Psichologė J. Bortkevičienė: leiskime vaikui būti savimi

Su psichologe Jūrate Bortkevičiene Delfi.tv konferencijoje kalbėjome apie vaikų motyvaciją mokytis ir tėvų vaidmenį. Kaip padėti vaikui neprarasti noro mokytis?

Grįžęs iš mokyklos vaikas pasakoja mamai, kad mokytoja vadina jį lėtu. Esą jis nespėja padaryti per pamokas padaryti tiek, kiek kiti vaikai. Ką patartumėte šiai mamai?

Yra vaikų, kurie greitai atlieka užduotis mokykloje, atrodo, jiems net nereikia dėti pastangų ir taip viskas puikiai sekasi. Juk kai kuriems vaikams nereikėjo pastangų, kad jie išmoktų važiuoti dviračiu, kiti ir skaityti pradeda labai anksti ir niekieno nemokyti. Tačiau yra vaikų, kuriems reikia įdėti daugiau pastangų. Tėveliai turi suprasti, kad lėtesnio vaiko įgūdžius reikia labiau ugdyti: daugiau kartų pakartojant veiksmą, skiriant daugiau laiko. Tas pats ir su dviračio važiavimu – kai aš važiuoju juo lėtai, daug kartų nukrentu, turiu daug treniruotis. Jei pradėsiu važiuoti kiekvieną dieną, daug treniruosiuosi, po trijų savaičių lakstysiu su dviračiu. Ir su knygos skaitymu tas pats: iš pradžių skiemenuosiu, bet kuo daugiau imsiu skaityti, tuo geriau man seksis.

Mokytojai neturėtų vadinti vaikų lėtais, lėtapėdžiais, dėl to pykti ar bartis. Mokytojai turėtų vaikui padėti pagal savo tempą dirbti klasėje. Reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra ir stengtis jam padėti, Svarbu, kad vaikas tikėtų savimi ir nenusiviltų.

Ypač pirmokai, antrokai – šiame amžiuje vaikui formuojasi savivertės klausimas, koks aš esu – geras, blogas, lėtas ar greitas. Kad paskui nebūtų taip, kad vaikas nebetiki savimi: „Ai, aš lėtas, man nepavyks, man neišeis". Išryškinkime vaiko teigiamas savybes, kad jis įgytų pasitikėjimo savimi.

Trečiokei mergaitei mokykloje sunkiai sekasi matematika, ji sako, kad mokymosi tempas jai per greitas. Namuose, kai turi daugiau laiko, viską supranta ir padaro. O štai anglų jai ir mokykloje sekasi puikiai, ir tempas čia jai ne kliūtis. Ką daryti tokiu atveju?

Turime leisti vaikui būti savimi tokiu, koks jis yra. Jį priimti tokį, koks jis yra. Namuose mergaitei sekasi geriau, nes čia ji turi daugiau laiko. Reikia lavinti mergaitės matematikos įgūdžius. Kuo vaikas daugiau spręs matematikos uždavinių, tuo labiau supras. Iš prigimties kai kurie vaikai yra logikai, kurie matematiką iš karto supranta, kiti - ne. Reikia koncentruotis į tai, kas tam vaikui sekasi, o kas ne priekaištauti, kas nesiseka.

Antrokė namų darbus ruošia dvi valandas. Ar tai normalu?

Mokyklos skirtingai traktuoja namų darbus. Pradinėse klasėse sakoma, kad tai ne namų darbai, o žinių įtvirtinimas. Grįžtu namo ir pasikartoju, ką išmokau, kad prisiminčiau tai ir užtvirtinčiau. Reikia vaiką sudominti namų darbais, formuoti jo nuomonę, kad tai ne problema, o kad tai smagus užsiėmimas, leidžiantis pasitikrinti savo žinias. Tačiau neretai tėvai patys sureaguoja netinkamai: „Oho, kiek namų darbų, ar tie mokytojai išprotėjo?.." Arba: „Jie neturi teisės tiek užduoti!". Vaikas tai girdi ir jam, aišku, nepatiks namų darbai. Viskas priklauso nuo požiūrio.

