Pavargę mokytojai užmuša vaikų smalsumą atviras laiškas

Jau ne vienerius metus stebiu, kaip mokomi jauni žmonės, kokie vadovėliai jiems skiriami mokyklose, kokie namų darbai užduodami, ką kalba mokytojai. Ir klausausi informacinių technologijų kompanijų pristatymų, kurios šiandien aktyviai kalba apie išmaniąją mokyklą, naujus mokslo metodus, kūrybiškumą.

Stebiu, nes turiu 10-metį pusbrolį ir 15-metį brolį, kuriems mokslo šaknis krimsti teks dar ilgai. Stebiu ir todėl, kad pamenu, kaip mokytis teko pačiai, kas buvo įdomu, o kas ne itin.

Atsimenu, kaip dar pagrindinėje mokykloje, gal šeštoje ar septintoje klasėje, kai tik prasidėjo geografijos pamokos, mokytoja vertė kiekvieną pamoką parašyti po referatą. Interneto kaime tais gūdžiais laikais nebuvo, tad visa klasė draugiškai perrašinėdavome vadovėlyje esančius žodžius.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Per anksti gimusios Kamilės drama: gydytojai nieko nežadėjo
Mama šokiruota: per televiziją viešai vaikams rodomi propagandiniai sovietiniai filmukai

Kadangi ne tik interneto, bet ir kompiuterio nebuvo kaime, tai visą tai darėme ranka ant A4 formato lapų, segdavome ir rišdavome į vis naują „referatą". Absurdas kažkoks. Bet tada geografinės žinios įsiminė tikrai gerai. Gal todėl (bent mano atveju), kad aš esu kinestetikė ir net likus paskutinei nakčiai iki egzamino perrašinėdavau konspektus, kad geriau prisiminčiau. Bet ar tai tinkamas mokymasis?

Atsimenu ir lietuvių kalbos paskaitas universitete, kai reikėdavo persirašinėt krūvą nenaudingos ir nesuprantamos medžiagos. Atsimenu dažną mokytojų frazę, kad „čia reikia tiesiog išmokti, ir viskas". Jiems tai „ir viskas", nes jiems tai yra nenuginčijama tiesa. O jaunam žmogui tai yra tik dar vienas dalykas, kuriuo galima abejoti ir bandyti paneigti. Ir dėstyti, mokyti jį reikia visiškai kitaip. Taip mokyti, kad po 12 metų mokykloje nekalbėtume, kad mokytojai mokė „iškalti", bet ne mąstyti logiškai ir tinkamai suprasti.

Žinoma, negalima taip sakyti apie visus mokytojus ir mokinius. Visuose peluose yra grūdelių, kurie veikiami aplinkos, aplinkinių, mokykloje geba formuotis nuomonę, ieškoti daugiau, gilinti žinias. Bet apibendrinus, man norisi daugiau laisvės ir kūrybiško požiūrio į žinias, kurios dedamas į galvą.

Pavyzdžiui, visus metus po mokyklas važinėjo pačių įvairių sričių kūrybiškumo mokytojai ir mokė mokytojus, kaip dėstyti kūrybiškiau, kaip vesti pamokas įdomiau ir t.t. Mažiausiems informaciją teikti testų-žaidimų forma. Kas gi iš pradinukų nenorėtų sudalyvauti greitoje ir linksmoje estafetėje, kur kartu su komanda ieškai įdomaus atsakymo ir bėgi iki mokytojo traukti naujo klausimo? Vyresniems reikia interaktyvumo, naujausių technologijų ar bent jau išmanesnių namų darbų nei tiesiog atlikti tai, kas parašyta vadovėlyje.

Matyt, blogiausias dalykas, kad pavargę nuo savo darbo mokytojai (šiukštu - ne visi) užmuša mokinių smalsumą. Kai į vaiko klausimus atsakoma „taip turi būti", „taip parašyta", „nes taip yra", „nesiginčyk", kiekviena smalsumo kibirkštėlė, kuri iš tikrųjų yra genialumo pamatas, gęsta. Juk patys smalsiausi atranda daugiausiai. Žinoma, nukenčia irgi (ypač kalbant apie gamtos mokslus), tačiau smalsumas skatina gilintis, ieškoti papildomų informacijos šaltinių, daug ką išbandyti pačiam, naršyti internete. Tas pats internetas, socialiniai tinklai, žaidimai - jie yra menkas blogis lyginant su tuo, ką padaro mokykla ir mokytojai su tais, kuriuose reikia sužadinti smalsumą. Užuot žadinę smalsumą jie nurašo mokinį į „adaptuotus" ar „negabius", nors iš tiesų didžioji dalis kaltės už tokią žymą tenka patiems mokytojams. Kiekvienas dalykas, pateiktas įdomiai, gali būti tas, kuris privers mokinį atsimerkti, įsiskaityti, o po pamokos paieškoti bibliotekoje ar internete papildomos medžiagos.

Įsivaizduokite, jei užsienio kalbos pamokos būtų vedamos telekonferencijų principu, žiūrint filmus, klausant muzikos, žaidžiant online žaidimus, kur reikia bendrauti užsienio kalba. Kas iš to gautųsi? Ogi išmokta užsienio kalba būtų ne literatūrinė, o ta tikroji, gyva.

Ką reikėtų daryti su istorijos pamokomis? Ogi ieškoti pikantiškų ir dar negirdėtų faktų. Pavyzdžiui, aš istorijos mokiausi skaitydama visokius biografinius romanus, kuriuose buvo gerokai daugiau detalių nei man reikėjo egzaminams, tačiau buvo daug įdomiau.

Tas pats įmanoma su visomis pamokomis. Tereikia noro. Pirmiausia tų, kurie rengia švietimo programas, tada tų, kurie tas programas paverčia pamokomis. Mąstykim kūrybiškiau ir kiekviena karta naujų mokinukų bus ne „vis prastesnė", kaip jau įprasta skelbti, o „vis geresnė".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis