Beata (34 m.), trijų vaikų - 14 m. Tomo, 11 m. Domanto ir 3 m. Agnės mama
„Vyresnėlis Tomas buvo labai prisirišęs prie manęs. Jis pradėjo išeiti į kiemą tik kartu su broliu. Tomui tada buvo ketveri su trupučiu, o Domantui - dveji. Jei prieš metus man kas būtų išpranašavęs, kad dukterį visiškai vieną į kiemą išleisiu trejų, būčiau nepatikėjusi. Juk, atrodo, dabar esu vyresnė mama, taigi ir rūpestingesnė, atsirado daugiau laiko. Be to, mergaitę reikėtų labiau saugoti. Tačiau Agnė be galo drąsi. Su broliais į kiemą pradėjo išeiti dvejų. Nebuvo labai baisu. Gyvename pirmame aukšte, tai galėjau pro langą juos stebėti. Kai broliai buvo išvykę, Agnė pradėjo prašyti: „Ne, mama, neik, noriu viena." Padvejojusi kurį laiką nutariau išleisti. Nieko jai nenutiko - nei ji parpuolė, nei susižeidė... Nuo to karto, tiesa, apsigyvenau virtuvėje, kurios langas - tiesiai į žaidimų aikštelę. Į miegamąjį pailsėti, kol mažoji kieme, negaliu nueiti. Ar gaminu valgį, ar dirbu prie kompiuterio, viena akimi visada ją stebiu. Ji čia visus pažįsta ir ją čia visi pažįsta. Dabar jau darosi šiek tiek neramu dėl to, kad ėmusi draugauti su vyresnėmis - septynerių aštuonerių metų mergaitėmis pradėjo nuklysti už žaidimų aikštelės ribų. Aiškiname jai, kad taip negalima.
Mokau, kad iš svetimų žmonių neimtų saldainių, nes esu skaičiusi, kad taip galima vaikams įduoti narkotikų. Bet šios žinios labiau praverčia vyresnėliams, mažoji vargu ar supranta, apie ką kalbu.
Iš pradžių, kai palikdavau Agnę vieną kieme, ypač močiutės, atlydėjusios savo vaikaičius į žaidimų aikštelę, į mane žvairuodavo. Nuo to pirmo mūsų karto praėjo du mėnesiai... Pastebėjau, kad ir kitos mamos, sekdamos mano pavyzdžiu, pradėjo labiau atsipalaiduoti. Ir tos pačios močiutės įsidrąsinusios penkiametes savo anūkes kuriam laikui palieka žaidimų aikštelėje vienas. Kartais sau priekaištauju: „Gal negerai, gal per anksti..." Bet juk vaikas nelieka be priežiūros, stebiu jį pro langą.
Namie Agnės vienos nepalieku - per drąsi, nežinai, kas gali šauti į galvą. O brolius palikdavau gana anksti. Kai gimė antragimis, vyresnėliui buvo treji. Jis puikiausiai pabūdavo su naujagimiu, kol subėgiodavau į parduotuvę. Duok die visoms tokį sūnų kaip mano vyresnėlis. Kai gimė mažoji, iki dvejų metų buvo geriausia jos auklė. Kitus vaikus močiutės padeda auginti, o Agnę padėjo auginti brolis."