Dvi valandos yra daug. Gal tam vaikui šiuo metu tiek reikia? Iš pradžių skirs 2-3 valandas, o po to – mažiau?

Kaip vaikui neprarasti noro eiti į mokyklą, kokių klaidų čia nepadaryti tėvams?

Būna, kad vaikas dar nelanko mokyklos, o tėvai jau susirūpinę: „Kaip dabar bus.. Ar jis susitvarkys? Juk jis toks nedėmesingas.." Apie mokyklą reikia kalbėti labai gražiai ir teigiamai, o ne gąsdinti vaiką, kad dabar jam baigsis katino dienos ir prasidės „baisioji" mokykla. Reikia papasakoti vaikui, kad mokykloje yra smagu, jis sužinos daug naujų dalykų, mokytojai pateiks naujos informacijos, bus draugų, projektų, kas dieną sužinos naujų dalykų. Svarbu sudominti vaiką.

Kita klaida – barti vaiką, kuris patyrė nesėkmę. Pavyzdžiui, vaikas ruošia su mama pamokas, ir jei kas vaikui nepasiseka, tėvai ima rėkti, vaikas pradeda verkti. Natūralu, kad vaikas nenorės mokytis, jam kyla panika. Jis galvoja, kad mokykla – tai katastrofa, jam nepavyks. O jei dar tėvai pradeda grasinti: „Aš papasakosiu močiutei/tėtei/Kalėdų Seneliui, kaip tu mokaisi"... Mes neturėtume orientuotis tik į vaiko akademinius rezultatus, tuo labiau, su draudimais ir baudimais. Tada tikrai dingsta motyvacija. Reikia skatinti vidinę vaiko motyvaciją, nes iš tiesų juk mokytis yra labai smagu, argi ne?

Ko tėvai turi klausti savo vaiko, norėdami suprasti, kaip jam sekasi darželyje, mokykloje, kolektyve?

Jei paklausite „Kaip tau sekėsi?", vaikas atsakys „Gerai". Todėl klauskime: „Su kuo šiandien bendravai? Kas tavo geriausias draugas? Ko išmokai? Ką naujo sužinojai? Ką mėgsti veikti su draugu? Kas tau labiausiai patinka mokykloje?"

Jau darželyje galima apie tai kalbėti, pratinti, kad vaikas išmoktų pasakoti. Tačiau tam reikia, kad tėvai pasakotųsi patys – kaip sekėsi darbe, ką veikė su kolegomis, kokių pasitaikė problemų ir kaip jas išsprendė? Suaugusieji turi parodyti, kad kylančios problemos yra normalu, kad reikia ieškoti sprendimų joms spręsti. Vaikas gali pasakyti:„Aš daugiau nebendrausiu su Mildute, nes ji man nedavė lėlės", išties vaikui tai didelė problema. Paklauskite: „O kaip tu norėtum, kad Mildutė būtų padariusi? O tau ar būna, kad ir tu niekam nenori duoti savo lėlės? O tau patinka žaisti su Mildute? Ką jūs mėgstate žaisti?" Pateikite problemą iš pozityviosios pusės, kad būtų galima surasti jos sprendimą.

Ar yra skirtumas, kada kalbėti su vaikais apie tai? Yra tekę girdėti, esą pusvalandis prieš miegą yra toks stebuklingas metas, kai su vaikais reikia kalbėtis iš širdies ir viskas, kas tada pasakoma, yra ypač jautriai imama į širdį. Ar tikrai svarbus pokalbio laikas?

Nežinau, ar tikrai yra skirtumas, kada kalbėtis. Kiekviena šeima suranda jiems priimtiną laiką. Mūsų šeimos tradicija yra bendra vakarienė prie stalo, kai visi pasakojame savo dieną, kaip mums sekėsi.

Visą konferenciją su Jūrate Bortkevičiene kviečiame žiūrėti čia:

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis