apie kilometrą iki kitos sodybos, kurioje gyvena mokyklos vadovė Ernesta Zakarevičienė. Vaikai ten turi išsirinkę po augalą ir kiekvieną rytą apžiūrime, kaip jie pasikeitė. Juk gamta kinta nuolat – lapeliai, žievė, faktūros. Tuomet pasimankštiname, pažaidžiame žaidimus, bėgame atgal, truputį pailsime, pakvėpuojame. Vienas vaikų sušunka – „Maudytis!" ir šokame į tvenkinį.

DELFI / Andrius Ufartas

Su tokiu noru tai daro, būna, kad kartoja po penkis kartus, šokinėtų ir dar daugiau, jei nesustabdytume. Tie, kurie nenori maudytis, basučiai pabėgioja po sniegą, nusiprausia juo veiduką ir kaklą. Kol kas mūsų vaikai jokiomis „peršalimo" ligomis neserga.

DELFI / Andrius Ufartas

Po pusryčių atliekame „Ryto rato" ritualą – susėdame visi kartu, budėtojai užrašo tos dienos datą, oro ir vandens temperatūrą, apskaičiuoja skirtumą, kiek dabar, pavyzdžiui, oras šaltesnis už vandenį, tada per rankas „leidžia" atvirumo akmenėlį. Turėdamas rankoje tą akmenėlį kiekvienas vaikas gali pasisakyti, kaip jis jaučiasi, kas gero ar blogo jam nutiko – vadinasi, gali pasidžiaugti ir pasiskųsti. Paskui jau ateina pamokų metas, aš dirbu su pirmokais, o mano vyras Tadas su vyresniaisiais – dviem antrokais, trimis trečiokais ir vienu ketvirtoku (atskirai).

Mokyklos vadovė E.Zakarevičienė: Natūralesnio gyvenimo poreikis įtraukia vis daugiau žmonių. Tokių lavinimo įstaigėlių poreikis, matyt, ypač juntamas aplink didžiuosius miestus, kuriuose žmonėms susitikimas su tikra gamta jau tampa retenybe. Jokios religijos, tik pagarbus požiūris į gamtą. Norėjosi vaikams sukurti tokią aplinką, kad jie džiaugtųsi ir paaugę nenorėtų bėgti į miestą. Vaikus pratiname prie minties, kad mes esame gamtos dalis. Anksčiau sakydavo, kad gamta – mūsų namai, paskui atsirado posakis – „Važiuojame į gamtą kaip į svečius", o dabar čia vykstama išgyventi. Toks požiūris turėtų keistis.

DELFI / Andrius Ufartas

Dabartinis pastatas, buvęs vasarnamis, ne itin tinka mokyklai, nors apšiltinom kaip tik galima, tačiau labai daug tenka kūrenti. Tai tokia laikina mūsų pastogė, mūsų tikslas – pasistatyti naują pastatą.

DELFI / Andrius Ufartas

Šeimos modelis ir ribos

Milda: Visas mokyklos modelis yra tarsi šeimos modelis: didelė troba, mokytojas ir mokytoja – tarsi tėtis ir mama, daug vaikų ir mes čia visi kartu draugiškai ir gražiai gyvename. Sakote, mes su Tadu neturime vaikų? Mes turime net 17 vaikų!

Ernesta: Tai gali būti privalumas, kai esi mama, turi tuos mamiškus mygtukus, pradedi nuolaidžiauti vaikams ir mažyliai jau žino, kaip juos spaudyti. Milda su Tadu turi pajautimą, kaip „prieiti" prie žmogaus.

Milda: Pirmieji mokyklos mėnesiai buvo sunkoki, nes visi nauji vaikai, kol pratinome prie taisyklių, prie tam tikros struktūros ir rutinos, teko ir pavargti. Ir mokytojams buvo nauja patirtis, nes teorija yra viena, o praktiškai ją pritaikyti visai kas kita. Vaikams reikia žinoti tam tikras taisykles, kitaip jie nesijaus saugūs. Daug kas mano, kad alternatyvioji mokykla – tai tokia, kurioje nėra jokių ribų, netiesa, čia laikomasi tam tikrų taisyklių. Sovietinėje mokykloje buvo per daug autoritarizmo, vėliau atėjo humanizmo ir laisvės metas, tačiau galbūt kai per daug laisvės, yra peržengiamos visos ribos.

Ernesta: Reikia surasti pusiausvyrą, kaip Milda sako, viena ranka glostai, o kita stipriai laikai.

DELFI / Andrius Ufartas

Vyrauja bendrojo ugdymo programa

Milda: Mokyklos koncepcija kuriama jau dveji metai, mes remiamės ir rimtomis teorijomis, ir tuo, ką padiktuoja širdis. Lankėmės įvairiausiuose seminaruose, kitose mokyklose. Pasirinkome bendrojo ugdymo programą, kuri lanksti ir atnaujinta – daug praktinės, integruotos veiklos, kai pabrėžiamas asmeninis mokytojo santykis su vaiku – nuoširdus ir atviras. Viskas, kas surašyta, yra labai gerai ir teisinga, tačiau sunku panaudoti praktiškai dėl įvairių priežasčių – įpročio dirbti tik taip, o ne kitaip, dėl mokyk­los valdžios požiūrio, dėl to, kad klasėje yra per daug vaikų ir t. t. Mes turime tokių galimybių – suteikti vaikui pakankamai daug laisvės rinktis. Labai daug dirbame, kad vaikai jaustųsi šeimos nariais, jie turi taip jaustis, kad galėtų vieni kitiems padėti. Norime, kad vaikų santykis būtų šiltas ir geras. Labai gerai, kad mes dirbame dviese su vyru, visos šeimos, kurių vaikai lanko mūsų mokyklėlę, nori mums padėti, nori kurti drauge.

DELFI / Andrius Ufartas

Paprastoje mokykloje vaikai susirenka daugmaž pagal gyvenamąją vietą, visi vis kitokie – iš įvairių socialinių sluoksnių, skirtingo mąstymo, lipdyti iš tokių vaikų klases turbūt tikrai nėra lengva. Kaip tokiomis sąlygomis galima sukurti saugią ir jaukią aplinką ir dar suteikti kiekvienam vaikui laisvę rinktis? Aš manau, kad mokytojai, dirbantys valstybinėse mokyklose iš širdies, atlieka tiesiog žygdarbius. Mes kuriame santykius per nuoširdų ir draugišką bendravimą. Turime vieną mokinuką, atėjusį iš valstybinės mokyklos, vaikas neturi jokios motyvacijos mokytis. Nenori nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti, bet dievina visas praktines veiklas – gaminti valgį, tvarkyti aplinką, kalti, pjaustyti, tada jo akys tiesiog žiba, tačiau mokytis vis tiek reikia, tobulėti reikia, o jam dabar toks sąstingis. Valstybinėje mokykloje greičiausiai mokytojai kalbėtų su tėvais, spaustų, gąsdintų, o aš atsisėdu ir sakau jam: „Stengiuosi tave motyvuoti, ieškau būdų, kad tik būtų maloniau tau mokytis, bet jeigu tik aš stengsiuosi, bus negerai, nesiskųsiu tavo tėvams, bet mūsų santykiams tai padarys žalos." Ir vaikas supranta, mudu susitarėme, kaip toliau mokysimės. Mes dabar su juo keliaujame mažais žingsneliais, bet aš galiu sau tai leisti, o jeigu klasėje – trisdešimt mokinių, kaip mokytojai rasti laiko su kiekvienu pasikalbėti atvirai ir nuoširdžiai?

Specialisto komentaras

Melkio mokyklėlė vaikus grūdina... ir maudynėmis eketėje. Ką apie tai mano specialistai?

Vaikų ligų gydytoja pulmonologė dr. Sigita Petraitienė:

Grūdinti vaikus tikrai nėra blogai, tačiau šokinėti į eketę ar bėgioti po sniegą basom nereikėtų pripuolamai – organizmui šoko nereikėtų"

„Jei tai šeimos gyvenimo būdas, vaikai nuo mažens taip gyvena, praleidžia daug laiko gryname ore, taisyklingai maitinasi, sportuoja, tai tik pagirtina. Mano pačios vaikai, kai įsigijome sodybą ir joje praleisdavome visus savaitgalius bet kokiu oru (su maudynėmis pirtyje, pabėgiojimu per sniegą), pradėjo sirgti kur kas mažiau. Svarbu geri norai, puiki nuotaika ir viską daryti su malonumu – ne per prievartą, visai šeimai kartu, tėvams rodant pavyzdį."

Prof. habilituotas mokslų daktaras urologas Balys Dainys:

Reikėtų pabrėžti, kad šokinėti į eketes yra ekstremalus dalykas ir toli gražu ne kiekvienam vaikui tinkamas"

„Jeigu vaikai užsigrūdinę, specialiai, pagal tam tikras metodikas, paruošti, nieko bloga, kad maudosi eketėje. Grūdinti(s) reikia kasdien po truputėlį, po kelias minutes, o gerai „apšilus", po geros mankštos galima ir lediniu vandeniu pasimėgauti. Jeigu sugalvojame šiaip sau, be niekur nieko, šokti į eketę, tai prilyginčiau savižudybei. Iš tokių drąsuolių tikrai atsiras tokių, kurie susirgs šlapimo takų ligomis, bronchitu, gerklės, net sėklidžių ar prostatos uždegimais, nors tai ir maži vaikai."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?