Rūta (39 m.), penkių vaikų - 18 m. dvynių Odilijos ir Ringailės, 17 m. Jono, 10 m. Tomo ir 11 mėn. Karolio mama
„Anksčiau nesupratau, kaip galima trejų penkerių metų vaikus nors kuriam laikui palikti be priežiūros. Tokį mano požiūrį lėmė patirtis auginant vyresnėlius. Jie augo trise, buvo labai padūkę. Užtekdavo vienus palikti kambaryje pusvalandžiui ir nutikdavo neįtikėtinų dalykų! Po mūsų langu augo šermukšnis. Kartą praveriu duris ir matau tokį vaizdą: langas atidarytas, Odilė sėdi su Jonuku ant palangės, o Ringailė, įsikibusi į lango rankeną, siekia raudonų uogų. Prišokau ir griebiau į glėbį. Jei būčiau iš išgąsčio surikusi, Ringailė galėjo iškristi pro langą, o juk gyvenome trečiame aukšte... Jonukui tada buvo, berods, treji, mergaitėms - po ketverius. Nepadėjo jokios kalbos apie tai, kas galėjo nutikti. Ir dar kartą jie man taip buvo padarę, tuomet pamačiau, kad langas atidarytas, balkone. Vaikai tą akimirką, kai turi tikslą, negalvoja apie tai, kas gali nutikti. Tai puikiai atsimenu iš savo vaikystės. Mano svajonė buvo skristi. Prisipūsdavau kokius penkis balionus ir šokinėdavau nuo sofos. Buvau nušokusi ir nuo spintos. Bet didžiausia mano svajonė buvo prisipūsti kokius penkiasdešimt šešiasdešimt balionų ir skristi tiesiai iš balkono. Kartą jau buvau besiryžtanti. Nežinau, kas mane sulaikė, gal vėjo pritrūko? (juokiasi)
Tačiau Tomukas - išskirtinis vaikas. Išėjau į darbą ir palikau jį močiutei, kai buvo dvejų su puse. Kažkur trejų su puse pats vienas pradėjo išeiti į kiemą. Močiutė jo nelydėdavo. Būdamas ketverių išsiprašė į parduotuvę. Grįžo po penkiolikos minučių su pirštinėmis ir pakeliu „Rokiškio" sviesto. Buvau labai nustebusi, kad parnešė kaip tik „Rokiškio" sviesto, kurį visada pirkdavau. Būdavo ir taip, kad nors penkias minutes užtrunka, viską metusi, bėgu jo ieškoti, kartais pasekdavau. Paprastai rasdavau bendraujantį su draugais. Būdamas dešimtmetis Tomukas auga labai sumanus ir savarankiškas: man nereikia jo lydėti į būrelius mieste, pats nuvažiuoja troleibusu ir grįžta."
Specialisto komentaras
VPU socialinės komunikacijos instituto daktarė Daiva Šukytė, „Lions Quest" programos instruktorė
„Lietuvos įstatymais nėra apibrėžta, kokio amžiaus vaiką galima palikti vieną namuose ar kieme. Pageidautina labai mažiukų vaikų vienų vis dėlto nepalikti. Labai svarbus kriterijus - paties vaiko socialinė branda. Juk yra tokių vaikų, kurie nuo mažų dienų yra drąsūs ir savarankiški: labai nori eiti į darželį, likti vieni namuose ar kieme ir pan.
Labai svarbu ir tai, kaip šeima auklėja savo vaikus. Yra šeimų, kurios nuo mažų dienų pratina juos būti savarankiškus, o yra ir tokių, kuriose vaikai auga „šiltnamio" sąlygomis. Šiems gali būti sunku likti vieniems. Galbūt geriausiai tai, ar vaikas pasiruošęs šiam įvykiui, jaučia patys tėveliai. Tačiau yra bendra taisyklė: vaiko vieno prieš jo valią (jei jis bijo ir pan.) palikti negalima. Tokiu atveju jam gali išsivystyti įvairios neurozės, netgi depresija. Vadinasi, jei bijo likti vienas net, atrodytų, tokiam trumpam laikui, kol išnešate šiukšles, jas turite nešti drauge.
-Net jei ruošiatės palikti namuose minutei, vaikas turėtų žinoti pačias svarbiausias saugumo taisykles: nežaisti su vandeniu, elektros prietaisais; nelįsti prie viryklės; neatidarinėti langų ir balkono durų ir pan.
- Vaiką, liekantį vieną kieme, reikia mokyti nepasakoti kiekvienam sutiktajam, kur ir kaip gyvena. Tačiau jis turėtų žinoti savo adresą tam reikalui, jei pasimestų. Saugiausia tokiu atveju kreiptis ne į bet kurį gatvėje sutiktą žmogų, bet į artimiausios įstaigos, tarkim, parduotuvės, darbuotoją ir paprašyti pagalbos: „Aš pasiklydau, prašau padėti..."
- Jei vienas lieka ilgesniam laikui, labai svarbu iš anksto smulkiai aptarti su juo dienos planą, ką jis veiks: skaitys knygas, žais ir pan. Apie dienos plano pokyčius tėveliai turėtų žinoti. Dabar tai padaryti nesunku, nes yra įvairių komunikacijos priemonių: mobilieji telefonai ir pan.
- Labai svarbu mokyti vaiką neatidaryti durų ne tik svetimam, bet ir giminaičiui, jei tėveliai neperspėjo, kad jis turėtų ateiti. Jei grįžo namo ir duris rado praviras, vaikas turėtų pirmiausia kreiptis į kaimynus.
- Bet kuriuo atveju vaikas, paliktas vienas, neturėtų likti be suaugusiųjų priežiūros. Jei patiems nėra sąlygų kontroliuoti, pagalbos galima paprašyti kaimynės ar kiemo sargo, kad jis kartkarčiais žvilgtelėtų, ar jūsų vaikas saugus."
