Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Vaikas nori vienos knygos, o mama siūlo kitą: kaip surasti aukso vidurį

Vaikų literatūra po truputį augina savo sparnus ir bando pakilti iš suaugusiųjų literatūros šešėlio. Šių metų Vilniaus knygų mugė parodė, kad daugėja vaikų literatūros autorių, jų knygų pristatymų, renginių.

Šeimos noriai užsuka į vaikų literatūros skyrius bibliotekose, knygynuose. O čia vaikų laukia šimtai knygų skirtingais viršeliais. Kurią pasirinkti? Ar vaikas noriau skaitys savo paties išsirinktą knygą, ar tą, kurią jam įduos tėvai ar mokytojai? Ar tikrai suaugę visada išrinks geriausią knygą vaikui? Apie tai leidyklos „Nieko rimto" rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjosi su knygos „Brolis, kurio nereikėjo" autore ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausiąja tyrėja Egle Baliutavičiūte.

Kaip Jums atrodo, kokių knygų vaikams šiuo metu trūksta, o kokių per daug? Kaip vertintumėte knygų vaikams pasiūlą lyginant su suaugusiųjų?

Turint omenyje mūsų rinkos dydį ir galimybes, manau, kad mūsų situacija visai nebloga. Kalbant apie verstines knygas, suprantama, kad didžiąją dalį sudaro populiarioji (tai nereiškia, kad bloga) literatūra, tačiau pasirodo ir įdomių eksperimentinių, taip pat ir sudėtingesnių, keliančių nepatogias ar filosofines temas knygų, išeina ir užsienyje gerai įvertintų, reikšmingiausius vaikų literatūros apdovanojimus, pavyzdžiui, H. Ch. Anderseno medalį, A. Lindgren premiją, Kernegio bei Niuberio medalius ir kt. pelniusių knygų. Žinoma, tokių knygų visada norisi daugiau.

Ko trūksta? Vertimų iš įvairesnių kalbų. Dabar didžiąją dalį per metus išeinančių verstinių knygų vaikams sudaro vertimai iš anglų kalbos. Iš skirtingų kultūrų ateinanti literatūra daugiau ar mažiau skiriasi, atneša naujų patirčių, idėjų. Tačiau ir iš tos pačios anglų kalbos verčiama selektyviai, žiūrima, kas galėtų įtikti dabartiniam skaitytojui, kad būtų populiaru, gerai vertinama, taip nepamatome tos teminės, stilistinės ir kt. knygų įvairovės, kuri yra anglakalbėse šalyse.

Taip pat norėtųsi kiek daugiau jau vaikų literatūros klasika tapusių kūrinių, dabar gi daugiausia verčiama naujausia literatūra.

Kalbant apie lietuvių vaikų literatūrą pastarieji metai gana džiugūs – vyksta vaikų ir paauglių literatūros konkursai, sparčiai ateina nauji autoriai, atsiranda galimybių leisti ne masėms skirtas knygas.

Šiek tiek liūdna dėl mūsų vaikų literatūros klasikos. Norėtųsi daugiau atnaujintų leidimų su šiuolaikiškomis išmoningomis iliustracijomis. Juk nauja išvaizda, geros iliustracijos padeda aktualizuoti kūrinį, pritraukti naują skaitytojų kartą.

Man susidarė įspūdis, kad vaikų literatūrai ir knygoms tiek žiniasklaidoje, tiek Knygų mugėje skiriamas palyginti mažas dėmesys. Galbūt klystu? Kaip atrodo Jums?

Vaikų literatūra visada buvo suaugusiųjų literatūros šešėlyje. Tačiau per pastaruosius 50–60 metų ji užima vis aukštesnes pozicijas, atrado vietą akademijoje, didėja vaikų knygų skyriai knygynuose ir bibliotekose, rašytojai šypsosi iš populiarių žurnalų ir portalų, bendrauja tiesiogiai su savo auditorija ar jų tėvais tiesiogiai socialiniuose tinkluose, vaikų literatūra vis labiau matoma tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.

Kad didesnis dėmesys skiriamas suaugusiųjų literatūrai, manau, natūralu, nesuprantama man tik vaikų literatūrą paniekinanti, nužeminanti pozicija. Kalbant konkrečiai apie Knygų mugę... organizatoriai laukia renginių pasiūlymų, ne patys juos visus sugalvoja, tad jei vaikų literatūra propaguojančios leidyklos, organizacijos ir pan. siūlytų daugiau renginių, gal jų ir daugiau atsirastų programoje?

O juk poreikis tikrai yra. Į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka organizuojamus renginius, skirtus suaugusiesiems, besidomintiems vaikų literatūra ar dirbantiems su vaikais, susirenka pilnos salės, nemažai dar ir stebi renginius „Youtube". Antra, nudžiugino ir pasisekęs pirmasis vaikų literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala", kur mačiau tikrai nemažai tėvų su vaikais, jiems buvo pasiūlyta įvairių literatūrinių renginių, galimybė įsigyti knygų, pabendrauti su autoriais. O festivalį lydėjusi „Vaikų knygos konferencija", kurioje kalbėta daugiau apie vaikų rašytojams, iliustratoriams bei kitiems, besisukantiems šioje sferoje, įdomias temas, bet būta ir bendresnių temų apie vaikų literatūrą, irgi pritraukė nemažai susidomėjusių suaugusiųjų. Ir Knygų mugėje geru laiku vykstantys vaikų literatūrai skirti renginiai pritraukia skaitytojus.

Visa tai rodo, kad vaikų literatūra yra aktuali, tik reikia eiti, daryti, taip pat ir bendrauti su žiniasklaida, kad žinia pasklistų kuo plačiau.

Yra tekę pastebėti situacijų, kai vaikai nori vienos knygos, bet tėvai jam išrenka ir nuperka kitą (pvz., nepatinka pavadinimas, iliustracijos). Ar esate pastebėjusi tokių atvejų ir kaip juos vertintumėte?

Knygyne niekados nedirbau, tačiau ir bibliotekoje būna panašių atvejų. Viena vertus, vertingu labai teigiamai tai, kad tėvai domisi, ką skaito jų vaikai, siekia, kad į mažųjų rankas patektų kokybiška, vertinga, meniška, ugdanti, šeimos vertybes atitinkanti literatūra. Kita vertus, liūdna, jei knyga atmetama dėl labai paviršutiniškų dalykų, niekaip nesusijusių su kokybe, – autoriaus pavardės, pavadinimo. Pavyzdžiui, kartą bibliotekoje girdėjau, kaip tėvas paniekinamai atsiliepė apie „Kakės Makės" serijos knygą, nes jos autorė pasirašiusi kaip Žutautė, ne Žutautienė ar Žutautytė.

Kita vertus, net jei knygoje steigiamos vertybės, idėjos ir pan. tėvams nepatinka, galbūt verta paskaityti su vaiku tą jų norimą knygą ir apie visa tai pasišnekėti? Išsakyti savo nuomonę, padėti vaikui susidaryti savąją? Juk vis vien nuo vaiko nieko nenuslėpsi, apie dalykus, kurie tėvams kelia nepatogumą, vaikas tikrai išgirs kieme, mokykloje, galiausiai perskaitys internete.

Ar gali būti, kad jeigu pats vaikas sau išsirenka knygą, jis mieliau ją ir skaitys? Tačiau yra antra medalio pusė – galbūt tėvai jam išrinktų kokybiškesnę knygą. Kaip manote, kaip rasti tą aukso viduriuką, kad ir vaikas knygą mielai skaitytų, ir ji jam būtų vertinga.

Manau, kad tokioje situacijoje geriausias sprendimas – derybos, pokalbis. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, paprastai nemėgsta, kai jiems primygtinai, nediplomatiškai aiškinama, ką skaityti, privalomosios literatūros ir taip pakankamai gauna mokykloje. Apskritai vaikai labai skirtingi, vienas skaitys, nes jam padavė tėvai, kitas būtent todėl neskaitys... Tėvai, besidomintys savo vaikais, jų pomėgiais ir interesais, paprastai supranta ar nujaučia, kaip vaiką paveikti, kaip su juo susitarti.

Man priimtiniausias kelias atrodo nuoširdus pokalbis, kai vaikas nelaikomas žemesniu vien todėl, kad yra jaunesnis ir mažiau patyręs. Pavyzdžiui, kodėl neargumentavus, kodėl norite, kad vaikas skaitytų vieną ar kitą knygą? Gal ir jūs ją skaitėte, ji jums labai patiko ir norėtumėte apie ją pasišnekėti su vaiku? O galbūt galima susitarti – vaikas išsirenka dvi, ir jūs jam išrenkate dvi? Būdų, kaip ugdyti vaiko literatūrinį skonį (ir ne tik), bet nežeminančių vaiko orumo, apstu.

Aišku, reikia suprasti ir tai, kad vaikai ne veltui nori skaityti tai, ką nori skaityti. Pasirinkimą lemia nebūtinai vien skaitinio trumpumas, lengvumas, iliustracijų gausa. Galbūt vaiką tiesiog labai domina tam tikra tema, tikisi knygoje rasti kažkokius atsakymus, be to, svarbūs ir tokie dalykai kaip mada, knygos populiarumas, ką skaito bendraamžiai, draugai. Kaip ir įvairūs žaidimai, laisvalaikio pomėgiai, taip ir knygos svarbios vaikų socializacijai, bendravimui su draugais.

Kaip atrodo, nuo kurio amžiaus reikėtų ugdyti vaikų literatūrinį išprusimą? Klausimas labai nelengvas, bet vis dėlto kaip reikėtų padėti vaikams nepasiklysti tarp knygų?

Na, skaityti vaikams reikėtų nuo pat gimimo (galima ir iki to), aišku, šiuo laikotarpiu svarbiausias pats bendravimas, kalbinių įgūdžių lavinimas, pratinimas prie knygos kaip objekto. Tačiau kam kūdikiui skaityti prastą knygą, jei galima rinktis gerą, juk ir suaugusiajam smagiau skaityti įdomią, stebinančią, menišką knygą! Kam dvimečiui trimečiui duoti mėgėjiškai iliustruotą knygą, jei galime rinktis profesionalių iliustruotojų darbus?

O nepasiklysti labai sunku, ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Todėl tėvai, ieškantys geros, vertingos, ugdančios vaikų literatūros turėtų bendrauti su bibliotekininkais, mokytojais, paieškoti internete specialistų sudarytų rekomenduojamų skaitinių sąrašų. Gerų patarimų galima sulaukti ir „Facebook" grupėje „Vaikų literatūra".

Ką daryti vaikams? Panirti į bibliotekos ar knygyno lentynas, vartyti, skaityti, ieškoti, kas jiems įdomu. Pasiklysti tarp knygų ir pačiam rasti išėjimą. Tai nuotykis!

Ar skaitymas vien dėl skaitymo gali būti naudingas? Vis prisimenu vienos mamos prašymą: „Duokite tokią knygą vaikui, kad perskaitytų ir pamirštų. Kad daug nereikėtų galvoti".

Galbūt ir gali būti naudingas kaip priebėga nuo to, kas slegia, atsipalaidavimas, žaidimas. Be to, skaitymas bet kokiu atveju ugdo kalbinius įgūdžius, gramatiką. Bet kiek tame prasmės?

Literatūra tuo ir ypatinga, kad suteikia progą pamąstyti apie dalykus, apie kuriuos galbūt paprastai negalvojame, neatkreipiame dėmesio ar net nieko nežinome, tai galimybė geriau pažinti save ir pasaulį, istoriją, lavinti kritinį žvilgsnį, pramokti analizuoti, atskirti pelus nuo grūdų.

Kita vertus, jei knyga lengva ir nuotaikinga, dar nereiškia, kad ji tuščia.

Dėkojam už pokalbį!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?