Nauji mokslo metai – šventė ne visiems vaikams?

Švietimo įstatymo pakeitimai įpareigoja Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas nuo kitų metų rugsėjo pirmosios užtikrinti neįgaliųjų vaikų įtraukimą į klases. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkės Kristinos Košel-Patil teigimu, mokyklų pasiruošimas likus vos vieneriems metams iki įstatymo pataisų įsigalėjimo – apverktinas.

„Taip, jeigu lyginsime, su tuo, ką turėjome prieš dvidešimt metų – padarytas didžiulis šuolis apskritai neįgaliųjų vaikų ugdyme, pagalboje tėvams. Tačiau, kalbant apie neįgaliųjų, tarkime, autistiškų vaikų, įtrauktį į mokyklas, situacija panaši į laukimą paskutinės minutės. O juk mes kalbame ne apie daiktų atvežimą į mokyklas, o specifinių poreikių turinčių vaikų įtraukimą į bendruomenes. Įtrauktis jau turi vykti, o dabartinė situacija mokyklose yra apgailėtina“, – teigia „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė.


Anot Kristinos, jau trisdešimt metų Lietuvoje vykdoma primityvi neįgaliųjų integracija – kai neįgalius vaikus auginančios šeimos, negaudamos adekvačios specialistų pagalbos, turi kapanotis pačios, kaip išmano. Reikalingas kokybinis šuolis – įtrauktis į visuomenę. Tai terminas reiškiantis, kad bendruomenė kuria aplinką, pritaikytą visiems, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, specialių poreikių ar kitų skirtumų.


Atsakingi nesupranta, kas vyksta?


Pasaulyje autizmo spektro sutrikimą turi apie 1 proc. vaikų. Lietuva – ne išimtis. Mūsų šalyje yra kiek daugiau nei 4 tūkst. autistiškų vaikų, o tai reiškia, kad maždaug 1 iš 135 vaikų Lietuvoje nustatytas autizmo spektro sutrikimas.


„Neįgaliųjų teisių konvencijoje yra aiškiai parašyta, kad autistiški vaikai turi teisę būti kartu su visais vaikais. Tačiau daugumoje Lietuvos savivaldybių, o ypač – didžiųjų miestų, tiek politikai, kuruojantys socialinę bei švietimo sritis, tiek savivaldybių skyrių vadovai ar specialistai, manau, nelabai supranta, kokių žingsnių tai reikalauja. Mes nematome nei motyvacijos, nei pakankamai skiriamų resursų, nei kompetentingo požiūrio“, – situaciją vertina Kristina Košel-Patil.


Lyginant Lietuvos savivaldybes, aiškiai matyti, kad tose jų, kuriose neįgaliųjų vaikų įtraukimui skiriama pakankamai lėšų, specialistų, padedančių tėvams, mokyklos bendruomenei, įtrauktis vyksta sklandžiai. Kaip tokią, galima išskirti Mažeikių savivaldybę. Tačiau daugumoje savivaldybių, o ypač didmiesčiuose – situacija liūdna.


Ypatingai nerimą kelia Vilniaus miestas, kuriame gyvena daugiau kaip ketvirtadalis visų Lietuvos autistiškų vaikų. Nors Savivaldybės atstovai teigia, kad kiekviena sostinės mokykla yra pasiruošusi priimti vaikus, dažni tėvų skundai „Lietaus vaikai“ asociacijai rodo ką kita. Šeimos spaudžiamos atsiimti prašymus ar pasirinkti namų mokymą dar net nepradėjus jų vaikams mokytis mokykloje.


„Penktadalis Vilniaus ugdymo įstaigų neturi nė vieno švietimo pagalbos specialisto. O toks specialistas, teikiantis pagalbą tiek mokiniui, tiek ir mokyklos komandai, yra būtinas sėkmingai vaiko su negalia įtraukčiai“, – teigia K. Košel-Patil.


Bendruomenės – nepasiruošę


Naujausi tyrimai parodė, kad 50 proc. visuomenės teigiamai vertina vaikų su negalia integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas. Tačiau kita pusė – vis dar vertina neigiamai ir tai, anot Kristinos Košel-Patil, yra iššūkis visai visuomenei.


„Mes vis dar neišsivaduojame iš įvairių stigmų, esame įpratę, kad „kitokie“ turi būti atskirti nuo visuomenės. Pavyzdžiui, turime „elitinių“ mokyklų, vykdančių vaikų atranką – tokių mokyklų bendruomenės vengia priimti autistiškus mokinius. Būtent šios mokyklos mano, kad Švietimo įstatymo pataisos jų neliečia ir nesiruošia įtraukimui“, – teigia ji.


Pasak Kristinos, autistiškų vaikų įtraukimui turi ruoštis ne tik mokytojai, bet ir visa mokyklos bendruomenė – domėtis, kas yra autizmas, kaip bendrauti su autistiškais asmenimis. Yra specializuotos literatūros, organizuojami mokymai, paskaitos. „Užsienio praktika, įvairūs tyrimai rodo kad negalią turinčių vaikų buvimas kartu su sveikais vaikais, ugdo pastarųjų empatiją, emocinį intelektą, kūrybiškumą. O tai yra ta gyvenimo pamoka, kuri bus itin svarbi vaikui suaugus“, – teigia Kristina.


Autizmas, pasak jos, labai įvairi negalia, yra tokių vaikų, kurių intelekto koeficientas – itin aukštas ir jie gali mokytis stipriose mokyklose, o suaugę – daryti karjerą. Valstybinės mokyklos, kurios kratosi gabių autistiškų vaikų, nes reikės papildomai dėl to dirbti, jos nuomone, nelabai supranta, kad šie autistiški mokiniai gali tapti būsimais Elonais Muskais, jei jiems bus suteikta reikiama pagalba.


Ko reikia, kad vyktų permainos?


Vienoje Vilniaus mokyklų spec. pedagoge dirbanti Vaida Maziukienė sako, kad ruošiantis Švietimo įstatymo įsigaliojimui, Lietuvoje steigiami Regioniniai specialaus ugdymo centrai, kurie teiks metodinę pagalbą bendrojo lavinimo mokykloms. Taip pat startavo Atvirų klasių projektas. Veiklą nuo pernai vykdo Profesinių kompetencijų tobulinimo centras, kuriame vyksta atviros paskaitos ne tik socialiniams darbuotojams, dirbantiems su suaugusiais autistiškais asmenimis, bet ir platesnei visuomenei.


Vaida Maziukienė
Vaida Maziukienė
Asmeninio albumo nuotr.


„Socialiniams darbuotojams dienos centruose tenka dirbti su proto negalią turinčiais suaugusiais, kurių kelias visuomenėje prasideda nuo jų integracijos darželiuose, mokyklose. Tai, kaip visuomenė priima į savo tarpą neįgalius vaikus, kaip vyksta jų įtrauktis, kiek suteikiama pagalbos ugdant jų gebėjimus, lemia pastarųjų gyvenimo kokybę jiems jau suaugus“, – teigia V. Maziukienė.


Raketų mokslo, įtraukiant neįgaliuosius į bendruomenę, anot Vaidos, tikrai nereikia. Iš tikrųjų – užtenka paprasto kūrybiškumo. Mokyklos, kurioms sekasi integruoti autistiškus vaikus, daro labai paprastą veiksmą – atsiverčia ir skaito rekomendacijas.


„Turime specialistų paruoštas ir švietimo, mokslo ir sporto ministro prieš tris metus pasirašytas rekomendacijas, kuriomis remiantis bendruomenės – tiek mokyklų, tiek ir kitos – gali pasiruošti ir vykdyti neįgalių asmenų integraciją. Taigi, įrankių įtraukčiai turime. Tačiau, iš savo praktikos galiu pasakyti, kad tik vienetai jais naudojasi“, – teigia V. Maziukienė.


Ji įsitikinusi, kad situacija keisis, jei pasikeis žmonių požiūris, atsiras supratimas, kad visuomenėje vyrauja įvairovė, kad visuomenė susidaro iš įvairių žmonių, o mokyklos turi tą įvairovę atspindėti. Būtent įvairovė, o ne vienodumas, kuria vertę kiekvienam bendruomenės nariui.


Metodinė pagalba mokytojams, specialių erdvių steigimas mokyklose, garsinio ir vaizdinio triukšmo atsisakymas, mažesnės klasės, patyčių prevencija, pagalba tėvams, bendruomenės švietimas – tokias priemones vardija spec. pedagogė V. Maziukienė.


Jai pritaria ir Asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil. Pagalba tėvams, mokytojams, mokiniams; resursai – tiek finansiniai, tiek specialistų; visos bendruomenės kompetencijų ugdymas – štai ko reikia, anot Kristinos, kad atsirastų motyvacija ir vyktų pokytis.


„Vienoje Suomijos bendrojo lavinimo mokyklų, kurioje teko lankytis, vaikams su negalia sukurtos tokios sąlygos, kad jie net nejaučia, kad yra kažkuo kitokie. Aš labai linkiu Lietuvos mokykloms pasiekti tokį lygį. Tuomet ateis tokia rugsėjo pirmoji, kuomet ji taps švente visiems vaikams“, – sako K. Košel-Patil.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis